Ketvirtadienį prieš spektaklį su žiūrovais susitikęs jo režisierius sakė, kad šis Holokausto tragediją per mažo Lenkijos miestelio dramą pasakojantis kūrinys yra nepaprastai svarbus. „Kalbėti apie tai reikia, kuo daugiau kalbame, tuo daugiau suvokiame ir daugiau apsidraudžiame. Tuomet įvyko kažkas neįtikėtino ir atrodė, kad tai negali pasikartoti. Dabar taip nebegalvoju. Matau, kad tokie dalykai gali labai lengvai pasikartoti“, – sakė O. Koršunovas.
Spektaklį lydėjusiame pokalbyje ketvirtadienį dalyvavo režisierius, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė ir Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro tyrėja Miglė Anušauskaitė. Vyksmą moderavo kultūros žurnalistė Juta Liutkevičiūtė.
Pašnekovai kalbėjosi apie ypatingą spektaklio paveikumo paslaptį, teatro kalbos galią giliai paliesti žiūrovą ir būtinybę nepamiršti siaubingo nusikaltimo, kuriame dalyvavo ir lietuvių tauta. „Tai nepamirštami dalykai. Jie grįžta. Jie grįžta įvairiai – metafiziškai su prakeiksmu. Dėl to labai svarbu tai apmąstyti“, – kalbėjo režisierius.
„Mūsų klasę“ O. Koršunovas kūrė du kartus – 2015 m. Osle, Norvegijoje ir vėliau, 2019 m. Klaipėdoje. Jis pripažino, kad Holokausto tema jį traukė nuo vaikystės, bet lygiai taip pat buvo baisu prie jos prisiliesti. „Žydų nebeliko, bet neapykanta liko. Bijojau bet kokį štrichą padėti neteisingai. Osle dirbti buvo mažiau įtampos nei Lietuvoje“, – pripažino O Koršunovas.
Tiek Osle, tiek Klaipėdoje kurtas spektaklis sulaukė didelio publikos palaikymo. „Gyvenime nemačiau tiek teatre verkiančių žmonių, – pasakojo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. – bandžiau sau išsiaiškinti, kas taip tiksliai suveikė. Žmogus – toks padaras, kad stengiasi nuo blogio apsisaugoti įjungdamas tam tikrus saugiklius: blogis išorėje – tai ne aš. Šioje pjesėje, spektaklyje, blogis ne išorėje, viskas iš esmės priklauso nuo situacijos ir toje pačioje situacijoje gali pasirodyti ne kaip didvyris, o kaip niekšas. Niekas nežino, kiek tavyje yra slaptos neapykantos“.
T. Słobodzianek pjesėje sunkiai aprėpiamo masto Holokausto tragedija talpinama nedidelio Lenkijos miestelio mikropasaulyje – vienos klasės draugų likimuose. Nuo nerūpestingos vaikystės žaidimų ir juose prasimušančių susipriešinimo gaidelių, iki atviros neapykantos.
„T. Słobodzianek padarė genialų ėjimą, visą informaciją susiaurino į vieną klasę, į žmogiškuosius santykius. Siaubingi Holokausto skaičiai pasirodo tik spektaklio pabaigoje, bet visa istorija pasakojama per santykius. Emocionaliame lygmenyje skaitoma globali istorija. Tai didžiausias šios pjesės paradoksas ir vertybė. Dėl to ji tokia garsi“, – svarstė O. Koršunovas.
Žydų jaunimo iki Antrojo pasaulinio karo rašytus autobiografinius tekstus tekstus tyrinėjanti M. Anušauskaitė pokalbio metu minėjo, kad juose nejusti artėjančios tragedijos. „Kas labai krinta į akis – kokie jų gyvenimai atrodo normalūs, kiek daug suprantamų dalykų. Santykių su krikščionimis nebuvo labai daug, tai skirtingos kultūros, bet tuo metu, tarpukariu, sekuliari žydų kultūra tiesiog išsprogo įvairiomis formomis. Veikė teatrai, būrėsi jaunimo organizacijos, sionistinės, socialistinės ir kitokios. Pasaulietinė literatūra buvo verčiama jidiš kalba, vaikai pradėjo skaityti Žiulį Verną ir norėjo keliauti, tėvai griebėsi už galvų. Tarpo daug kultūros formų, buvo populiari psichoanalizė, išverstas Z. Froidas“, – vardijo tyrėja ir pridūrė, kad tarpukariu kūrėsi įvairios jungtys tarp lietuvių ir žydų intelektualų, bet net ir jų vystymasis nesustabdė vėlesnės pragaištingų įvykių lavinos.
Spektaklio veiksmas apima ilgą laikotarpį – nuo tarpukario iki šiuolaikinių laikų – tiek, kiek trunka žmogaus gyvenimas. Per tą laiką keičiasi įvairios santvarkos, kinta ir požiūris į žydus.
Pasakodamas apie spektaklį jo O. Koršunovas pabrėžė, kad stengėsi išlaikyti istorinį nuoseklumą. „Mūsų klasėje“ atsispindi visos XX a. santvarkos. Šis dalykas pjesėje be galo svarbus, stengėmės jį nuosekliai išlaikyti. Skirtingos santvarkos labai daug ką lemia, bet iš kitos pusės – kas jas kuria? – žmogus“.
Anot režisieriaus, pats savaime žmogus nėra blogas, bet įvairių ideologijų veikiama visuomenė ydinga. Ne kiekvienas žmogus turi atsparumą vyraujančioms idėjoms. „Ir šiuo metu yra suvešėjęs populizmas, jis ieško silpnų vietų ir ant jų augina savo kapitalą“, – apibendrino O. Koršunovas, reaguodamas į ryškėjančius lūžius šiandienos visuomenėje.
„Teatras yra labai paveikus, nes su tavimi tiesiogiai kalba žmogus, prieš tave gyvas organizmas ir jis tau kalba“, – ypatingą teatro paveikumo priežastį svarstė A. Kaminskaitė. Ji pripažino, kad „Mūsų klasę“ žiūrėti sunku, tai gilias emocijas keliantis spektaklis. Taip pat skatinantis susimąstyti apie tautos santykį su istorija, palyginti kaip panašų palikimą reflektuoja kaimynai, „įdomu matyti, kaip kūrėjai ieško savo ar tautos santykio su ta tema. Koks mūsų tautos vaidmuo, kaip tvarkomės su tuo palikimu?“.