2021 m. į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką įtrauktas, 2022 m. Europos Sąjungos literatūros premijai nominuotas ir tais pačiais metais Jurgos Ivanauskaitės premija apdovanotas romanas prancūzų leidėjų ir vertėjos Agathe Kazakevičius dėmesį patraukė jau prieš kurį laiką ir tikrai neatsitiktinai. Kaip sako autorius, pats romanas yra dviejų kultūrų – prancūziškosios ir lietuviškosios – susitikimo vieta.
„Mano meilė literatūrai prasidėjo nuo prancūzų, todėl matyti savo knygos prancūziškojo vertimo viršelį suteikia daug džiaugsmo. Šiaip ar taip, romano „Ch.“ pasakojimo būdas kyla iš prancūziškosios „nouveau roman“ tradicijos, todėl svarstau, gal prancūzų leidėjams, tikiuosi – ir skaitytojams tai nėra taip neįprasta kaip mūsiškiams. Beje, šiame romane lietuviškos realijos buvo apmąstomos remiantis Prancūzijos istorija (pvz., Karolis Didysis, giljotina), tad knygą galima laikyti dviejų kultūrų susitikimo vieta. Bet kuriuo atveju „Ch.“ nei lietuviškai, nei prancūziškai negalėjo pasirodyti be drąsos – abiejų šalių leidėjų ir vertėjos į prancūzų kalbą Agathe Kazakevičius“, – sako romano autorius T. Vaiseta.
Romaną išleis leidykla „Aux forges de Vulcain“, ką tik išrinkta geriausia metų nepriklausoma leidykla Prancūzijoje. Tiesa, knyga Prancūzijoje pasirodys ne tik kitokiu viršeliu, bet ir kitu pavadinimu – ji vadinsis „Supplice“ (liet. kančia, kankinystė).
„Su romano „Ch.“ prancūzų leidėju Davidu Meulemans’u užmezgėme ryšį dar 2021-ųjų rugsėjį, kai Lietuvos kultūros institutas pakvietė į susitikimą su Vilniuje viešinčiais prancūzų leidėjais. Kad romanas jau šiais metais pasirodys prancūziškai, tikrai nėra savaime suprantamas dalykas – tai kantraus leidėjo, Lietuvos kultūros instituto ir ypač vertėjos Agathe Kazakevičius, darbo rezultatas. Žinių apie lietuviškų knygų vertimus, ypač į tokią svarbią ir plačiai paplitusią kalbą, sulaukiame ne kasmet. Tad su dar didesniu nekantrumu laukiame romano pagrindinio veikėjo Šarlio prabylant prancūziškai“, – sako „Baltų lankų“ vyr. redaktorė Saulina Kochanskaitė.
Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.
Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.
