Pradeda naują knygų seriją
„Lukas ir Lėja“ – istorija apie draugystę ir apie pavydą, kuris draugystę gali greitai sugriauti.
„Jei konkrečiau, tai yra apie nemokėjimą džiaugtis kito laime. Man irgi gyvenime yra tekę susidurti su draugais, kuriems, kai man pradėjo labai sektis, vietoj džiaugsmo lyg toks pavydas atsirado, vaikystėje taip pat tokių dalykų yra buvę. Pagalvojau, kad reikėtų visa šitai perkelti į knygą, nes manau, kad tai yra aktualu visiems, kurie turi draugų“, – kalbėjo T. Dirgėla.
Ši knyga atsirado Anykščiuose vykstančio vaikų literatūros festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ dėka.
„Jis vyko birželį ir jo tema buvo draugystė. Tai, galima sakyti, kad ši knyga buvo ir tai progai parašyta, ir būtent tame festivalyje įvyko tas knygos, pavadinkime, atidengimas“, – pasakojo rašytojas.
„A komanda ir šuo už milijoną“ pradeda naują nuotykinių knygų seriją.
„Aš vaikystėje buvau didelis A komandos fanas, bet šios knygos pavadinimo idėja kilo visai netikėtai, nes visų tų veikėjų, pavadinkime, detektyvų komandos, tai yra, berniuko, mergaitės ir jų istorijos mokytojo vardai prasideda iš A raidės. Aš tada pagalvojau, kad reikia juos pavadinti A komanda. Iš tikrųjų čia mano antra, galima sakyti, detektyvinė serija – pirma buvo apie Domą ir Tomą“, – sakė T. Dirgėla.
Pasak jo, šios knygos – gana skirtingos, tiek iš grafinės pusės, nes naujoje yra dar daugiau komiksinių intarpų, iliustracijų, tiek tuo, kad Domo ir Tomo serijoje buvo daugiau humoro, o čia – jo mažiau, bet daugiau nuotykių.
„Dar labai svarbus dalykas, kuo skiriasi, kad A komandoje visos bylos bus susijusios su dingusiais gyvūnais. Pirmoje dalyje šunų parodoje netikėtai dingo brangiausias pasaulyje šuo, kuris šiaip yra raudonasis Tibeto mastifas, kainuojantis apie milijoną eurų, tai yra tikras faktas, ir tada netikėtai šitie veikėjai susiburia ieškoti to šuns. Jau esu ir antrą knygą šios serijos parašęs, tad gal ir neišduosiu, kas kur dingsta, bus įdomiau laukti“, – intrigavo jis.
Humoras, veiksmas ir paprastumas
Kokia yra ta sėkmės paslaptis, kad T. Dirgėlos knygas vaikai itin mėgsta ir skaito net tėvų neprašomi?
Vienas iš svarbiausių dalykų – humoras.
„Humoras nuo vaikystės mane lydėjo, nuo pirmųjų mano kūrybinių bandymų, pirmųjų eilėraščių, nes per humorą, manau, galima vaiką įvairiomis temomis sudominti. Aš savo knygose irgi bandau už to humoro ir kažkokią rimtesnę temą paliesti, ar tai disleksija būtų, ar klimato kaita ar dar kažkas tokio. Prie humoro pridedu labai daug dinamikos, veiksmo, nes visgi šiuolaikiniai vaikai, kad ir kaip būtų liūdna, jie, kaip ir suaugę, bėga, lekia, skuba, grįžta iš mokyklos, tada būrelis, draugai, pamokos, dar reikia pažaisti „Roblox“ ar „Minecraft“ ir tt. Tad susideda humoras ir veiksmas, ir gaunasi puikus rezultatas“, – šypsojosi T. Dirgėla.
Kitas T. Dirgėlo knygoms būdingas bruožas – žodyno paprastumas.
„Kadangi mano knygų stilius yra, pavadinkime, populiarioji literatūra, aš kažkaip automatiškai rašau ir tą savo knygų stilių jau per tas keliasdešimt knygų esu pagavęs, tiesiog automatiškai kažkaip tų sudėtingų žodžių neatsiranda. Anksčiau kartais būdavo, kad visgi redaktorės bandydavo mano knygose kažkokį žodį pakeisti įmantresniu, mažiau girdėtu, žaismingesniu, bet tokie žodžiai tiesiog prie mano bendro rašymo stiliaus nelabai tinka. Tad tas paprastumas iš žodyno pusės irgi toks vienas iš tų bruožų, kodėl vaikams patinka tas knygas skaityti. Bet aš būtinai paminėsiu, kad vaikai turi skaityti ir sudėtingesnio turinio knygas, su sudėtingesniu žodynu, nes tada jie, jų kalba labiau tobulės, o mano knygas gali tiesiog kaip desertą pasilikti“, – siūlė jis.
Išpildė vaikystės svajonę
T. Dirgėla prisipažino, kad toli ieškoti įkvėpimo kūrybai jam nereikia – džiugina tiesiog faktas, kad gali dirbti savo svajonių darbą, be to, tingėti neleidžia ir skaitytojų bei jų tėvelių atsiliepimai ir užklausos.
„Įkvėpimo ir mūzų man nereikia, turbūt didžiausias įkvėpimas yra tai, kad aš galiu dirbti savo svajonių darbą, nes nuo vaikystės svajojau būti rašytoju – jau vien šitas faktas įkvepia kiekvieną dieną, atsibundu džiaugdamasis, kad veikiu tai, apie ką svajojau, kad nereikia eiti į darbą susiraukus, atidirbti ir laukti, kad ta darbo diena greičiau baigtųsi. Labai dėl to džiaugiuosi, kai tas darbas tiesiog su kasdienybe susimaišęs, sunku net kartais atskirti, ar čia darbas, ar malonumas, laisvalaikis ir panašiai. Nors gal galima skaitytojams pasakyti didelį didelį ačiū, nes jei ne jie, nebūtų kam tų knygų rašyti, jei tų mano knygų niekas neskaitytų ir to tokio noro nebūtų rašyti, kurti. Taip pat ir savo skaitytojų tėvams, kurie per instagramą, per feisbuką vis rašo, kada nauja knyga, vaikas jau perskaitė, laukia naujos ir pan.“, – pasakojo rašytojas.
O jis pats atskleidė šiuo metu grožinės literatūros neskaitantis.
„Aš paskutiniu metu, jei skaitau knygas, tai skaitau kaip tėtis su savo vaikais, ir gal labiausiai traukia negrožinės knygos. Turiu tokią bėdą, jei perskaitau porą grožinių knygų, paskui jų stilistika labai nori atsirasti tose knygose, kurias aš rašau. Aš taip buvau pakibęs ant Vytauto V. Landsbergio kūrybos, nes yra mano gal trys knygos, kurios labai primena tuos žaidimus žodžiais, paskui ant Deivido Valjamso, irgi populiaraus tarp Lietuvos vaikų rašytojo. Skaitydamas grožines knygas aš rizikuoju, kad paskui kažkaip labai nesąmoningai imsiu juos kopijuoti, tai stengiuosi negrožines skaityti ir ką mano vaikai iš bibliotekos parsineša“, – sakė T. Dirgėla.