Šią informacijos spragą bando užkamšyti žurnalistas Dainius Sinkevičius. Šiemet pasirodžiusioje knygoje „Pravieniškių mafija“ jis, remdamasis ikiteisminių tyrimų medžiaga, kalinių parodymais, interviu bei savo vizitais kalėjimuose, pasakoja apie tikrąjį gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose.
Knygoje autorius skaitytoją detaliai supažindina su kalinių žargonu ir įstatymais, atskleidžia nusikaltėlių subkultūros taisykles ir pateikia daug laisvėje gyvenantiems žmonėms negirdėtų faktų. Pavyzdžiui, D. Sinkevičius aprašo ne tik visiems daugiau-mažiau žinomas kalinių kastas: bachūrus, dūchus, gaidžius ir ožius. Autorius taip pat pasakoja ir apie vadinamuosius dramblius – nuteistuosius, kurie atsisako gyventi pagal nerašytas zonos taisykles „poniatkes“.
D. Sinkevičius detaliai aprašo, kaip kaliniai verdasi „bragę“ (savadarbį alkoholį), kur slepia narkotikus, telefonus ir ginklus, kaip susidoroja su priešais bei kokiais būdais juos pažemina iki gaidžių kastos.
Visgi ne kasdienis kalinių gyvenimas ir jų subkultūros taisyklės yra svarbiausios šioje knygoje. „Pravieniškių mafijoje“ pagrindinis dėmesys skiriamas būtent tam, kaip pataisos namuose įsigalėjo nebaudžiamų nusikaltėlių, vadovaujančių zonai, režimas, kodėl pataisos namų administracija nieko dėl to negali padaryti ir kaip pati galimai įsivėlė į prekybą narkotikais ir telefonais Pravieniškių pataisos namuose.
D. Sinkevičius žurnalistui būdingu stiliumi atskleidžia faktus apie supuvusią kalėjimų sistemą ir kaip kaliniai bendradarbiauja su prižiūrėtojais, uždirba pinigus ir savivaliauja. Autorius knygoje atpasakoja ne vien kalinių išpažintis, bet pateikia ir administracijos požiūrį bei pasiteisinimus, anoniminių prižiūrėtojų liudijimus apie darbą zonoje. Taigi, savo stiliumi knyga primena išsamų žurnalistinį tyrimą.
Kalbant apie patį knygos rašymo stilių, puikiai jaučiama D. Sinkevičiaus ilga patirtis žurnalistikoje ir „atmušta“ ranka rašant sudėtingomis temomis. Autorius informaciją pateikia paprastai, skaitytojo nepaskandina nereikalingose detalėse ir sugeba išlaikyti dėmesį.
Visgi, lig šiol nusikaltėlių pasauliu ir garsiausiais šalies kaliniais nesidomėjęs skaitytojas gali lengvai pasimesti. Knygoje, ypač jos pradžioje, gausu pavardžių, kiekviename skyriuje išnyra vis naujų istorijai svarbių kalinių vardų, tad po kurio laiko dėmesys atbunka, o naujos pavardės tampa tiesiog kontekstiniu triukšmu, kuriam daug dėmesio nebeskiri.
Knyga turi potencialo išlaikyti išliekamąją vertę ir ateities kartoms pasakoti apie tai, kokia buvo Lietuvos įkalinimo įstaigų realybė. Deja, kyla įtarimas, kad jau po dešimtmečio ją bus sudėtinga suprasti dėl konteksto trūkumo. Autorius dažnai rašo taip, lyg visi skaitytojai žino esamą situaciją. Pavyzdžiui, knygoje minima pop muzikos atlikėja Vita Jakutienė, išgarsėjusi su muzikiniu ir rinkodariniu projektu „Olialia pupytės“. Minimi nuteistieji, draugavę su kitomis „pupytėmis“ jas tiesiog taip ir įvardijant – „pupytėmis“, tačiau knygoje neatskleidžiant detalesnio konteksto, nei kas ta Vita Jakutienė, nei ką reiškia „pupytės“ terminas.
Knygoje galima rasti ir daugiau detalių, kurios aiškios šiais metais, tačiau po penkmečio ar dešimtmečio būsimiems skaitytojams jos bus pasimiršusios, tad ir istoriją bus sudėtingiau suprasti.
Apibendrinant, ši knyga ne tik turėtų visuomenę supažindinti su kalinių subkultūra ir taisyklėmis, tačiau taip pat gali tapti katalizatoriumi, iš esmės keičiant kalėjimų sistemą. Ją verta perskaityti ne tik norintiems praskleisti įkalinimo įstaigų širmą, bet ir tiems, kuriems rūpi, kas vyksta valstybėje.
Dainius Sinkevičius „Pravieniškių mafija“, Baltos lankos, 2018, 360 p.