– A. L. Pirmosios Jūsų dvi knygos išleistos 2006 metais. Tai buvo monografija „Filosofinė poetika“ ir romanas „Arkada“. Kaip save labiau pozicionuojate – kaip rašytojas ar filosofas?
– T. K. Šiame klausime slypi daug dalykų. Aš ir pats savęs to klausinėju. Šiuo metu esu labiau susitelkęs ties romanais, tiksliau, ties rašoma istorinių romanų trilogija. Tad atsiprašau, jei nejučiomis kalba pakryps į juos, net jei jie neišleisti ar net neparašyti. Apskritai norisi žvelgti priekin, o ne atgal. Vis dėlto skaičiuojant išleistas knygas daugiau yra filosofinių. Taip jau susiklostė aplinkybės. Pirma baigiau urbanistiką (miestų statybą) Vilnius Tech (tuometiniame Vilniaus technikos universitete), tačiau statybas pasilikau kaip hobį, o baigęs filosofijos studijas VU ir apsigynęs daktaro disertaciją pasirinkau akademinį kelią, susietą su filosofija. Jeigu pasirinkau akademinį kelią, tai ir turėjau rašyti akademinius tekstus. Kitaip sakant, filosofinius kūrinius. Galų gale, jeigu pasirenki akademinį kelią, turi eiti iki galo. O koks tas galas? Kaip anekdote yra sakoma – kasti griovį iki pietų ar kasti tol, kol iškasi? Aš kasiau griovį tol, kol tapau profesoriumi. Taigi šioks toks galas yra, toliau jau kaip Dievas duos.
Žinoma, galimi ir kiti pasiekimai, bet tai priklauso nuo aplinkybių. Ir ne tik nuo jų, reikia ir pačiam dėti pastangas važinėjant ir skleidžiant idėjas. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie tarptautinę sklaidą. Parašiau vienuolika knygų, iš kurių devynios išleistos. Septynios yra filosofinės. Kadangi tai nebaigtas reikalas, paminėsiu knygą „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“, kurią parašėme su Tautvydu Vėželiu. Dabar galvojame apie antrą laidą – „100 Heideggerio filosofinių klausimų“ norėdami plačiau pažvelgti į Heideggerio palikimą, nes tai – vienas žymiausių XX a. vokiškai rašiusių filosofų. Tačiau tai ateities dalykai.
Kadangi paminėjote mano pirmas knygas, norėčiau prisiminti romano „Arkada“ leidimo aplinkybes ir daugiau nebesigręžiosiu atgal. Su rankraščiu aplankiau kelias dideles Lietuvos leidyklas. Visur procesas buvo panašus: pateikus rankraštį reikėdavo ilgai laukti, tada ateidavo vingrus atsakymas, kad mano knyga labai įdomi, bet nekomercinė, taigi jie knygos neleis. Smagiausia tai, kad nė viena iš tų leidyklų savęs nepateikdavo kaip leidžianti komercines knygas. Galiausiai šią knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, su kurios tuometiniu vyriausiu redaktoriumi Valentinu Sventicku jau pirmo susitikimo metu užsimezgė gyvas ryšys.
Su šios knygos leidyba susiję netgi du nuotykiai. Juose figūravo dvi šviesios atminties asmenybės: Juozas Aputis ir Justinas Marcinkevičius. Tuo metu Aputis dirbo žurnalo „Metai“ vyriausiuoju redaktoriumi. Ketindamas išspausdinti knygos dalį „Trigonometrija“, kuri kadaise buvo parašyta kaip savarankiškas apsakymas, nunešiau ją į „Metų“ redakciją. Dabar tai skamba keistai, bet tuo metu visus reikalus tvarkydavome gyvai susitikę. Po kurio laiko man paskambina Aputis ir sako: „Man, senam žmogui, labai įdomu skaityti tokius tekstus. Gal turite dar ką nors parodyti?“ Manau, tai sakydamas jis turėjo omeny mano teksto erotinius motyvus. Tuomet nunešiau visą romaną „Arkada“. Kito pokalbio metu jis pakilnojo mano knygą, mestelėjo ant savo didelio redaktoriaus stalo ir tarstelėjo: „Kodėl man nešate tokias storas knygas? Juk tam yra Sventickas ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Įtariu, kad jis kiek ironizavo, bet ši ironija tapo lemtinga.
Apie savo susitikimus su Justinu Marcinkevičiumi, kuris tapo romano „Arkada“ žodiniu recenzentu, esu pasakojęs kitur („Šnekėjimo rėvos“, Vilnius: Technika, 2020), todėl čia nebekartosiu. Beje, iš vienos garsios leidyklos atsakymo (nei teigiamo, nei neigiamo) dėl „Arkados“ nesulaukiu iki šiol. Prie skirčių „komercinis ir nekomercinis“, „masinis ir elitinis“, tikiuosi, dar grįšime mūsų pokalbio metu.
– A. L. Rašote filosofinius veikalus, kuriate romanus, publicistinius tekstus. Vis tik žanrų kaitaliojimas padeda ar labiau trukdo?
– T. K. Tiek padeda, tiek trukdo. Nuolat turiu persijungti į kitą režimą. Intuityviai suvokiu: jeigu rašysiu romaną kaip filosofas, tai bus labai prasta, sausa knyga, paremta vien samprotavimais. Žinoma, yra visokių atvejų. Pavyzdžiui, Friedricho Nietzsche’ės „Štai taip kalbėjo Zaratrusta“ nagrinėjama ne tik filosofijos, bet ir filologijos fakultetuose visame pasaulyje, nes tai laikoma ir beletristikos kūriniu. Tačiau apskritai tai – labai skirtingi registrai. Net nagrinėdamas kūrybingumą, literatūros filosofiją ar kūrybingumo filosofiją turiu atsiriboti nuo beletristikos. Ir atvirkščiai, rašydamas romaną tam tikra prasme turiu atsiriboti nuo filosofijos. Tačiau tik tam tikra prasme, iki tam tikro lygio. Žinoma, niekur nedingsta filosofinis bagažas, galbūt net minčių dėliojimo eiga yra kažkuo bendra, susijusi su filosofinių minčių pynimu.
Tarkim, rašydamas publicistiką panaudoju tam tikras priemones, kurias pasitelkiu tiek filosofijoje, tiek romanuose. Galėčiau teigti, kad tai tarsi filosofinė publicistika, nes apeliuoju į filosofines idėjas, filosofijos istoriją ir mąstytojus. Negaliu nuo to atsiriboti, nors ir kalbu apie kasdienius, „aktualius“ dalykus. Drauge rašydamas publicistinį tekstą bandau užmegzti intrigą, įvesti skaitytoją į problemą, paskui plėtoju apmestas linijas apsukdamas ratą ir galiausiai sugrįžtu prie problemos (siužetinės linijos) išmazgymo.
Tai – beletristinis principas, bet kartu ir filosofinis. Savo kūrybinio kelio pradžioje rašydamas disertaciją ir knygą „Filosofinė poetika“ susilaukiau priekaištų iš savo vadovo Arvydo Šliogerio – kodėl šokinėju nuo temos prie temos, prakalbinęs vieną jų metuosi prie kitos mestelėjęs pažadą sugrįžti prie pirmosios? Pasiteisinsiu, kad tokiu būdu ieškojau savo stiliaus. Jo ieškau iki šiol. Kitaip tariant, filosofiniame tekste siekiu sukurti intrigą, tuomet apsukti ratą, galiausiai sugrįžti prie problemos bandant ją išspręsti. Jei tai apskritai įmanoma. Tiesą sakant, intrigos įvedimas – jau tam tikras filosofinės problemos sprendimas. Kitų, pavyzdžiui, Šliogerio, filosofavimo stilius kitoks. Tačiau juk mokinystės raktas – kaip galima daugiau išmokti iš savo mokytojo ir žengti tolyn. Čia netyčia nuslydau į ugdymo filosofiją, apie kurią su Algiu Mickūnu – kitu savo mokytoju – rašome naują knygą.
– A. L. Ar, jūsų požiūriu, forma ir vizualinis pateikimas užgožia turinį, o gal, priešingai, iškelia knygą be turinio taip, jog šio net niekas nepasigenda? Ar be reprezentacijos gali būti įdomus turinys?
– T. K. Čia slypi įvairūs santykiai. Mėgstu skaityti šiuolaikinę lietuvių literatūrą, kurioje turiu savo favoritus, pavyzdžiui, Aidą Marčėną, Sigitą Parulskį, Kristiną Sabaliauskaitę, Alvydą Šlepiką ir, žinoma, Tomą Venclovą. Manau, kiekvienas ieško savo santykio, savo būdo sutaikyti formą ir turinį. Jei prisiminsime Aristotelį, forma (morphē) nebuvo vien pavidalas akiai. Priešingai, forma sukibdama su medžiaga (hyle) esą sudaro kiekvieno buvinio savastį. Manau, Jūsų klausimas provokuoja kažką kritikuoti – to daryti labai nemėgstu. Sakyčiau, tie rašytojai, kurie savo kolegas pašaipiai vadina grafomanais, pademonstruoja savo psichologinius kompleksus, t. y. savo neįgalią savastį. Pirma, čia glūdi pavydas dėl kolegų rašlumo. Antra, žemindamas kitus sieki „išpūsti“ savo orinį „aš“. Kodėl tave turėtų erzinti kitų knygos, kurių tu net neskaitai?
Du patys įtakingiausi XX a. filosofai – Martinas Heideggeris ir Ludwigas Wittgensteinas – demonstruoja visiškai skirtingus būdus skleisti savo idėjas. Pirmasis parašo per šimtą knygų, antrasis gyvas būdamas išleidžia vos vieną. Beje, abu jie daug dėmesio – kiekvienas savaip – skyrė vizualumo tematikai.
Grįžkime prie Jūsų klausimo. Panašu, kad sąvokos „forma“ prasmė apvirto nuo Aristotelio laikų, jei ją siejame su vaizdine medžiaga. Vis dėlto ši – taip pat labai svarbi ir neatsiejama nuo turinio. Pasvarstykime pasitelkę atvejį. Pasitelksiu savo šviežią patirtį.
Per dvi ankstesnes vasaras (2021 m. ir 2022 m.) parašiau istorinį romaną „Karo laiškai“, tiksliau, pirmą numatytos trilogijos dalį. Tai knyga apie „tvano“ laikus, apie kovas su Maskvos didžiąja kunigaikštyste XVII a. viduryje, ne apie šiuolaikinį karą. Kalbame apie rankraštį, kurį yra skaitę vos keli recenzentai. Tačiau idėja parašyti romaną apie karą man kilo seniau nei pasirodė Sabaliauskaitės romanai. Tai buvo 2008 m., kai grįžau iš stažuotės Vokietijoje ir jau buvau parengęs spaudai knygą „Tikrovė ir kūryba“, kurios dėka gavau profesūrą.
Šiuo atveju knygos turinys – karas su priešu, kuris, kaip nekeista, mums nesikeičia amžių amžiais. Vis dėlto man rūpėjo ne tik karas, bet daug kitų dalykų. Kaip minėjau, tai – XVII a. vidurys. Nors tuo metu Lietuva jau beveik 300 metų buvo krikščioniška, joje išlikę daug pagoniškų reliktų, kurie dar vis kariauja savo karą už tautos savastį. Tai liudija Jonas Lasickis savo traktate „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1615 m.). Labai mėgstu Henryką Sienkiewiczių (mėgstu ir Jerzy Hoffmano filmus pagal jo romanus), kuris apsiribojo bajoriško pasaulėvaizdžio rekonstrukcija, bet, skirtingai nei jis, įpinu tiek mitologinių motyvų, tiek aliuzijų į istorines kovas tarp kultūrų ir civilizacijų. Nors romane stengiuosi laikytis istorinės tiesos (jis ir surėdytas kaip tiesos paieškos galimuose dokumentuose), turiu plėtoti išsikeltas siužetines linijas. Taip, per vizualumą, t. y. atsekant rodomas linijas, gimsta konceptualumas, drauge – filosofiškumas, bet ne atvirkščiai, ne per sąvokiškumą, kurį lengva supainioti su turiniškumu. Dažnai būna atvirkščiai: sąvokiškumas slepia turinio nebuvimą.
Viena, pasinėriau į ilgas formos paieškas – kaip tai turėtų atrodyti, kokį pavidalą turėtų įgauti karo įvykių pasakojimas? Kitaip sakant, ieškojau meninės savasties, kuri sukabina formą su turiniu. Taip kankindamasis lavinau plunksną: iš pradžių parašiau visą pynę tiek mitologinių tekstų stilizacijų, tiek pasakojimų iš savo giminės istorijos. Visa tai sugalvojau kaišioti rašydamas apie istorinius karo įvykius. Aplinkybės tokios, kad kariai laukdami įsakymo eiti į mūšį (dabar taip pat ilgai laukia – niekas nepasikeitė), lošia kauliukais: kam iškrenta mažiausias skaičius, tas turi pasakoti istoriją. Taip knygoje atsiranda mitologinis klodas. Žinoma, ten yra ir asmeninė herojaus meilės istorija, persipynusi su karo įvykiais – koks romanas be to? Maža to, sugalvojau, kad viską pasakoja herojus rašydamas atsiminimus apie nesenus įvykius (bet koks karas – nesenas įvykis, nes pasaulyje visada kažkas kariauja), kurių liudininkas jis buvo arba apie kuriuos sužinojo iš kitų šaltinių. Todėl knyga vadinasi „Karo laiškai“.
Kita vertus, pasinėriau į ilgą skaitymą. Rinkau medžiagą 15 metų skaitydamas įvairius šaltinius. Vis dėlto didžiausias sunkumas – ne tas, kad jų trūko. Galima netgi teigti, kad jų – per daug. Didžiausia problema buvo ta, kad neradau meninio rakto – ką daryti su tuo kalnu knygų norint parašyti istorinį romaną? Juk daugybės istorinių šaltinių linijos ne priartina, bet nutolina nuo sukurtinos visumos, vadinamo romanu. Kai tą raktą radau, pirmą dalį parašiau per dvi vasaras. Jei turėčiau metus atostogų, per juos parašyčiau antrą ir trečią trilogijos dalis. Deja, tokios prabangos neturiu.
Tai, kad tema – karas, ir atsitiktinumas, ir neatsitiktinumas. Atsitiktinumas, nes šiuo metu tose pačiose žemėse, apie kurias rašau, vyksta karas. Vis dėlto knyga sumanyta ir netgi pradėta rašyti prieš pastarąjį karą. Tačiau čia nėra jokio atsitiktinumo, nes karas – amžina tema. Netgi filosofijos istorijoje Herakleitas karą laikė daiktų tėvų. Kitaip tariant, karas (kokia jo baigtis bebūtų) visada suponuoja naują politinę ir socialinę aplinką, drauge – naują individą, jos dalyvį.
Jau antikiniais laikais karo patirtys buvo aprašytos ir apmąstytos tokiose įtakingose knygose kaip Ksenofonto „Anabazis“ ir Tukidido „Peloponeso karas“. Deja, nė vienos iš šių knygų neturime lietuvių kalba. Beje, Ksenofontas – ne tik žymus graikų generolas, bet ir Sokrato mokinys, jo atsiminimai apie savo mokytoją – vienas iš dviejų svarbiausių šaltinių (šalia Platono dialogų) apie garsų graikų filosofą, kuris, kaip ir Jėzus Kristus, nepaliko jokių raštų. „Anabazyje“ aprašytose graikų karvedžių kalbose jaučiama Sokrato dialektikos įtaka. Čia kitas klausimas – kiek atsiminimai apie karo įvykius yra „tikri“ ir kiek jie paveikti rašytojų intelektinės patirties? O gal šios patirties poveikis ir yra tikrumo kriterijus?
Kalbant apie XVII a. Lietuvą, istorinės medžiagos netrūksta. Į kuo senesnį laikotarpį skverbiamės, tuo yra mažiau medžiagos. Vis dėlto XVII a. jau yra tas laikotarpis, kai yra pakankamai daug amžininkų atsiminimų, dienoraščių ar laiškų. Paminėtini lenko Jano C. Paseko, vokiečio Hieronimo C. Holsteno, škoto Patriko L. Gordono, lietuvių Maskiewiczių atsiminimai, LDK kanclerio Albrechto S. Radvilos dienoraščiai, LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos karo korespondencija. Būtent amžininkų raštai – tinkamas šaltinis romanui, o ne istorinės monografijos, kurių daug taip pat skaičiau. Tiesa, monografijose galima rasti daug svarbių nuorodų į šaltinius. Taip man nutiko su Tadeuszo Srogoszo monografija „Karūnos ir Lietuvos armijos karių kasdienis gyvenimas XVII a.“
Čia radau nuorodas į Holsteno ir kitų atsiminimus, kuriuos vėliau susiradau ir perskaičiau. Taip pavyko atkapstyti įdomių dalykų, pvz. Holsteno meilės istoriją, kurios kai kurias linijas panaudojau. Galima netgi teigti, kad istorija vaizdingesnė už fantaziją. Todėl šiame istoriniame romane beveik nėra pramano – vien surinkti ir sumegzti į naują visumą istoriniai (įskaitant savo giminės) pasakojimai, kurių vaizdingumas ir privertė mane imtis plunksnos. Teko skaityti įvairiausiomis kalbomis: lenkiškai, rusiškai, baltarusiškai, ukrainietiškai, vokiškai ir, žinoma, angliškai. Susidūriau ir su lotyniškais tekstais. Nors lotynų kalbos mokiausi Vilniaus universitete studijuodamas filosofiją, vis tik jaučiu šios kalbos žinių stygių. Nors šaltinių lotyniškai neskaičiau (A. S. Radvilos lotyniškai parašytus atsiminimus skaičiau išverstus į lenkų k.), romano rašymas buvo proga atnaujinti šias žinias, nes lotynizmai – būtinas to meto šnekėjimo stiliaus sandas. Šiuolaikinių jaunuolių, temokančių anglų k., nusivylimui pasakysiu, kad anglų kalba menkai padeda tyrinėjant mūsų istoriją. Iš minėtų šaltinių vienintelis Gordonas prieinamas anglų k. Tikiuosi, jog tie, kas iš tikrųjų domisi istorija, kas turi ambicijų, drąsos ir noro gilintis į savo praeitį, išmoksta kitas kalbas, kurių svarbiausios – lenkų ir rusų.
Čia slypi atsakymas į klausimą, ar mums reikia rusų kalbos. Jeigu norime pažinti Lietuvos istoriją iš šaltinių, privalome mokytis rusų kalbą nuo jaunų dienų. Kitaip nepažinsime savo istorijos. Be to, rusų kalba leidžia nesunkiai „įkąsti“ ir kitas slavų kalbas, kaip antai baltarusių, ukrainiečių ir lenkų. Nelankiau jokių lenkų kalbos kursų, išskyrus vieno semestro kursą Vilniaus universitete, bet mokėdamas rusų k. galėjau perskaityti tūkstančius puslapių lenkiškai parašytų šaltinių. Galiausiai, jeigu norime sėkmingai kovoti su priešu, turime jį puikiai pažinti, įskaitant jo kalbą ir kultūros ypatumus. Kitaip mūsų kovinis entuziazmas bus pasmerktas žlugti.
Mano atsakymas į Jūsų klausimą: turėtų būti turinio ir formos arba minties ir vaizdo vienovė. Visada to siekiau. Nežinau, ar šįkart pavyko. Jei ne, reikės dar ką nors parašyti – gal kitąkart pasiseks geriau (juokiasi). Kas dėl savo stiliaus, jo toliau ieškau. Manau, jis vienaip ar kitaip yra ir bus paveiktas filosofijos. Tai dar viena priežastis, kodėl šis romanas tikrai bus nekomercinis (juokiasi).
– A. L. O gal nebereikia elitinės kultūros mūsų masinės kultūros amžiuje?
– T. K. Manau, kad labai reikia. Iš tikrųjų turime masinės ir elitinės kultūros prieštarą. Kita vertus, apibrėžti elitinę kultūrą mes galime tik apeliuodami į masinę. Ir atvirkščiai. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad skaitytojai man nerūpi. Kita vertus, neturiu jokio skaitytojo paveikslo, į kurį orientuočiausi rašydamas. Pradedu rašyti vildamasis, kad pavyks nusigauti kažkokiu taku, kur dar niekas nebuvo. Jei taip, skaitytojų ar kritikų reakcijos neįmanoma numatyti. Dėl viso to nerimauju ir būkštauju. Kita vertus, nežinau kur reikia daugiau drąsos.
Drauge norėčiau pasišaipyti iš savęs. Antai kino kūrėjai dažnai sako: „mano filmas nekomercinis, ne masiniam vartotojui“. Ką tuo norima pasakyti? Turbūt norima apsidrausti. Kitaip sakant, bijoma, kad nepasisekė. Todėl reikalingi pasiteisinimai, kodėl nepasisekė ieškant žiūrovų.
Šnekėdamas apie nekomerciškumą vis dėlto pirmiausia turiu omenyje stilių, konceptualumą, tai, kad romane yra keli klodai. Aišku, pats geriausias kūrinys tas, kuris turi daug klodų, yra suprantamas (vienaip ar kitaip) įvairių žmonių. Nežinau, ar tai man gresia. Pavyzdžiui, Čiurlionį suprasdavo įvairių sluoksnių žmonės. Čia nėra geresnio ar prastesnio supratimo – juo žavėjosi ir dabar žavisi dėl įvairių jo paveikslų klodų. Galbūt prie to prisideda ir mūsų lavinimas mokyklose.
Vėlgi, kalbant apie elitinę kultūrą arba elitinį kūrinį, turbūt turėtų kultūroje būti tam tikros gairės, į ką turėtų lygiuotis tiek menininkai, tiek žiūrovai ar skaitytojai, lavindami savo skonį. Antai Jamesas Joyce’as, Jorge Luisas Borgesas ar Hermanas Hese’ė – tai autoriai, kurie nėra masiškai skaitomi ir vartojami. Nepaisant to, šios atpažįstamos (arba ne) pavardės kelis dešimtmečius Vakaruose buvo slaptažodžiai, pagal kuriuos „atsekami“ išsilavinę žmonės.
Žvelgiant į šiuolaikinę situaciją, akis bado tokia chrestomatinė literatūra, kai meninė visuma sukapojama ir patiekiama apžiojamais kąsniais. Ypač tai akivaizdu vaikų literatūros atžvilgiu. Štai knygynuose matome, kaip „patiekiama“ adaptuota, sutrumpinta pasakų knyga. Antai Carlo Collodi „Pinokio“ 200 ar 300 puslapių knyga sutalpinama į 20 puslapių, kad vaikai geriau suvirškintų. Tarsi taikomasi prie vaiko skonio, bet turėtų būti atvirkščiai. Juk vaikas turi augti su Pinokiu, o ne Pinokis turi būti įspraustas, sutrumpintas, nušlifuotas taip, kad įtiktų vaikui.
Lygiai tą patį turime su televizijos produkcija. Prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu apie tai daug kalbėjo. Juk visa televizijos produkcija, nesvarbu tai visuomeninis ar komercinis kanalas, yra orientuota į masinį skonį. Žinoma, galima kalbėti apie autorines, originalias laidas. Tačiau jei laida turi žemus reitingus, ji tuoj pat uždaroma ir ieškoma kitų laidų. Dažniausiai naujos laidos nuperkamos, nes taip sumažinama rizika. Pakanka paimti produktą, jį pritaikyti ir retransliuoti. Lygiai taip pat vyksta ir kitose medijose. Vyrauja prisitaikymas prie masių skonių, o ne masių skonių ugdymas. Todėl nesinori savo kūrybinėje veikloje būti to mechanizmo sraigteliu ir dalimi.
– A. L. Naujausio Jūsų romano kūrimo procesas apėmė ilgą laiko tarpą. Ar per šį laikotarpį buvo nusivylimo, kad Jūsų sugalvotą idėją tarsi spėjo užčiuopti ir įgyvendinti kitas rašytojas? Tokiu atveju galbūt reikėjo ieškoti kitos unikalios stilistinės prieigos prie istorijos?
– T. K. Nusivylimo jausmas man pažįstamas, bet jis vis tik nėra per daug žlugdantis. Kalbėdamas apie savo stilių grįšiu prie klausimo apie vizualumą. Jau pirmosiose savo knygose įdėjau grafinių elementų, piešinių (romane), fotografijų (monografijoje). Kažkuo panašius intarpus radau ir skaitydamas Olgą Tokarczuk. Pastaraisiais metais ji mane paveikė labiausiai. Tačiau mano pirmasis romanas išėjo 2006 metais, o Tokarczuk pradėjau skaityti 2021-aisiais. Išties pasijutau taip, tarsi tai jau buvo atrasta dar prieš mane, o aš maniau, kad kažką atradau. Vis dėlto tai – ne vienintelė ir netgi ne svarbiausia mano stilistinė priemonė. Naujame romane taikau sau pačiam netikėtą pasakojimo pasakojime priemonę. Tai galima palyginti su priemone „kinas kine“. Pasakojimą (tiek jo formą, tiek turinį) kuriu ne aš, o mano herojus; kiekviename skyriuje vyniojamas tam tikros koncepcijos kamuolys su nuorodomis tiek į mitologiją, tiek į Vakarų civilizacijos istorinius precedentus.
Kaip ten bebūtų, svarbiausia – subrandinti meninę idėją. Gali rinkti medžiagą iki pamišimo, skaityti iki pažaliavimo, bet nerasti meninės visumos rakto. Jei nerandi meninio sprendimo, nėra ir romano. Tiesą sakant, tai galioja ir kito žanro – tarkim, filosofinei – knygai: jei nerandi ją vienijančios idėjos, knygos neparašysi.
Mėgstu sinkretiškumą, sampynas, nes ir mano veiklos yra įvairios. Tam pasitarnauja tiek piešiniai, tiek herbai, tiek žemėlapiai, kurių apstu romane „Karo laiškai“. Beje, knygos herojus – ne tik karys, bet ir kartografas, braižantis ne tik LDK žemes, ne tik mūšio schemas, bet ir savo nueitą kelią.
Romanų rašymas panašus į muzikos kūrimą. Atrodo, tėra septynios natos, tačiau šis skaičius neapriboja daugybės melodijų galimybių. Muzika niekada nesikartoja, nebent sąmoningai pakartojamas kažkoks motyvas. Visi muzikantai naudoja kažkur išgirstus motyvus, kurie plėtojami ir supinami į naują visumą. Antai Franzo Schuberto bene garsiausio kūrinio „Ave Maria“ pagrindinis motyvas atėjo iš Johano Sebastiano Bacho. Tačiau tai nėra Bacho atkartojimas, tai – Schuberto stilistika sukurta giesmė. Kažkas panašaus vyksta ir rašant romaną. Net aprašant tuos pačius istorinius įvykius, skiriasi rašytojų temos, stiliai, objektai, veikėjai, galiausiai rašoma visai kitomis sąlygomis ir esant skirtingiems aktualiems dalykams. Yra milijardai formų galimybių, kurios net ir labai norint negali vienodai susipinti skirtingų rašytojų galvose. Nebent dirbtinio intelekto „galvoje“. Unikalus rašytojo stilius – tai sukurta forma, neįkandama dirbtiniam intelektui, nes šis veikia pagal primestą algoritmą. Rašytojas, atvirkščiai, niekada pats nežino, kas jam nutiks su nauja knyga, drauge – su juo pačiu. Umberto Eco yra rašęs apie tai, kaip rašytojas sukuria pasaulį su savo taisyklėmis jame ir kaip paskui privalu laikytis tų taisyklių, nes kitaip sugrius tas pasaulis. Yra tiek daug tapsmo galimybių, kad neįmanoma ne tik kitus, bet ir save pakartoti, kai naujose knygose ieškai tiek savo rašymo stiliaus, tiek savo buvimo formos naujai kuriamame pasaulyje. Nebent esi dirbtinis intelektas.
– A. L. Pavyzdžiui, menininkas, nebūtinai rašytojas, suranda savo stilių. Kaip svarbu jam būti įsikibusiam į savo stilių? Ar tai reiškia, kad jis tampa savo atrasto stiliaus įkaitu? O gal stiliaus neatradimas ir yra jo stilius?
– T. K. Palietėte svarbią temą. Turime surasti savo stilių ir jo laikytis, nes pagal jį mus atpažįsta, laiko išskirtiniais ir vertina. Jeigu mes tik mėgdžiojame ir į kažką taikomės, tuomet mes nieko verti. Mes niekada neaplenksime žymiausių magiškojo realizmo, siurrealizmo ar sąmonės srauto krypčių atstovų. Mes niekada neaplenksime Gabrieliaus G. Márquezo, Jorge L. Borgeso, Virginijos Woolf ar Jameso Joyce’o, bet galime sukurti naują žanrą.
Vis dėlto nereikia turėti iliuzijų, kad kažkoks naujas stilius yra visiškai originalus, į nieką nepanašus. Turbūt neįmanoma atrasti visiškai naujo stiliaus. Jeigu toks būtų, tai būtų didelė nelaimė tam atradėjui, nes jo, pernelyg originalaus, niekas nesuprastų. Tokio „nelaimėlio“ pavyzdys – Franzas Kafka. Jeigu rašytojai yra visiškai naujo stiliaus atstovai, jie lieka nepripažinti, bent jau kol jie gyvi arba kol kažkas nepradeda jų mėgdžioti ir plėtoti jų atrasto stiliaus.
Bet kokiu atveju mes į kažką orientuojamės. Orientuojamės tiek į rašytojus, tiek į skaitytojus, tiksliau, potencialius skaitytojus, kurie prijaučia rašytojams, kurie ir mums patinka. Su kiekviena nauja knyga atrandame savo stilių vis iš naujo.
– A. L. Kaip manote, koks yra pagrindinis principas pradedant rašyti knygą?
– Manau, kiekvienas rašytojas intuityviai jaučia, kad net neverta pradėti rašyti knygą, jeigu nepavyks pasakyti kažko naujo, kitaip pažvelgti į fenomenus ir juos papasakoti, perteikti skaitytojui ar sukurti visiškai naujos istorijos. Turbūt pagrindinis principas prieš pradedant rašyti knygą – ar tai išties bus nauja, kūrybingai parašyta knyga? Jeigu kartojiesi, tada pats sau daraisi nemielas. Kita vertus, galbūt jauti, kaip kad man dabar yra, kad iš to stiliaus dar ne viską išpešei. Galbūt yra įvairių briaunų, kurios dar nenušvito man ir skaitytojams. Būtent tai dabar jaučiu. Todėl dar ketinu rašyti antrąją ir trečiąją numatytos istorinės trilogijos dalį, nes esu sustojęs pusiaukelėje. Žinoma, jeigu skaitytojai tai priims. Jeigu knygą ignoruos, jei ji niekam nebus įdomi, tuomet to nedarysiu.
Dar sykį prisiminsiu savo pirmojo romaną „Arkada“ leidybą. Kitur (knygoje „Šnekėjimo rėvos“) esu minėjęs, kad reikia trijų dalykų išleisti (pirmą) knygą: parašytos knygos, leidyklos entuziazmo ir gerų recenzijų. Pinigų nėra tarp šių dalykų. Dabar galėčiau pridurti, kad reikia ir pasitikėjimo. Nežinau, iš kur randasi pasitikėjimas. Galbūt tai – jaunatviška drąsa, netgi bravūra, kuri mane visur lydėjo (netgi nebejauną). Aišku, kartais nudegdavau, bet iš esmės viskas sekėsi neblogai. Vis tik dabar galiu pasakyti, kad esu žymiai atsargesnis visais atžvilgiais, nors dabar vėl sugalvojau bravūrą, nuo kurios atkalbinėja artimieji – išleisti „Karo laiškus“ pačiam. Jokiu būdu nesakau, kad redaguosiu, maketuosiu ar spausdinsiu pats – redaktorius ir maketuotojas turi būti patys geriausi, o spaudos kokybė – aukščiausia.
Prisiminkime, kaip žymūs rašytojai išleidžia pirmas knygas: yra daugybė garsių autorių, kurie sunkiai rado leidėjus savo pirmai knygai. Turbūt žymiausias atvejis yra Joanne Rowling, kurios „Hario Poterio“ rankraštį atmetė kelios leidyklos: esą publika to nesupras. Vėliau pamatėme, kaip viskas pasisuko. Autorius turi nenuleisti rankų leisdamas tiek pirmą, tiek kitas savo knygas.
Prieš kelerius metus artimi žmonės sakydavo: „Tau jau per 50 metų. Ar dar tikiesi parašyti kažką naujo? Ko dar tikiesi iš savo kūrybinės veikos?“ Atsakydavau, kad jaučiuosi dar neparašęs savo svarbiausių kūrinių. Matyt, taip reikia jaustis visada. Jeigu taip nesijauti, neverta ir pradėti. Jeigu nesi pasiryžęs drąsiai brautis vis nauju keliu, neverta ir pradėti. Tada belieka karšti laukiant pensijos ir pelnytų laurų. Tačiau jų gali ir nebūti.