Su vertėja apie įvertinimus, darbus ir (ne)parašytas knygas pasikalbėjo Šarūnė Baltrušaitienė.
– Jūsų vertimai žinomi ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikų bei jaunimo literatūros skaitytojams. Kokie jausmai apima sulaukus įvertinimų už savo darbą? Ar nebaugina vis aukščiau keliama kartelė sau pačiai?
– Aš žinau, kiek darbo įdedu į savo vertimus, kiek derinu, zulinu, dailinu, rašau ir perrašau, bet vis tiek tokie įvertinimai apstulbina ir pamalonina iki ašarų. Ir įpareigoja iki dangaus. Visgi naštos ar baimės nejaučiu, nes įvertinimas labai pradžiugina, o džiaugsmas kelia pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina, tiesiog spiria vėl leistis į paieškas „to“ išskirtinio kūrinio, kuris ir vėl galėtų taip įkvėpti, taip uždegti, kurį vėl taip norėčiau pristatyti skaitytojui kaip šiemet apdovanotoji „Žudiko beždžionė“.
– Daugybė vaikų ir jų tėvelių Jums dėkingi už galimybę susipažinti su Maria Gripe, Ulf Stark kūryba, tokiais nepakartojamais švedų literatūros personažais vaikams kaip Jujja Wieslander Mamulė Mū bei Varna ar Sven Nordqvist dėdulė Petsonas ir Findusas. Kaip juos atradote?
– Pirmą kartą išvydus Sveno Nordqvisto iliustracijas neatrasti tų knygelių ir jų herojų neįmanoma! Po paveikslėlių puoli ir prie tekstų. Tiek Wieslander, tiek paties Nordqvisto tekstai tokie išradingi, žaismingi, juose tiek išminties, humoro ir gyvenimo džiaugsmo, kad tiesiog magėte maga su jomis supažindinti kuo platesnį skaitytojų ratą.
– Verčiate išties tik įdomias ir vertingas knygas. Atskleiskite šiek tiek patį knygos pasirinkimo procesą. Ar skaitote įvairią literatūrą, kurią vėliau siūlote leidykloms, ar leidyklos pačios kreipiasi į Jus dėl konkrečios knygos vertimo? Jei taip, ar tenka dėl kokių nors priežasčių atsisakyti vertimų?
– Kūrinius mano atveju dažniausiai siūlo leidyklos, bet esu ir aš kai ką atradusi. Visada lauki tokio scenarijaus, kad pakliūtų aukso grūdas, susidėtų taip aplinkybės, kad tarp išleisto vertimo ir skaitytojo užsimegztų ypatingas ryšys, įvyktų skaitymo stebuklas, knygą pamiltų, įsimintų, pirktų ir nuolat imtų iš bibliotekų. Kai taip susiklosto, natūralu, kad to autoriaus knygoms kelias jau kaip ir nutiestas.
Vis dėlto visada stengiuosi rinktis atsakingai. Kad knyga kažką reikštų man. Kad kažką kliudytų manyje. Dabar jau galiu sau tai leisti nesusimąstydama, galiu lengva ranka atsisakyti knygos, kuri nesuvirpina. Taip buvo ne visada ir aš didžiuojuosi tuo, kad pasiekiau tokios laisvės.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate vienos šalies pasaulėžiūrą tekstu perteikdama kitos kultūros skaitytojams? O gal Lietuvos ir Švedijos kultūrų skirtumai nėra pakankamai dideli, kad dėl to kiltų kokių nors keblumų?
– Nors ir ne tokių didelių, tačiau be jokios abejonės, esama skirtumų ir niuansų, juk skirtinga šalių istorija, dėl įvairių priežasčių skiriasi kultūrinės ir socialinės patirtys, tradicijos, atmintis ir t.t. Bet juk tie skirtumai beveik ir yra nuostabiausias, geidžiamiausias vertėjo darbo iššūkis. Perteikti visus originalo įtampos laukus, žodžių žaismą, potekstes. Iš pradžių sau įvardyti visus teksto sukeltus įspūdžius, o paskui nutiesti tuos šimtus ir tūkstančius tiltų, kuriais eidamas vertimo skaitytojas pasiektų tą patį ar daugmaž tą patį kelionės tikslą kaip ir originalo skaitytojas. Tai universalus visų vertėjų uždavinys.
– Ar yra tokia knyga, kurios niekuomet nesutiktumėte versti?
– Sunku atsakyti vienareikšmiškai, išsamiai ir nepretenzingai. Neversčiau nebylios knygos, kuri nieko man neišspinduliuoja, kuri pastuksenta nenuaidi.
– Ar tiek daug dirbant su kokybiškais tekstais, taip puikiai įvaldžius žodžio meistrystę, niekada nekilo noras pačiai sukurti knygą?
– Penktoje klasėje rašiau romaną! Apie tarsi... riterius-muškietininkus-superdidvyrius, mat buvau pametusi galvą dėl Diuma. Turėjau iš anksto susidariusi planą su visų būsimos knygos skyrių pavadinimais. Parašiau pirmo skyriaus įžangą ir padėjau tekstą „susigulėti“. Ir nebepaliečiau. Daugiau apie tai nė nesusimąsčiau, jei gerai prisimenu.
Įsivaizduoju, kad norint parašyti knygą, reikia juk turėti ką papasakoti, kad istorija neduotų ramybės, veržtųsi lauk. Man, jei tokia istorija atsirastų, turbūt pritrūktų drąsos ir savidrausmės ją perteikti knygos forma. Aš savo turimas istorijas išgyvenu kitaip, patirtis ir jausmus sudedu į verčiamą tekstą. Vertimas ir knygos leidimas, visas tas procesas, man yra toks užganėdinantis, kad nieko daugiau nereikia.
– Ko palinkėtumėte vaikų ir jaunimo literatūros srityje dirbantiems rašytojams, iliustruotojams bei, žinoma, vertėjams?
– Šiltnamio sąlygų. Išrankumo. O siekti – maksimumo, skrydžio!
– Ačiū už pokalbį!