Toliatas kviečia prisiminti Advento prasmę: pripratome būti vartotojais, vietoj to, kad patys kurtume šventę kitiems

Tądien taip sukrito, kad kalbindama kunigą Algirdą Toliatą jau žinojau, kur turiu atsirasti po geros valandos, o mintyse dėliojant greitesnį maršrutą (tai taip žmogiška!) kunigo klausiau, kaip nustoti lėkus, kaip pagauti akimirką „čia ir dabar“, kaip neskubomis pažvelgti artimiesiems į akis, įdėmiai apžiūrėti jų veidus – juk Advento laikas būtent apie tai kalba... Taip, klausiau to, į ką ir aš, ir jūs žinote atsakymą, ir ką... visada yra tas „bet“. Tarsi balse išgirdęs savęs pateisinimą A. Toliatas pamoko: šitaip lėkdami apiplėšiame patį save. Na... ir kažkiek kitus. Tad ką padaryti, kad šios Kalėdos ateitų lėtai?

„Šiandien, kai tiek daug neramumų vyksta pasaulyje, man atrodo, kaip niekad svarbu atsigręžti į tuos, kurie yra mums patys artimiausi, brangiausi, pasidžiaugti, kad esame su jais, kad jie šalia mūsų. Tiesiog būti, mylėti, dėkoti, dalintis“, – sakė dvasininkas.

Vienu žingsniu toliau negu dabartis

Visai neseniai publicistas Donatas Puslys priminė citatą iš knygos „Vienuolių gyvenimo mokykla“, kurioje sakoma, kad „kasdienybėje mes dažnai dar sėdėdami mintyse jau stovime, stovėdami jau mintyse einame, o eidami jau kažkur bėgame“. Mintys veda į tai, ką darysi toliau. Kiek kiekvienam mūsų svarbus sustojimas?

„Šis pasakymas sako apie mūsų skubėjimą, kad esame vienu žingsniu toliau negu dabartis – negyvename čia, turime projekciją, iliuziją. O tai reiškia, kad tada negali džiaugtis tais žmonėmis, kurie čia yra šalia, nes tu jau kažkur toliau. Vienintelis dalykas, kurį turime – šita akimirka. Visa kita – mums nepriklauso. Visa kita – dar neatėjo arba praėjo“, – sakė A. Toliatas.

Jis visiškai sutiko su mintimi, kad save tarsi patys uždarome į ateities kalėjimą, ir pridūrė, kad šitaip paaukojame dabartį, tai, – ką turime: „Dabartinis laikas toks ir yra – skirtas sustoti. Nors labai dažnai toks šventinis ūžesys tam ir nepadeda, įsiveli į organizacinius [rūpesčius], kaip paruošti šventę... O čia kaip tik – laikas sustoti, nurimti, netgi pasidaryti pasninką nuo socialinių tinklų, tam, kad daugiau pabūti su savais. Tam adventinis laikas ir yra. Adventinis susikaupimo, adventinis pasninko laikas. Viskas būtent apie tai.“