Nidos bendruomenės namuose lankytojai galės susipažinti su paroda, suformuota klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo rinkinio pagrindu. Kuršių nerijos istorijos muziejaus svečiai turės galimybę išvysti unikalius praėjusio šimtmečio pradžios ekspresionistės Cornelijos Gurlitt kūrinius.
Šių metų tarptautinis T. Manno festivalis tęsia 2014 metais pradėtą penkerių metų trukmės teminį ciklą, pavadintą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Šiemet, atsispirdami nuo Didžiojo karo kontekstų, organizatoriai parinko temą „Žmogaus orumas“.
Siejant dailininkų saviraišką su festivalio ir viso penkerių metų ciklo tema, Nobelio premijos laureato vardu pavadintoje kultūros savaitėje atidarytos dvi parodos, skirtingais kampais žvelgiančios į žmogaus savivertės atskleidimo būdus. Abi vienokiu ar kitokiu būdu susijusios su Lietuva.
Nidos bendruomenės namuose atidarytoje parodoje „Žmogaus dienos, gamtos amžinybė“ į festivalio temą pažvelgta praveriant duris į epochą, kurioje Didžiojo karo metais visa apimtimi suaktualėjo žmogaus orumo klausimas. Dvi parodos dalys simboliškai susieja su ryškiausiais XIX a. pabaigos – XX a. antrosios pusės Rytų Prūsijos dailės reiškiniais: Karaliaučiaus dailės akademija (1845–1945), jai būdingu realistinio peizažo žanru, ir Nidos dailininkų kolonija (1875–1945) bei jai charakteringa įvairių stilių derme.
Eksponatai čia byloja apie žmogaus kasdienybės tėkmę ir apie gamtą, jo būties liudininkę. Lankytojai išvys ne tik kopų, pušynų, marių, jūros motyvus, bet ir sąlytyje su gamta sukurtus kūrinius, kuriuose atsiskleidžia žmogus įvairiose jo ir jo santykio su kitais apmąstymo situacijose. Waltherio Buhes raižinys „Seno žmogaus rankos“, Gertrudos Lerbs-Bernecker litografija „Kelionė per Kuršių neriją“ ar jos ofortas „Po gaisro“ – tai tik keli pavyzdžiai kūrinių, skatinančių susimąstyti apie žmogaus orumą ir tas gyvenimo situacijas, kuriose kyla poreikis jį įvertinti.
Kaip teigė parodos kuratorė Kristina Jokubavičienė, iš viso lankytojai šviesioje Nidos bendruomenės namų salėje gali išvysti 61 dailininko 82 tapybos ir grafikos kūrinius. Tai – aliejiniai paveikslai, akvarelės, pastelės, piešiniai, ofortai, litografijos, medžio raižiniai. Pristatomi Richardo Birnstengelio, Fritzo Behrendto, Eduardo Bischoffo, Arthuro Degnerio, Ludwigo Dettmanno, Olofo Augusto Jernbergo, Juliuso Freymutho, Eduardo Kado, Bruno Krauskopfo, Helene Neumann, Ernsto Mollenhauerio, Alfredo Teichmanno, Annos Sinnhuber, Ericho Waskės, kitų dailininkų peizažai, portretai ir figūrinės kompozicijos.
Galimybę šiuos kūrinius eksponuoti Nidoje sudarė privati A. Popovo kolekcija, kurios pagrindu originalios ekspozicijos Thomo Manno festivaliui parengiamos jau kelerius metus iš eilės. 2014 metais, kai minėtasis teminis penkerių metų ciklas prasidėjo, klaipėdiečio kolekcininko rinkinys sudarė galimybę žvilgtelėti į „Paskutinę taikos vasarą“, kuri simboliškai perteikta sąsajomis su Kuršių nerija ir 1914 m. Karaliaučiuje surengta paroda „Kuršių nerija moksle ir mene“.
Praėjusiais metais festivaliui taip pat A. Popovo rinkinio pagrindu buvo suformuota paroda „Dailininkai kare ir karo dailininkai“. Kolekcininko darbai parodos lankytojus pasieks bendradarbiavimo su T. Manno festivalio partneriu, Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“, nuopelnu.
Kūriniams iš A. Popovo kolekcijos tapus nuolatiniu T. Manno festivalio svečiu, šio festivalio organizatorė Lina Motuzienė parodos atidarymo metu prasitarė apie svajonę kada nors Nidoje įrengti nuolatinę klaipėdiečio kolekcininko darbų galeriją…
„Žmogaus orumas visuomet yra tai, kas gali būti pažeista ar gerbiama. Tai – trapus ir saugotinas dalykas. Tai teisė pačiam spręsti, kaip gyventi, teisė siekti asmeninės laimės, lygybė prieš įstatymą bei religijos ir pasaulėžiūros laisvė. Tačiau teisė į savąjį orumą mums uždeda ir pareigą saugoti kito žmogaus orumą. Esama ne tik priesako jį gerbti, jo nepažeisti, bet ir pareigos pasiūlyti kitiems pagalbą ir paramą, idant jų orumas būtų išsaugotas.“ Tokiais žodžiais antrąją T. Manno festivalio metu atidarytą parodą pristatinėjo meno galerijos Vokietijoje Kunsthaus Désirée savininkas ir kolekcininkas Hubertas Portzas.
Pirmadienį Kuršių nerijos istorijos muziejuje atidarytoje parodoje – talentingos, bet primirštos ekspresionistės C. Gurlitt, kuri Pirmojo pasaulinio karo metus praleido slaugydama ligoninius ir sužeistuosius Vilniaus Antakalnio karo ligoninėje (lazarete), darbai, paįvairinti per Didįjį karą Vilniuje Vokietijos kariuomenės X armijos karo fotografų darytomis nuotraukomis.
Šia paroda bandyta ne tik jaunos gailestingosios seselės C. Gurlitt akimis pažvelgti į Pirmojo pasaulinio karo Vilnių, jame karo metais dėl išgyvenimo kovojusius žmones, kitaip tariant, priminti H. Portzo minėtuosius „kitus“, kurių orumas turi būti išsaugotas. Per asmeninę C. Gurlitt istoriją, galiausiai pasibaigusią 29 metų moters savižudybe, parodoje sykiu stengtasi pažvelgti į jos pačios pastangas kovoti už savo orumą: dvidešimtyje C. Gurlitt darbų išvysime žmogiškumo kaip kovos už gyvenimą išraiškos, o kartu ir pačios autorės kovos už moters orumą ir lyčių lygybę atspindžius.
Nors didžioji C. Gurlitt darbų dalis, 2014 metais atsiradusi Šveicarijoje, dabar apipinta teismo skandalais ir vis dar nėra prieinama plačiajai visuomenei, parodos lankytojai turi galimybę pažvelgti į tą jos darbų dalį, kurią prieš kelerius metus Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanojo H. Portzas. Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“ pastaraisiais metais jau buvo eksponuojama Vilniuje ir Kaune. Tačiau nuo ankstesnių parodų nidiškė skiriasi tuo, kad į ją pavyko įtraukti kelių dar niekur neeksponuotų C. Gurlitt tapybos darbų reprodukcijas.
Surengti parodą Kuršių nerijos istorijos muziejuje padėjo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras, dr. H. Portzas. Parodos eksponavimo Nidoje idėją pernai iškėlė menotyrininkė Laima Laučkaitė.
Abi festivalio metu atidarytos parodos lankytojų lauks iki rugpjūčio 31 dienos.