– A. L. Minėjote, kad naujausiame Jūsų romane „Karo laiškai“1 gausu įpintų mitologijos elementų. Paradoksalu, kad su kūriniu sugrįžtate prie užkerėjimo, kurį Apšvieta siekė nuslopinti įvesdama atkerėjimą, kartu panaikindama mitą.
– T. K. Mes, rašytojai, rašydami kokią nors knygą iki galo nežinome, kokius ji iškels klausimus. Manau, kad paminėjote labai reikšmingas sąsajas. Man tai neatėjo į galvą, bet apie tai galima šnekėti. Apskritai, kai rašytojas išleidžia kažkokią knygą, kuri jam pavyksta ir randa skaitytojų bei susilaukia atgarsio, paaiškėja, kad ta knyga visada apima daugiau temų, problemų, klausimų, nei rašytojas buvo sumanęs.
Viena, iškyla Apšvieta, apeliuojanti į protą, pažangą, racionalumą, kita, turime mito renesansą po Apšvietos, romantizmo laikotarpiu. Pastarasis žymi atogrąžą į savo tautą, savo istoriją, įvairius lokalumus. XIX a. pradžioje tai pirmiausia prasidėjo Vokietijoje, kuri dar buvo susiskaldžiusi, t. y. išsibarsčiusi po skirtingas vietas. Tai nebėra orientacija į globalų, racionalų protą, apie kurį bylojo vienas garsiausių visų laikų filosofų Immanuelis Kantas. Jo etika paremta protu: kur tik yra protinga būtybė, jai būdinga racionali etika.
Manau, dabar vyksta kažkas panašaus. Turime mitologijos, poetikos renesansą. Taip nutiko, kad tuo keliu ėjau nuo pat pirmųjų savo knygų. Kaip susigrąžinti savo istoriją, savo mitologijas, savo pasakas, kad tai taptų įdomu ir kitiems, iškilus į platesnį – buvimo pasaulyje – klodą?
Vis dėlto žmonija tam tikrais laikotarpiais nuolat apeliuoja į protą. XVIII a. pab. ir mūsų krašte labai reikėjo pertvarkų, edukacinės komisijos. Matyt, reikėjo ir Prancūzijos revoliucijos, nepaisant to, kad ją lydėjo žiaurus teroras, masinis giljotinavimas ir daugybės nekaltų žmonių mirčių. Viso to neteisinu, bet galbūt reikėjo šio viesulo, kad žmonijai būtų praskinti nauji keliai tiek moksle, tiek socialiniame ir politiniame gyvenime. Tam, kad atsikurtume ant naujų pamatų ir iš naujo atkurtume savo demokratines visuomenes, kad naujai pažvelgtume į mokslo ir ugdymo pagrindus. Atrodo, sunku paneigti pažangos nuopelnus. Vėl prisiminkime Herakleitą: karas – daiktų tėvas.
Kita vertus, proto ir racionalumo suabsoliutinimas atveda prie karų, prie kūrybingumo bet kokia kaina, prie atominės bombos ir kitokių siaubingų ginklų gamybos. Naciai buvo labai racionalūs per Antrąjį pasaulinį karą. Jeigu vis dar gajos Apšvietos idėjos, turime šnekėti ir apie lokalumo, savo tradicijos, savos kultūros, savos istorijos renesansą, nepaisant to, kad esame didelės geopolitinės, globalios bendruomenės dalis. Kaip tik dėl to reikia grįžti prie savo šaknų.
– A. L. Papasakokite plačiau apie mintį, jog karas – daiktų tėvas.
– T. K. Kaip minėta, daiktai steigiami, kai viskas aplink griūna, naujai tvarkai randantis iš senos. Karo tema mane yra apsėdusi 15–20 metų. Jau savo antroje monografijoje „Tikrovė ir kūryba“ kalbėdamas apie kuriamą tikrovę negalėjau apeiti karo temos. Pavyzdžiui, karo teoretikas, Antrojo pasaulinio karo amžininkas Carlas Schmittas yra svarbus mąstytojas šalia Martino Heideggerio. Tuo metu atrodė, kad jis tiesiog apmąstė aktualią temą. Tačiau karas jo knygose – ne tik ir ne tiek tų laikų realija, kiek visokeriopo kismo metafora.
Net ir diskutuodami kariaujame bandydami vienas kitą įtikinti. Man atrodo, kad demokratija apskritai yra neatsiejama nuo karo. Pagaliau demokratinėje aplinkoje kariaujame už demokratines vertybes. Demokratija niekada nebūna vieniša. Ji plėtojasi būdama apsupta kitokių, priešiškų, santvarkų. Jeigu pasaulyje sugriūtų visi autoritariniai rėžimai ir liktų vien demokratija, ji pradėtų pati save valgyti kariaudama su savimi. Bet kokiu atveju reikalinga atnaujinanti opozicija, o kitokios, nedemokratinės, santvarkos labiausiai reikalingos pačiai demokratijai. Kita vertus, nėra demokratijos grynuolio, tėra įvairios jos atmainos, kurios neatsiejamos nuo lokalumų tiek laiko, tiek vietos prasme. Antai, dabar mums nepriimtina antikinių Atėnų demokratija, sugyvenusi su vergove. Atrodo, nepriimtina ir JAV dvipartinė demokratija, nes Lietuvoje ir kitur Rytų ir Vidurio Europoje kas keleri metai būtinai turime „perkrauti“ politinę sistemą naujai iškilusiomis partijomis, kitaip ji ims gesti ir dvokti. Panašiai galime teigti, kad senoms, „tradicinėms“ partijoms labiausiai reikia naujų, „populistinių“ judėjimų, kad pirmosios galėtų atsinaujinti ir atgimti sukrėstos pastarųjų. Partinis margumas ir netgi nuomonių trintis, neatsiejama nuo žodžio ir spaudos laisvės, yra tai, ką labiausiai turi puoselėti demokratija net ir karo (tiek išorinio, tiek vidinio) sąlygomis. Blogiausia, kas gali nutikti demokratijai, tai supanašėti su savo priešais, stokojančiais nuomonių įvairovės. Tuomet galėtume kalbėti apie pokarį, neatsiejamą nuo tvarkos ar „pasaulio“ (posakyje „russkij mir“ neatsitiktinai tas pats žodis „mir“ reiškia tiek taiką, tiek pasaulį) primetimo, priespaudos ir sąstingio.
Antai Tukididas „Peloponeso kare“ aprašo, kaip Atėnų demokratija kariaudama su Spartos oligarchija beatodairiškai žudydavo ir pavergdavo atsimetusius sąjungininkus, kol galiausiai ją pražudė imperinės užmačios Sicilijoje. Žiauriausius sprendimus priimdavo ne karo vadai, o visuotinis susirinkimas, t. y. demokratijos institutas, kuris dažniausiai linkdavo palaikyti karo kurstytojus, o ne savo išmintingus vadus (pvz., Nikiją). Ir atvirkščiai, oligarchinė Sparta turėjo savo garbingus ir teisingus karvedžius, kaip antai Brasidą. Baisu net pagalvoti, kas būtų nutikę, jei demokratija būtų įveikusi visus savo priešus ir įsiviešpatavusi antikiniame graikų pasaulyje. Tokiu atveju ji virstų savo priešingybe. Paradoksas, bet demokratijai nieko taip nereikia kaip pralaimėjimo, kitokio valdymo patirties ir nuolatinio karo, kad ji vis atgimtų ir taptų idėja, už kurią dedamos galvos. Nėra geresnės santvarkos už demokratiją, bet dėl jos turime nuolat kariauti siekdami žodžio ir spaudos laisvių, drauge siekdami pažaboti minios keršto troškimą ir žiaurumą, nes būtent tai ir palaidotų demokratiją. Štai kodėl kalbame apie ugdymą, kuris keistų visuomenę. Apskritai čia kalbu apie karą kaip apie kismo ir net kūrybos veiksnį, kokį jį matė Herakleitas ir kiti ikisokratikai. Fiziniam tautų naikinimui nėra ir negali būti jokio pateisinimo.
– A. L. Užsiminėte apie Schmittą, kuris buvo nacių amžininkas. Tarsi iš tos pačios stovyklos kaip ir Heideggeris. Galima sakyti, kad naciai jais pasinaudojo?
– T. K. Žinomas dalykas, kad Heideggeris flirtavo su naciais ir kad jis niekada dėl to neatgailavo. Tada po karo buvo apribota jo akademinė veikla, pavyzdžiui, uždrausta dėstyti. Taip jis parašė tuos šimtą (tiksliau, šimtą du) tomus. Panašių draudimų (dėstyti, ne rašyti) patyrė ir Schmittas. Vis dėlto tiek vienas, tiek kitas plėtojo filosofines idėjas – ne ideologiją. Panašiai dėl nacių ideologijos kai kas kaltino Friedrichą Nietzsche’ę, kuris mirė 1900 m. (juokiasi).
Vis dėlto ir filosofai būna akli. Gal kartais jiems reikia būti akliems, kad matytų toliau. Homeras buvo aklas, kad galėtų mintinai eiliuoti ir byloti eilėmis. Heideggeris Hitlerio atžvilgiu buvo aklas, kaip ir 90 procentų to meto vokiečių. Panašiai dabar 70 procentų rusų yra akli Putino atžvilgiu. Vis dėlto Heideggeris ir Schmittas įžvelgė kai ką daugiau ir giliau, nei vien tik politines realijas. Ne tik tai, kas tuo metu rūpėjo demokratinei ar nedemokratinei „daugumai“. Kalbu apie buvimo filosofinius klodus, kuriuos su Vėželiu nagrinėjome knygoje „Šiapusybės regionai“. Dėl to šie filosofai išlieka svarbūs ir paveikūs.
– A. L. Pratęskime mintį apie aklumą perkeltine prasme. Kalbant apie šiuolaikinį laikotarpį įvairiuose kontekstuose susiduriama su kūrybiškumo sąvoka. Kūrybinis mąstymas, kūrybinis ugdymas, kūrybinis miestas, kūrybinės industrijos ir t. t. Ar, Jūsų akimis, kūrybingumas gali būti pavojingas? Galbūt kūrybingumo atžvilgiu taip pat reikia praregėti?
– T. K. Pagrindiniai kūrybinių industrijų diskurso veikėjai – britas Johnas Howkinsas ir amerikietis Richardas Florida – nusiteikę labai entuziastingai. Jie teigia, kad kūrybingumas, kūrybinės industrijos viską pakeis. Kai bandome pasitikslinti, „ką viską“, paaiškėja, kad viso labo sukurs didesnį ekonominį (nacionalinį) produktą. Howkinsas (beje, su juo dariau interviu, bet dar nepaskelbiau) teigia, jog kūrybinės industrijos sukuria didesnę pridėtinę vertę, netgi per krizes kūrybinis sektorius atsilaiko geriau. Tuo verta suabejoti, nes, tarkim, reklamos pajamos ypač krito per 2008–2009 m. krizę tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Kaip ten bebūtų, minėtų teoretikų pagrindinė mintis ta, kad kūrybingumas pakeis ir išgelbės pasaulį. Pirmiausia krenta į akis jų siauras ekonominis požiūris, t. y. aklumas kitų sričių atžvilgiu. Ekonomika (kylanti ar smunkanti) niekada neišgelbėjo pasaulio, o pinigai dažnai jį sugadindavo. Manau, vienas iš svarbiausių Rusijos karo prieš Ukrainą veiksnių buvo pinigų už žaliavą „pumpavimas“ iš Vakarų.
Be to, kūrybingumas sukuria labai daug kitų problemų. Besaikis kūrybingumo plėtojimas atveda prie etinių klausimų, prie kūrybos ekologijos dalykų. Pavyzdžiui, atominė bomba ar kiti naujausi ginklai – irgi kūrybingumo rezultatas. Tai masinio naikino ginklai, kurie per konfliktus tampa didžiausia žmonijos rykšte. Tačiau tai tėra vienas aspektas. Kitas aspektas – moksliniai tyrimai. Kur tos ribos, kur kūrybingumas turi būti stabdomas? Pavyzdžiui, aiškiai pasisakyta dėl žmonių klonavimo tabu, nors ne visos šalys įvedė šį draudimą. Dabar kalbama apie bandymų su gyvūnais draudimą. Jeigu uždrausime bandymus su gyvūnais, tada teks bandyti žmones. Kaip kitaip išradinėsime naujus vaistus? Vėlgi tai – etinis pasirinkimas: bandyti gyvūnus ar bandyti žmones?
Žodžiu, atsiranda visas pluoštas etinių ir ekologinių klausimų, susijusių su kūrybingumu. Neįmanoma palikti nuošalyje kritinio diskurso. Jeigu mes puoselėsime vien tik entuziazmą kūrybingumo atžvilgiu, būsime akli. Tai susiję ir su nuostatos (tarkim, vien ekonominės) dieta. Šią mintį plėtoju savo knygoje „Kūrybos visuomenė“ (2014 m., 2017 m. – 2 papildyta laida), kuri pernai pasirodė anglų k., šiemet pasirodys vokiečių k., verčiama į kinų bei italų kalbas. Turime nuolat kalbėti tiek apie skirtingas kūrybingumo prieigas, tiek apie jo ribas. Paradoksaliai būtent platesnis požiūris į kūrybingumą neapsiribojant vien ekonominiu diskursu leidžia pamatyti jo ribas, t. y. nebūti akliems entuziastams.
– A. L. Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp kūrybingumo ir pažangos?
– T. K. Kiekviename žingsnyje formuluodami savo veiklos tikslus ir uždavinius turime kelti klausimus, kur judame ir kokios yra to judėjimo priemonės. Galbūt judėjimo priemonės netinkamos? Galbūt vykdomi bandymai su žmonėmis ar gyvūnais, o tai mums nepriimtina, kaip antai klonuojant žmones? Nors žmonių klonavimas ir žada mokslo pažangą, bet jis yra uždraustas, nes taikomos netinkamos, mums etiškai nepriimtinos priemonės. Klausimas – kam tarnauja pažanga? O gal mes jai tarnaujame, netgi vergaujame? Algis Mickūnas mėgsta palyginimą: pažanga – tai tigras, ant kurio strimgalviais lekiame nežinia kur, sustoti negalime, nes tigras mus suės.
Kadangi lekiame nežinia kur, kai svarbu nesustoti, greičiausiai atlėksime į susinaikinimą, žūtį dėl klimato kaitos, nuožmių karų, galbūt vandalų antpuolių. Panašu, kad laukia antra mūsų civilizacijos griūtis. Sakau „antra“ apeliuodamas į Romos civilizacijos žlugimą. Pasakysite, Romos ir Vakarų civilizacijos – ne tas pats. Kaip ten bebūtų, civilizacijos – taip pat gyvi organizmai, kurie gimsta ir miršta. Galbūt mūsų pažanga veda į mūsų civilizacijos griūtį. Galbūt atkimšime visus džinų butelius, atversime visus kanalus ir žūsime kilus dideliam chaosui.
– A. L. Modernusis Vakarų pasaulis, medijos, masiškumas didžia dalimi neatsiejamas nuo įvaizdžio. Kaip Algis Mickūnas sako, gyvename įvaizdžių pasaulyje ir tuos įvaizdžius imituojame. Tarkime, yra žmonių, kuriems kreipimasis pedagoginiu vardu yra svarbiau už vardą gimimo liudijime. Ar Jums svarbu būti profesoriumi?
– T. K. Tiesą sakant, nejaukiai jaučiuosi, kai į mane kreipiasi „profesoriau“. Daug geriau jaučiuosi, kai vadina vardu. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į bendresnį dalyką. Apskritai profesoriaus vardas yra labai devalvuotas. Viena, profesorių yra išties nemažai. Jeigu esi pakankamai ambicingas ir pasitikintis savimi, pasirinkęs akademinę karjerą anksčiau ar vėliau tampi profesoriumi. Kita, mes žinome, kad reikalavimai nėra labai aukšti, ypač po to, kai buvo panaikina habilitacija, vėliau ir habilitacijos procedūra. Šia prasme nusisukome nuo Vokietijos aukštojo mokslo modelio, į kurį orientavomės ilgus dešimtmečius, o gal net visą šimtmetį, nuo tada, kai įsteigtas humboltiškas Vytauto Didžiojo universitetas. Kurį laiką dar turėjome habilitacijos procedūrą, tarsi slenkstį, kurį turėjai peržengti įvykdęs tam tikrus nemažus reikalavimus – man teko tai patirti. Dabar tai panaikinta drauge nuvertinant profesoriaus vardą. Jaučiuosi nejaukiai pirmiausia todėl, kad šis kreipinys mane įpareigoja visažinystei. Verčiau kabėkimės kaip lygus su lygiu, ne pabrėžiant vieno iš mūsų viršenybę. Visada sužinau kai ką naujo iš savo pašnekovo. Be to, aš taip pat galiu klysti. Kai labai bijau suklysti, pasislepiu už sukurto herojaus nugaros.
– I. L. Kaip vertinate pastaruoju metu vis labiau įsivyraujantį lyčių skirtumų ištrynimą?
– T. K. Manau, nevertėtų ištrinti lyčių skirtumų net ir šiais transvestizmo laikais, kai perėjimas iš vienos lyties į kitą tapo nereikšmingu techniniu klausimu. Jeigu nebelieka jokių lyčių skirtumų, jokių moteriškų ir vyriškų veiklų, jokios įtampos (tam tikra prasme, karo) tarp lyčių, nebelieka ir traukos tarp jų, susižavėjimo ir romantinių santykių. Juk viskas susilygina, susiplaka ir susivienodina. Tuomet visi atrodome vienodai. Mano manymu, nevertėtų judėti ta linkme. Juk lytys yra skirtingos ar net priešingos. Nesiremkime vien fiziologija – yra skirtingi vyrų ir moterų požiūriai, mąstymo būdai ir polinkiai. Mums, vyrams, moterys žavios būdamos kitokios, bet ne panašios į vyrus. Galbūt net tuo, kad jos labiau linkusios į menus, literatūrą ir poeziją, o ne į matematiką, inžineriją ar filosofiją. Reikalavimas visiems abiturientams išlaikyti matematiką yra diskriminacinis merginų atžvilgiu. Jei iš visų reikalaujame matematikos, tuomet iš visų pareikalaukime ir šokio.
I. L. Jeigu pažvelgsime 20 žymiausių visų laikų filosofų – ten nėra nei vienos moters. Natūraliai iškyla klausimas – kodėl?
– T. K. Yra tam tikrų paaiškinimų, kodėl filosofijoje vyrauja vyrai. Vis tik XX a. kai ką pakeitė. Pavyzdžiui, Hannah Arendt galėtų būti priskirta prie žymiausių visų laikų filosofų ir filosofių. Jau nekalbant apie feminizmo atstoves. Manau, kad padėtis ir toliau keisis. Jeigu grįšime prie filosofijos ištakų, tiksliau, prie graikų filosofijos aukso amžiaus, Platonas niekur nedarė jokio lyčių skirtumo, „Valstybėje“ ir kituose dialoguose teigdamas, kad moterys gali užimti bet kokias pareigas, įskaitant valdovo. Jos visur galinčios dalyvauti pagal savo gebėjimus ir polinkius. Tiesa, būdamas nuoseklus jis pasiūlė vieną esminį visuomeninį pokytį, kuris mums atrodo nepriimtinas. Jis siūlė vaikus atskirti nuo moterų ir atiduoti juos ugdyti profesionaliems auklėtojams (mokytojams). Ar tai per didelė kaina sulyginti lytis?
Beje, kai 1988 m. stojau į naujai atsikūrusią filosofijos programą Vilniaus universitete, neįstojau, nes buvau vyras: tuo metu dėl lyčių lygybės vajaus buvo įvestos lygios kvotos vaikinams ir merginoms. Kadangi mažiau merginų domėjosi filosofija, jos galėjo įstoti su prastesniais pažymiais. Apskritai tai liudijo apie dar nedevalvuoto aukštojo mokslo prestižą, kai konkursas į filosofiją siekdavo penkis į vieną vietą. Pirmoji mano nesėkmė įstoti į filosofiją sietina su moterimis ir kita prasme. Per istorijos egzaminą priešais mane sėdėjo mergina, kuri nuolat gręžiojosi ir manęs klausinėjo įvairių dalykų, o aš jai pasakinėjau – jei būtų vaikinas, nebūčiau to daręs. Nors egzaminuojamas viską pasakiau, dėl nedrausmingumo gavau 4, o ne 5 (tuo metu buvo penkiabalė sistema) – kaip tik to vieno balo ir pritrūkau. Galiausiai viskas susiklostė dar geriau: į filosofiją įstojau po dvejų metų, baigęs studijas Vilniaus technikos universitete. Tiesą sakant, nedrausmingas išlikau visada.
Netgi dabar, kai selektyvumo lyčių pagrindu nebėra, kai ugdymas visiems prieinamas, galima išskirti vyriškus ir moteriškus fakultetus. Tai ypač ryšku Vilniaus Gedimino technikos universitete. Turime septynis vyriškus fakultetus (Statybos, Mechanikos, Transporto ir kt.), kur stoja ir studijuoja beveik vien vaikinai. Tačiau turime ir tris moteriškus fakultetus: Architektūros, Verslo vadybos ir Kūrybinių industrijų. Dažnai pagalvoju, kodėl taip yra. Istoriškai žvelgiant peršasi paaiškinimas, kad geresnį išsilavinimą gaudavo vyrai dėl jų užimamos padėties. Todėl ir ugdymas buvo orientuotas į vyriškąją visuomenės dalį. Taip susidarė ratas, kurį buvo sunku sulaužyti. Tai – istorinis aiškinimas, kuris neatsako į klausimą, kodėl iki šiol yra vyriškos ir moteriškos sritys nepaisant visų orientavimų ir kvotų. Kitas galimas aiškinimas – fiziologinis: esą vyrų ir moterų smegenys sutvarkytos skirtingai. Tai dvelkia lytiniu rasizmu. Dar vienas aiškinimas – feministinis: esą gimstame vienodai viskam gabūs, bet augindami vaikus primetame jų „vyriškus“ arba „moteriškus“ vaidmenis. Tačiau versdami merginas studijuoti inžineriją ar matematiką mes juo labiau primetame joms dalykus, kuriems jos neturi entuziazmo. Taigi manęs visi šie aiškinimai neįtikina, o atsakymo nežinau.
– I. L. Sugrįžkime prie lyčių skirtumų ištrynimo klausimo. Kaip reaguotumėte į pasakymą, jog homoseksualumas yra liga?
– T. K. Jūs mane provokuojate. Žinoma, kad negalima to traktuoti kaip ligos. Bet žiūrint kaip pažvelgsime į tai. Tada ir mūsų įvairiausi polinkiai, požiūriai gali būti traktuojami kaip liga. Tarkim, kritikuojantis valdžią žmogus esąs ligonis su pakrikusiu mąstymu, nes jis esą nesuvokia mūsų vienybės svarbos, ypač dabar, kai vyksta karas. Vis prisimenu pavyzdį iš kūrybinių industrijų srities apie Andrew Lloydo Webberio miuziklų („Katės“, „Operos fantomas“, „Jėzus Kristus superžvaigždė“ ir kt.) choreografę Gillian Lynn.
Kai ji buvo maža mergaitė, mama ją atvedė pas gydytoją norėdama išgydyti jos neramų būdą, t. y. nedrausmingumą mokykloje, nes per pamokas ji nenustygdavo sulaukdama mokytojos pastabų. Devyni iš dešimties gydytojų tokiais atvejais nepakeldami akių į pacientą ligos istorijoje įrašo kokį nors sindromą (pvz., ADHD, t. y. dėmesio sutrikimo) ir paskiria gerti slopinančių piliulių. Laimei, pasitaikė kitoks gydytojas, kuris pasiūlė mergaitės mamai įjungti radiją ir trumpam išeiti. Jie išėjo ir pro langelį žiūrėjo, kaip mergaitė elgsis. Per radiją grojo muzika, ir mergaitė nevalingai pradėjo šokti. Tada gydytojas sako mamai: kodėl jūs ją atvedėte čia gydyti, veskite ją į šokių mokyklą. Mama taip ir padarė. Ačiū Dievui, pasitaikė geras gydytojas, ir tai nulėmė mergaitės ateitį. Eidama savo keliu, o ne primestu inžinierės ar matematikės, Lynn tapo garsi šokėja ir choreografė, galiausiai – multimilijoniere, jei pinigai mums dar vis sėkmės matas.
Šis pavyzdys grąžina mus prie pažangos klausimo. Turėdami „mokslinius“ individų elgesio paaiškinimus ir technines priemones mes slopiname medicininiais preparatais ne tik vaikus, bet ir senelius, galiausiai – visus, kurie „ne su mumis“, technologais ir socialiniais inžinieriais. Ar ne todėl norime jaunuoliams primesti „vyrišką“ matematiką vietoj „moteriško“ šokio, kad turėtume konstruojamą, prognozuojamą ir „pažangią“ visuomenę? Kitaip tariant, vajus sulyginti lyčių vaidmenis visuomenėje atvedė prie vyriško matematinio mentaliteto įsigalėjimo, o šis siejamas su galia, valdymu ir kontrole, t. y. demokratijos priešingybe.
Kodėl turėtų būti slopinami homoseksualai, jei jie būtent taip nori šokti? Ar tai kelia grėsmę visuomenei? Vis dėlto šis klausimas – bendresnis ir daug svarbesnis nei daug kas mano. Apskritai nėra mažų dalykų kalbant apie individo teises ir laisves. Jei mes masiškai atimame imigrantams laisvę arba juos išstumiame be teisės prašyti prieglobsčio, mes į juos nežiūrime kaip į individus su savo laisvėmis ir teisėmis. Tai išduoda mūsų „matematinį“, „statistinį“, „progresyvų“ požiūrį individo atžvilgiu. Tai liudija apie kovos dėl demokratijos pralaimėjimą, net jei dauguma (demos) pasisako prieš emigrantus (kitaip šnekančius ir kitos kultūros „barbarus“). Demokratijai nieko taip nereikia kaip kitybės, kad galėtų atsinaujinti.
1 Knygos sutiktuvės 2024 m. birželio 18 d. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) Vilniuje ir birželio 19 d. Maironio literatūros muziejuje (Rotušės a. 13) Kaune.
