Rimeikio kūrybinė karjera prasidėjo labai simbolišku ir dideliu vaidmeniu – Laurynu Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, kurią pastatė Henrikas Vancevičius. Jis prisijungė prie Vytauto Tomkaus ir Arno Roseno, kurie šį vaidmenį buvo sukūrę 1971 m. įvykusiai šio spektaklio premjerai.
Vėliau sekė vaidmenys to meto režisierių Henriko Vancevičiaus („Laukinė antis“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Vinzoro šmaikštuolės“, „Kazimieras Sapiega“, „Mėnulio užtemimo naktį“, „Prometėjas“), Irenos Bučienės („Makropulo receptas“, „Piteris Penas“, „Ančių medžioklė“, „Ubagų sala“, „Šykštuolis“), Stefos Nosevičiūtės („Žemės ir saulės vardu“), Rimo Tumino („Viduržiemis“, „Ir vėl tenai, kur marios šviesų“), Kazimieros Kymantaitės („Meisteris ir sūnūs“), Aurelijos Ragauskaitės („Karalius Lyras“). Atkūrus Nepriklausomybę vaidmenis kūrė Juliaus Dautarto („Pelenė“, „Paskendusi vasara“), Jono Vaitkaus („Stepančikovo dvaras“, „Demonai“), Vytauto Grigolio („Giesmė apie Mindaugą“) spektakliuose.
Šiandien Rimeikis vaidina Oskaro Koršunovo („Išvarymas“, „Katedra“), Vaitkaus („Visuomenės priešas“, „Atžalynas“), Rolando Atkočiūno („Gyvūnas (Ku Kū)“), Vytauto Rumšo („Intymūs pokalbiai“) spektakliuose.
Įdomus Rimeikio kūrybos tarpsnis – jo režisuoti spektakliai, pastatyti Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje: Juozo Erlicko „Pakeleivingi“, Samo Shepardo „Proto melas“, Franciso Veberio „Vėpla“, Johno Cromwello „Valanda ir visas gyvenimas“, Osvaldo Záhradniko „Solo laikrodžiui su gegute“, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, Piotro Gladilino „Virš miglos išniro angelas“, Henriko Ibseno „Laukinė antis“ ir kiti. Visi spektakliai išsiskyrė savo nepaprastai šiltu požiūriu į žmogų. O pirmąjį jo režisuotą spektaklį „Pakeleivingi“ prisimename kaip lietuviškus oberius. Visi vaidmenys buvo šmaikštūs ir itin kūrybingi. Kiekvienam Rimeikio režisuotam spektakliui svarbiausia – pristabdžius išorinius spektaklio efektus, sustoti ir įsigilinti į žmonių tarpusavio santykių problemas.
Jubiliejaus dieną savo mintimis apie Ramutį Rimeikį dalinasi jo kolegos.
Aktorė Vaiva Mainelytė: Su Ramučiu Rimeikiu bendras kūrybinis darbas sieja daugiau nei keturiasdešimt penkerius metus. Pirmą kartą susitikome spektaklyje „Sodybų tuštėjimo metas“ (1975), kur jis labai įtaigiai suvaidino Gediminą. Šiam vaidmeniui ir tipažas jo atitiko – blondinas žydromis akimis, ramiu, gražiu balsu...
Jis – nuostabus draugas. Ar džiaugsme, ar bėdoj, visada pirmas, visada paskambins, visada atlėks į ligoninę lankyti. Kažkada mus siejo ir sudėtingas metas, kuomet darbų nebuvo ir sunku buvo išgyventi. Tuomet buvome parengę edukacinę programą – važiavome per Lietuvą, žmonėms skaitydami Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno kūrybą. O kur geriau pažinsi žmogų, jei ne kelionėje. Tai buvo toks nuostabus laikas, per kurį neįvyko nė vieno konflikto.
Mane visą laiką stebina jo atidumas net mažiausioms detalėms – pusryčiams nupirkdavo būtent tą jogurtą, kurį mėgdavau... Sau jis niekada neskiria didesnio dėmesio. Būdamas Teatro sąjungos pirmininku, pirmiausia jis rūpinasi visais aktoriais senjorais, sugebėdamas kiekvienam paskambinti, pasiteirauti, pristatyti apdovanojimui ar pagerbimui, nes teatrai beveik nežino, ką tie senukai darė anksčiau ar daro dabar. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad jis dirba ir šį labai reikalingą darbą. Toks darbas nėra lengvas, be to, varganai apmokamas. Jis rengia įvairias vakarones, o kokie įdomūs aktorių kūrybiniai vakarai! Aš nežinau nė vieno aktoriaus, kurio kūrybai nebūtų skirtas autorinis vakaras. Ir visi šie vakarai sulaukia daugybės žiūrovų, kai kurie iš jų net lūžta nuo žmonių.
Ramutis labai greit mane pasivijo. Kažkada dar galvojau, kad jis daug jaunesnis, bet dabar jau žiūriu, kad pa-si-vi-jo. Duokdie jam sveikatos! O ko daugiau ir begalėtume palinkėti. Jau turim, ką turim, ir šiandien visi supratome, kad šiuo metu yra brangiausia sveikata, nes ją praradę, netektume visko.
Kompozitorius Algirdas Martinaitis: Šia Ramučio Rimeikio garbingo jubiliejaus proga sužinojau, kad mes vienmečiai. Aš visą laiką maniau, kad jis vyresnis, todėl džiaugiuosi dabar jį pasivijęs. Nemažą laiko tarpą mes buvome pakeleivingi, (įrodymui – tokiu pačiu pavadinimu paruošėme dramos spektaklį). Teko stebėti, kaip repetuodamas naują spektaklį, jis nekūrė savo kaip režisieriaus, kaip kažko viršesnio vaidmens, ir kaip reta tarnavo aktoriams, kad būtų išlaisvintas jų pačių individualumas, kad jų asmenybės rastų vietą įvairiuose režisūriniuose sumanymuose. Taip visi savanoriškai tapome Ramučio pakeleivingais – iki premjeros, po premjeros, ir už teatro durų.
Aktorius Vytautas Rumšas: Su Ramučiu Rimeikiu susipažinau, kai man buvo aštuoniolika, jam – devyniolika, tai buvo 1969 metai. Jis buvo jau baigęs pirmą kursą. Aš važiavau į Žemaitiją, į savo tėviškę, pro Kulius, kur sustojus autobusui mes netikėtai susitikome ir įsišnekėjome. Kadangi jau jį truputį pažinojau, man rūpėjo daugiau išklausinėti apie tuometinę konservatoriją, apie stojamuosius į aktorinį. Šį susitikimą labai gerai prisimenu, nes paliko visomis prasmėmis labai šiltą šviesaus žmogaus įspūdį. Ir išvaizda jo liko įsidėmėtina – aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, žydrų akių...
Kažkada aktorių portretus daręs fotografas paprašė atsinešti mums patinkantį daiktą ar kokią detalę. Neseniai peržiūrėjau kolegų nuotraukas ir pastebėjau, kad Ramutis – su juodu kostiumu, o rankoje laiko angelą! Ir iš karto persmelkė mintis, kad iš esmės jis yra taikos angelas. Būdamas kolektyve, jis nuolat siekia darnos. Ši savybė nulėmė ir tai, kad jį visada kviečiu į savo režisuojamus spektaklius – ir Pažaislio festivaliui statytus, ir pagal Ingmaro Bergmano kūrinius Nacionaliniame dramos teatre. Jo buvimas greta tarytum verčia mus susistyguoti.
Kai 2016 m. statėme „Intymius pokalbius“, tekstas išsiskyrė jautrumu, subtilumu. Pajutau, kad su Ramučiu galiu susikalbėti „pirštais“, t. y., jis tave supranta iš kelių žodžių. Tokių aktorių yra labai nedaug. Manau, kad Jakobo vaidmuo ypatingai pavykęs. Teatro mene susikalbėjimas yra esminis momentas, tuomet ir pats rezultatas būna visai kitoks.
Rimeikis yra labai teisingas žmogus. Jeigu jis pamato akivaizdžią neteisybę, tuomet jis pasiunta. Ypač anksčiau tai buvo ryšku. Ramutis yra neįtikėtinai energingas. Prisimenu jo pirmą vaidmenį – Lauryną Henriko Vancevičiaus režisuotoje „Katedroje“, o greta jo – asus Arną Roseną ir Vytautą Tomkų. Šie trys aktoriai keisdavosi. Roseno Laurynas buvo tvirtas ir tuo pačiu sentimentalus, jautrus, Tomkaus – tik kardas rankoj ir kapoti, o Ramutis labai įtaigiai vaidino. Tai pirmas jauno aktoriaus vaidmuo. Gal dėl to Laurynas buvo labai jautrus.
Kažkada galvojau, kodėl jis pateko į Kultūros ministerijos pinkles ir ten pratarnavo net devynis metus? Ir tik vėliau supratau, kad Ramutis turi lyderio savybių. Jis, mokėdamas kolektyve palaikyti taikos atmosferą, tampa pats labai svarbiu, nes kolektyvas tai jaučia ir to visiems reikia. Vien dėl to jis buvo pradėjęs režisuoti, nes būtent režisieriui privalu mokėti susikalbėti su žmonėmis ir palengva išgauti tai, ko reikia. Klaipėdoje jo režisuotas spektaklis „Virš miglos išniro angelas“ (2015), kaip ir anksčiau statyti, labai jautrus iki paskutinio siūlelio. O tai byloja, kad jis pats yra labai jautrus žmogus.
Tik Ramučio Rimeikio dėka Teatro sąjungoje surengta visa galybė kūrybinių vakarų. Ir visi jie labai įdomūs. Gaila, kad surengti vakarai liko nenufilmuoti, tuo tarpu juose dalyvavo visos teatro žvaigždės. Tie vakarai – tai mūsų, aktorių, gyvenimas. Tad tokius postus Kultūros ministerijoje ar dabar Teatro sąjungoje ne kiekvienas gali užimti. Visi jo darbai – iš širdies. Kokie jie beišeitų, bet visa tai transliuojama per aktorius, per muziką.
Sveikindamas norėčiau jam palinkėti, kad save labiau mylėtų, rūpintųsi savimi, kaip ir mumis. Ir dar jam reikia „įsegti medalį“ dėl talentingų vaikų! Jau vien Martynas Rimeikis ką reiškia! Nebūna, kad iš nežinia kur atsirastų tokie vaikai.
Aktorius Rimantas Bagdzevičius: Džiaugiuosi, kad teatre mūsų grimo kambariui priklauso ir Ramutis Rimeikis. Apskritai, mūsų kambario kompanija nuostabi – mes su Ramučiu, Remigijus Bučius ir Saulius Balandis. Tai – keturios pasaulio šalys. Ramutis laiko tą vieną pasaulio šalį, puikiai žinodamas, kas yra teatras, perėjęs per visas negandas, matęs teatro pakilimus, stagnacijas, žlugimus. Jis – gyva Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorija.
Pastaruoju metu apie tai Ramutis pasakoja nedaug. Antra vertus, dabar jau nėra tų pasibuvimų, kurie įvykdavo anksčiau. Po spektaklių pasėdėdavome, pašnekėdavome. Bet kartais Ramučiui išsprūsta nuoskaudų, susijusių su Akademinio dramos teatro laiku. Jis dažnai prisimena ir Henriko Vansevičiaus vadovavimo laikotarpį, įvairias peripetijas. Bet Ramutis – visada optimistas. Jį ir vaikai palaiko. Gražu matyti, kai jis visą laiką jiems skambina, rūpinasi jais.
Aišku, ir labai smagu su juo pašnekėti ruošiantis retiems spektakliams. Jis – rūpestingas, puikus vyras. O kaip su kolega tai ypač linksmai susitinkame spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“. Prieš spektaklį mes visada pasakome „ku kū“, na, „ku kū“, ir tada „prasimankštinam“ šio spektaklio keiksmažodžius. Dabar liūdnai sakome: „Tai nejaugi mūsų karjera ir baigsis ties tais keiksmažodžiais“? Aš linkiu Ramučiui, kad jo karjera nesibaigtų „Gyvūnu (Ku Kū)“ arba tais keiksmažodžiais, kuriuos mes ten taip garsiai ir drąsiai „varom“.
Aktorius Remigijus Bučius: Pirmiausia aš jį pažinau kaip režisierių, nes vaidinau kai kuriuose jo režisuotuose spektakliuose. Repetuojant jam rūpėjo bendražmogiški dalykai. Buvo lengva dirbti, nes priimdavo visus pasiūlymus. Jam visą laiką buvo svarbi aktoriaus nuomonė.
Giliau jį pažinau tada, kai pasiprašęs jis iš gretimo triukšmingesnio grimo kambario perėjo į mūsų. Jam svarbu ramybė. Ramučiui būdingas be galo geras humoro jausmas. Kai grimo kambary jis atsipalaiduoja, tai prijuokina visus. Pastaraisiais metais mes daug spektaklių vaidiname kartu. Jau vien „Išvaryme“ po šešias valandas kartu prabūname.
Ramutis atsiskleidė kaip be galo jautrus, dėl kitų išgyvenantis žmogus. Tuo pačiu jis be galo linksmas, nuoširdus ir atviras. Jis visada paklaus, pasidomės tavo šeimos gyvenimu. Tai būdinga retam žmogui.
Aktorius Arūnas Sakalauskas: Ramutį Rimeikį aš pavadinčiau tikru teatro kareiviu. Galvojant apie teatrą kaip apie tam tikrą valstybę, kurioje yra karalius, aikštingos freilinos, riteriai, kurie labai pasipūtę ir apie save manantys tik labai gerai, tai Rimeikis tiesiog dirba darbą. Ir tai jis daro labai atsidavęs. Nekreipdamas dėmesio į tai, kad kartais nemokšiškai spektaklį stato vienas ar kitas režisierius, jis niekada nepuls į akis, nutylės, bet visą laiką padarys savo darbą. Kaip žmogus jis labai empatiškas, supranta tave. Jeigu tau reikia pagalba, jis visą laiką padės. Visada gali paklausti jo patarimo.
Ramutis dirbo Kultūros ministerijoje, dabar – Teatro sąjungos pirmininkas, ir žino daug dalykų, kurių mes nežinom. Jis puikus žmogus. Man teko su juo dirbti „Pakeleivinguose“ (1993). Aš suprantu, kaip aktoriui yra sunku režisuoti. Bet Rimeikis tai darė iš paskutinių jėgų. Labai sunku pastatyti Juozą Erlicką, bet jis, manau, pastatė. Šis spektaklis patiko žiūrovams, ir jie ėjo į jį, būdavo pilnos salės. Repetuojant Ramutis priimdavo mūsų pasiūlymus ir mes sukūrėm tiesiog gerą spektaklį. Tai buvo kareivio spektaklis – be jokių pretenzijų, be jokių pasimaivymų, o tiesiog taip, kaip sugebi. Šiame spektaklyje ir gyvas orkestras grojo, ir mums, aktoriams, leido improvizuoti. Mes viską padarėm puikiai.
Aktorė Birutė Mar: Su Ramučiu Rimeikiu esame pažįstami jau virš dvidešimties metų. Kai atėjau į teatrą, jis tuometiniame Akademiniame dramos teatre dirbo kaip kviestinis režisierius, o jo pagrindinės pareigybės buvo Kultūros ministerijoje. Prasilenkdavome teatro koridoriuose ir... išsyk pajutau, kad nepaisant jo „biurokratinių“ pareigų, tai tikras teatro žmogus. Pamenu, sykį buvau nustebinta, kai susitikęs teatre jis pasiūlė parašyti paraišką jaunųjų menininkų stipendijai. Pajutau tėvišką globą: jam rūpi jauni aktoriai, rūpi teatras.
Su juo išsyk buvo įdomu bendrauti, klausytis apie „aną“ Henriko Vancevičiaus laikų teatrą, apie jo – skaitovo – patirtis. Kai kūriau pirmuosius savo monospektaklius (kai ne vienas kolega dar skeptiškai į tuos savarankiškus kūrybos bandymus žiūrėjo), Ramutis visados palaikė, pasakydavo gerą, padrąsinantį žodį, pasitikėjo. Neatsitiktinai vėliau jis grįžo prie savo profesijos, vėl tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi. Ir nors vaidinome kartu nedaug (prisimenu repeticijas Jono Vaitkaus spektaklyje „Demonai“), bet visados jutau, kad Ramučio teatre daug!
Jis – sąžiningas ir visados darbui pasiruošęs aktorius, kuriantis širdimi net mažiausią vaidmenėlį, gerbiantis kiekvieną dirbantį kartu. Taip pat jis visados autoritetas kolegoms, svarbus jo blaivus požiūris, visados juntama meilė teatrui ir žmonėms. Ilgiausių metų, brangus Ramuti, ačiū Tau, kad esi šalia!