Pasak autoriaus, iš pradžių knygos tekstas atsirado kaip podoktorantūrinės stažuotės ataskaita. „Gana žalia, grubi, biurokratiška. Žinojau, kad leisdamas knygą bandysiu tekstą kiek įmanoma perrašyti, suteikti patrauklesnę formą, paieškoti vieno kito palyginimo, padailinti stilių. Tikiu, kai ką pavyko padaryti“, – pasakoja autorius, dirbantis Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
„Jei leisite, pacituosiu vieno paciento skundą, rašytą sovietmečiu iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės. Jis, pranešęs apie patiriamą smurtą, pacientų išnaudojimą, apskritai grubų elgesį su jais ligoninėje, konstatuoja bejėgystės jausmą, kad niekas juo nepatikės, nes jis juk „psichikos ligonis“. Kalbos, žinoma, netaisau: „Mat Psihetrija tamsus dalikas niekas neirodis gali buti pas ligoni galiucinacija, tuom ir pasiaiškinimas“. Kol lipdysime daliai žmonių tokias etiketes kaip „durnius“, tol laikysime juos įkalinę šitoje bejėgystėje“, – sako T. Vaiseta.
Socialinio tinklo „Goodreads“ skaitytoja autorių vadina „icebreakeriu“ (ledlaužiu liet.k.), nes Lietuvoje nėra įprasta ne pačioms institucijoms, o istorikams rašyti institucijų istorijas.
„Lietuvos institucijos (taip pat ir kelios psichiatrijos ligoninės) mėgsta išsileisti savo istorijas, bet jos paprastai būna labai panegirinės, paremtos „progreso mitu“ (kaip viskas buvo blogai ir kaip viskas nepaliaujamai gerėjo), žodžiu, institucijos nesuinteresuotos suvokti savęs kaip sudėtingo istorijos veikėjo, pamatyti visokeriopą vaizdą, ypač kai kalbama apie sovietinės okupacijos laikotarpį (šiandien institucijos mieliau švenčia savo keliasdešimtuosius jubiliejus nei klausinėja savęs, ar jos vis dar yra tos pačios institucijos ir ką reiškė funkcionuoti sovietinėje sistemoje).
Parašyti vienos ligoninės istoriją iš išorinio stebėtojo perspektyvos yra įdomi užduotis, ir svarbiausia yra išsaugoti laisvę, kurią ta užduotis suteikia: nepasiduoti institucijos mitologizacijai, jos pagrindinių veikėjų apologijai, iš anksto primetamai mąstymo logikai ir t. t.“, – detalizuoja rašytojas.
Paklaustas, ar iš tokio žanro knygų stokos ir gimė ši knyga, rašytojas sako, kad monografijų leidžiama kasmet šimtai, tik visuomenė jomis nesusidomi. „Gal net pasakyčiau – nepajėgia susidomėti, nors išleidžiama labai įdomių knygų. Man regis, kad pastaruoju metu imama persistengti su reikalavimu, kad visa akademinė literatūra turi būti „rašoma populiariai“, „visiems suprantamai“. Yra dalykų, kurie bus suprantami nedaugeliui, bet jų neįmanoma kitaip pasakyti, nes „supopuliarinimas“ ne tik gali suvulgarinti ir pernelyg supaprastinti, bet ir pakeisti prasmę. Kartais tai labai pavojinga ar tiesiog nereikalinga. Mokslui suprasti reikia ir tam tikro išsilavinimo, ir tam tikro intelekto lygio, ir tam tikros kantrybės, ir nieko čia nepakeisi“.
Knygos „Vasarnamis“ pradžia – Lietuvos mokslo tarybos finansuota podoktorantūrinė stažuotė, kuri autoriui suteikė galimybę dvejus metus užsiimti tik sovietų Lietuvos psichiatrijos tyrimu. „Viskas prasidėjo nuo nulio, todėl iš tiesų ne vieną mėnesį sėdėjau archyve. Bet man, kaip ir daugeliui istorikų, tai didelis malonumas: Alisa stebuklų šalyje ar Guliverio kelionės yra nuobodybė palyginti su tuo, ką gali aptikti archyvuose – kiek daug ten gyvybės, skirtingų likimų, dramų, tragedijų ir komedijų, net jei kartais užšifruota beprotiškai sunkia biurokratine kalba. Archyvas yra subiurokratinta vaizduotė, kuri išsprogsta, kai tik randi tinkamą raktą. Kai kurie istorikai – galbūt įjunkę ir tapę priklausomi nuo šio malonumo – medžiagą renka ištisais metais, netgi dešimtmečiais, tad dveji metai yra labai kuklus laikotarpis“.
Tačiau kaip prisipažįsta istorikas, knygai parašyti neužteko archyvų medžiagos. Teko ieškoti ir kalbinti žmones, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su Vilniaus psichiatrijos ligonine (buvę pacientai, gydytojai, medicinos seselės, slaugytojos). „Esu istorikas, ne psichiatras, todėl turėjau skirti daug laiko pačiai psichiatrijos disciplinai suprasti – važiavau į Londono ir Miuncheno universitetų bibliotekas skaityti tekstų, kalbėdavausi su savo podoktorantūrinės stažuotės vadovu psichiatru Arūnu Germanavičiumi“.
Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apginta T. Vaisetos disertacija vadinosi „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)“. Ji, anot autoriaus, buvo skirta sovietmečio kasdienybei ir ideologijos vaidmeniui. „Žvelgiau į sovietinę tikrovę ne iš politinio centro, ne iš viršaus, o iš kasdienių, tuo metu įprastų, rutiniškų situacijų. Be kitų dalykų, mane domino ir marginali, pakraščio žmonių patirtis ir per tai aš buvau priartėjęs prie sovietinės psichiatrijos klausimo. Tada pastebėjau, kad Lietuvoje apie tai nieko neparašyta, nėra tokių pamatinių tekstų, į kuriuos atsirėmęs, sužinojęs bendrus dalykus apie sovietinę Lietuvos psichiatriją, galėtum užsiimti tau rūpimomis problemomis, judėti toliau. Apie tai kalbėjomės ir su disertacijos vadovu Nerijumi Šepečiu. Sovietų Lietuvos psichiatrijos klausimas kabėjo kaip tamsus debesis, kuris mus gąsdina, bet apie kurį labai mažai ką žinome. Būtent Šepetys vėliau mane ir supažindino su Germanavičiumi. Taip prasidėjo „Vasarnamio“ rašymas“.
Pristatinėdamas savo pirmąją knygą „Paukščių miegas“ T. Vaiseta kalbėjo apie tai, kad surinkus tiek daug medžiagos, privalu ja pasidalinti, tarsi save išlaisvinti. Autorius prisimena, kad „Paukščių miegą“ pradėjo rašyti išvykęs į Londoną. „Dieną skaitydavau apie psichiatriją, vakarais rašydavau apsakymus. Toje knygoje yra apsakymas „Šaukštas“, kurio pagrindas – archyve aptikta tikra istorija apie seksualinę prievartą Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Beje, tokią vienintelę pavyko aptikti per visą sovietmečio laikotarpį, nors iš dokumentuose likusių užuominų sprendžiu, kad įvairios seksualinio smurto formos galėjo būti gana paplitusios psichiatrijos ligoninėse.
Rašydamas „Vasarnamį“ norėjau ne ką nors išlaisvinti, o suprasti, sukurti nuoseklesnį bent vienos psichiatrijos ligoninės veiklos sovietmečiu vaizdą – būtent to pamatinio nuoseklumo šia tema man labai trūko. Nuoseklumas reiškia nelipdyti supratimo apie sovietinę psichiatriją iš mitų ir stereotipų, nepasakoti vienapusiškai, neignoruoti to, kas neatitinka tavo ar bendresnio kultūrinio lauko išankstinių nuostatų ir t. t.
Kita vertus, grožinės literatūros ir akademinio teksto atskyrimas yra labai sąlygiškas. Kai rašai ir viena, ir kita, kažkur vidiniame tavo gyvenime, kurį nebūtinai parodai kitiems, tai lieka neatskiriama. Todėl kartais literatūriniai kūriniai atsiranda kaip šalutinis mokslo rezultatas, o kitą kartą įsidrąsinęs pradedi galvoti, kad ir akademinį tekstą reiktų rašyti vis labiau kaip literatūrą, juk tokia yra humanitarikos prigimtis, kurios akademybėje įsigalėję gamtamoksliai nepaiso, nes fizikai iš tiesų nėra lyrikai. Pavyzdžiui, neseniai perskaitęs Mathias‘o Énard‘o romaną „Kompasas“ apie Europos kultūrinį ryšį su Rytais pagalvojau, kad tai joks ne romanas, o puiki kultūros studija, tiesiog Enard‘as ją parašė kaip „romaną“, nes gamtamokslių taisyklės jo nepripažintų kaip „tikro mokslo“, nors iš tiesų originaliomis, drąsiomis, labai interpretatyviomis ir improvizuojančiomis įžvalgomis ta knyga pasako daugiau nei daugelis „mokslinių tekstų“.
Kalbėdamas apie grįžtamąjį ryšį, kurį gauna iš knygos skaitytojų, „Vasarnamio” autorius sako, kad žmonių pasidalinimas patirtimi, kurią jiems patiems teko išgyventi šioje įstaigoje, autoriui ypač svarbus.
„Knyga skaitoma ir, manau, bus skaitoma tik nedidelės auditorijos dalies, nors ta auditorija ir didesnė nei akademinė bendruomenė. Knygos kelias pas žmones vis dar gerokai ilgesnis nei feisbuko įrašo ar interneto portalo naujienos – jai skaityti reikia rasti laiko. Todėl bent kol kas (ir nemanau, kad tai labai pasikeis) susiduriu tik su fragmentiška reakcija. Tačiau ji man labai svarbi: po knygos pristatymų, Vilniaus knygų mugėje, po filmavimo LRT studijoje prieina žmonės ir pasakoja savo pačių istorijas – kaip jie pateko į psichiatrijos ligoninę, ką reiškia ten būti ir pan. Beje, atrodo, kad psichiatrijos ligoninės patirtį turintys žmonės turbūt gerokai mažiau gėdijasi ir nori slėpti tai nei jų artimieji. Tai pastebėti svarbu ir kartu – simptomiška. Kartais tuos žmones stigmatizuoja ne tik anoniminė visuomenė, bet ir artimieji, dažnai iš pačių geriausių paskatų, iš didelės meilės – manydami, kaip taip padeda, apsaugo, globoja. Perfrazuojant Mamontovą, kartais meilės būna per daug“.
Šiuo metu „aktyviausi failai“ T. Vaisetos kompiuteryje – šaltiniai, leidžiantys nagrinėti smurto suvokimą psichiatrijos ligoninėse. Istorikas rašo mokslinį straipsnį interpretuodamas šią problemą platesniame teoriniame kontekste. „Užsiimu mokslu, o ne knygos rašymu. Panašios medžiagos likę nemažai, nes rašiau tik vienos ligoninės istoriją, o medžiagos susikaupė apie visą sovietų Lietuvos psichiatriją. Bet sakyčiau, kad likusi nepanaudota medžiaga kol kas daugiau kelia klausimų nei duoda atsakymų ir tiesiog liepia judėti pirmyn, nesustoti“.