Tragikomišką pjesę apie nekilnojamojo turto burbulą pastačiusi dramaturgė: man patinka atliepti socialinę realybę

Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ studijoje sausio 8 d. bus rodomas spektaklis „NT Drama“, sukurtas pagal Gabrielės Labanauskaitės to paties pavadinimo pjesę. Dramaturgė pasakojo, kad paliesdama nekilnojamojo turto temą ji norėjusi atkreipti dėmesį į kiekvieno žmogaus siekį turėti savo namus. Šis apsisprendimas, be abejo, nėra lengvas – dramaturgei teko jį išjausti asmeniškai. Imti paskolą ar ne, ar bankas ją suteiks? – klausimai, kuriuos dažnam tenka išspręsti. Ši socialinė tema tapo dar aktualesnė pandeminiu laikotarpiu, išaugus nekilnojamojo turto kainų burbului. Tačiau ar sumanymas pasirinkti tokią keblią ir aktualią temą, kuri sukasi kasdienybėje, yra tinkama teatrinei kūrybai? G. Labanauskaitė tuo nė kiek neabejoja, – viskas yra kasdienybės dalis, net ir meilė.

„Esu kūrėja, kuriai patinka atliepti socialinę realybę, aktualijas, man atrodo, kad teatras tam dėkinga platforma. Spektaklį galima sukurti greičiau nei, tarkim, kino filmą, kur tam tikros aktualijos jau būna praėjusios. Turėti savo namus nori dauguma, ypač lietuviai – esame sėslūs žmonės. Turbūt iš protėvių atėjęs [poreikis] turėti savo žemę, pastovią vietą – tai svarbu. Nesame klajoklių tauta. Nors man pačiai patinka keliauti, vis tik atėjo toks gyvenimo momentas, kai teko rinktis – nuomotis ar pabandyti įsigyti būstą. Kreipiausi į banką prašydama paskolos, tad galima būtų sakyti, kad šis kūrinys gimė autobiografiniu pagrindu, tam tikromis jo detalėmis“, – sakė G. Labanauskaitė.

Atsiveria kitos galimybės

Paklausta, kaip pavyksta parašyti pjesę (pjesės rašymo procesas, regis, pats iš savęs yra gan archaiškas), kuri tiktų šiandieniniam teatrui, dinamiškai struktūrai, G. Labanauskaitė sakė, kad kūrybos procesas, idėjos gimimo dalis, keitimasis mintimis – taip pat archaiškas dalykas, ir tokiu išliks ilgą laiką, nepaisant to, kad ir kiek besinaudotume technologijomis, ir visais kitais dalykais.

„Šekspyro laikais – parašyta pjesė būdavo atnešama į teatrą, ją kažkas statydavo, kai kuriais atvejais – ir pats dramaturgas. Iš tų laikų išliko mažai žinomų moterų vardų, ne visos galėjo viešai kurti. Kuo šiuolaikinis teatras yra ypatingas? Nuo parašytos pjesės, jos atidavimo (dramaturgai, dažnu atveju, net nebedalyvauja repeticijų procese) iki visiškai laboratorinių principų. Statant spektaklį dabartinėmis dienomis atsiveria kitos galimybės. Pavyzdžiui, pradedama dirbti be parašyto teksto, kūrybinę komandą jungia tik idėja, o dramaturgas būna šio proceso dalimi nuo pat nulinės stadijos, tekstas gimsta paraleliai – iš bendrų diskusijų, etiudų, įvairiausių kitokių būdų, ne tik izoliuotai vienumoje“, – pastebėjo ji.

Vis dėlto, dažnu atveju, kai režisierius stato spektaklį pagal dramaturginę medžiagą, dramaturgas negali žinoti, kur link pasisuks pjesės gyvenimas, tarsi negali kontroliuoti baigtinio rezultato. G. Labanauskaitė sutiko, tokį pojūtį yra tekę pajusti.

„Spektaklio gimimas – komandinis darbas, nebent išimtinais atvejais – pati rašai, pati režisuoji. Gal tada daugiau tos kontrolės, įsivaizdavimo, kur link nuves idėja – nuo pradinės stadijos iki galo. Bet, kaip ir sakau, vis tiek komanda daro didžiulę įtaką, taip pat ir režisieriams. Net ir tai, kokius brėžinius atneša scenografai, kokia aktorių komanda, kaip jie vaidina, kaip vyksta bendradarbiavimas, mizanscenų šlifavimas – tai daro įtaką režisūriniams sprendimams. Visgi šiais laikais yra įvairių galimybių įsitraukti. Bet net tada, jeigu ir aktyviai dalyvauji repeticijų procese – vis tiek lemiamą žodį statant spektaklį turi režisierius – tenka paleisti tą kontrolę, bet kuriuo atveju“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad jai svarbiausias – vertybinis klausimas. Jei nesutampa vertybės – tada sunku ir neįmanoma būtų dirbti. Bet į meninius pasirinkimus dramaturgė tikino nesikišanti, nebent į kūrybinį procesą pažvelgianti „pro langelį“, kaip tai nutiko su „NT drama“. Kūrybinis procesas, jos pastebėjimu, buvo sklandus.

G. Labanauskaitė dėkojo visai kūrybinei komandai, režisierei Ievai Stundžytei ir aktoriams, prodiuserei Giedrei Liugaitei, „už palaikymą, medžiagos atradimą, pagarbų atskleidimą, gražų santykį su tekstu.“

Svarbu pastebėti, kad pjesė „NT drama“ dar nestatyta Lietuvoje, bet jau pelniusi tarptautinę pjesių autorių premiją 2021 m. Heidelbergo (Vokietija) teatro festivalyje „Heidelberger Stückemarkt“.

Teatralai pasigenda profesionalaus vertinimo

Visai neseniai viešojoje erdvėje virė diskusijos, pastebėta, kad teatro kritikai kalbėdami apie spektaklį turėtų būti perskaitę dramaturginę medžiagą. Ar režisieriaus sprendimas ir jam tenkanti atsakomybė yra svarbiausia, ar visgi išties vertėtų įsigilinti į visumą?

„Raktinis žodis arba frazė šitam klausime ir mano atsakyme būtų – profesionalus teatro lankytojas ir mėgėjas. Jeigu kalbame apie teatrologus, kurie rašo straipsnius, žinau (ne kartą teko tai girdėti), kad profesionalaus vertinimo pasigenda ir kitų specialybių atstovai – ne tik dramaturgai, bet ir scenografai, kompozitoriai, ir t.t. <...> Dažniausiai net ir profesionalūs kritikai žiūri į bendrą visumą, nebesigilina į kiekvieno žmogaus darbą, į teksto interpretaciją. Tikrai ne visi, bet dažnai tai įvyksta dėl tam tikrų aplinkybių ar laiko stokos. Vis dėlto, jeigu esi tam tikros srities profesionalas – tada turėtų būti svarbios visos grandys“, – įsitikinusi kūrėja.

Tačiau žmonės, kurie eina į spektaklius pasimėgauti, gerai praleisti laiką, kažką apmąstyti, pagalvoti, G. Labanauskaitės manymu, visiškai neprivalo pasidaryti iš to mokslinio tyrimo. Pasak jos, viskas priklauso nuo lankytojo poreikio ir profesijos – kokiu tikslu eina į teatrą žiūrėti spektaklio.

Na, o jei toks poreikis yra – G. Labanauskaitės pjesių rinkinį išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

„Leidinyje yra keturios pjesės – tekstai scenai – „Kraujo broliai“, statyti Nacionaliniame dramos teatre, režisavo Yana Ross, „Honey, Moon!“, kurį režisavo Julijonas Urbonas, tarpdisciplininių menų atstovas, „Žalgirės“ – statytas Kauno nacionaliniame dramos teatre, režisavo Vidas Bareikis ir „NT drama“ (rež. I. Stundžytė). Smagu, kad tas pats institutas šį pjesių rinkinį išleido ir anglų kalba. Bus galima užsienio auditorijai – ir teatralams, ir susidomėjusiems režisieriams pristatyti lietuvišką kūrybą“, – pasidžiaugė dramaturgė.

Teatras – didžiausia meilė

Paprašyta prisiminti profesijos pasirinkimo momentą, G. Labanauskaitė pasakojo, kad viskas vyko gana sklandžiai. „Pradėjau kurti vaikų žurnaliukams, laikraščiams – nuo pat mažumės. Kai tik išmokau rašyti abėcėlę – o tai užtruko! Tada ir pradėjau kurti“, – nusijuokė pašnekovė.

Pats teatras, G. Labanauskaitė tęsė, ypatingai sudomino paauglystėje – jau tada rašė pjeses mokyklos kalėdiniams vaidinimams: „Tuo metu nevertinau to kaip dramaturgijos, veikiau kaip pažaidimus. Baigusi universitetą sudalyvavau viename Jaunimo teatro konkurse, organizuojamo, kad atrinktų pjeses dirbtuvėms. Atrinko, pristatė Londone, Playhouse teatre. Nuo to laiko nenustoju rašyti teatrui. Niekada tuo nesuabejojau, teatras, man atrodo, didžiausia mano meilė, nepaisant to, kad labai domina ir kitos disciplinos – literatūros tekstų rašymas.“

Didelę dėstymo patirtį sukaupusi rašytoja, docentė ir teatrologijos mokslų daktarė tyrinėja naratyvus ir pasakojimo būdus, veda kūrybinio rašymo kursus aukštosiose mokyklose Lietuvoje ir užsienyje.

„Dėstau kūrybinį rašymą, pristatau šiuolaikinį pasakojimo žanrą, vadinamąjį storytellingą, rengiame stovyklas. Patinka – tai svarbus laukas – dalintis su kitais žiniomis, įkvėpti rašyti, kurti, išreikšti save“, – sakė pašnekovė.

Ar pavyksta atskleisti kūrybiškumo gyslelę – sudėtingas procesas, ar kaip tik – lengvas?

„Dauguma dalykų yra kelionė, kaip sakoma knygoje „Alisa stebuklų šalyje“: jeigu pakankamai ilgai eisi – tai vis tiek kažkur nueisi. Man atrodo, bet kokioje profesijoje – jeigu nori tobulintis, gilinti žinias, augti kaip tam tikros srities profesionalas – tenka mokytis – ar tai būtų kursai, ar gyvenimo pamokos. Per praktiką, per darbą visa tai išsigrynina. Taip pat ir su kūryba, vieni tą kelią nueina individualiai, patys atranda, suklumpa, pakyla, kiti – nori mokytis, nori palaikymo, atsakymų į tam tikrus klausimus. Tokiu atveju, manau, reikia turėti mokytoją, bendrakeleivį“, – kalbėjo G. Labanauskaitė ir pridūrė, kad jau yra susiformavusi visa rašančiųjų bendruomenė, kuri yra baigusi kursus, dalyvauja stovyklose.

„Ar sunku, ar lengva? Yra procesas. Aš tikiu ilgalaikiu, metodišku mokymosi keliu, tą taikau ir sau – nuolat, tobulėju, skaitau knygas, ruošiuosi, galvoju apie metodiką, kaip pritaikyti, kaip patobulinti. <...> Žmonių interesai labai skirtingi, bet tie, kurie mokosi metai iš metų, patys rašo, kuria, dalinasi, – jaučiu, kaip tobulėja. Didžiulis džiaugsmas man, kaip pedagogei, kaip rašančiajai“, – teigė ji.

Įgyvendins seną svajonę

G. Labanauskaitė pasidžiaugė, kad kitais metais gali tekti nemažai laiko praleisti Vilniaus mažajame teatre (VMT), nes jau dabar repetuoja pjesę, kurią buvo atidėjusi „geresniems laikams“ „L. YRA S.“ pagal Šekspyro tragediją „Karalius Lyras“: „Interpretacija, kas būtų, jeigu Lyras būtų jaunas, ir gyventų šiais laikais? Svajonės virsta realybe.“

Naujųjų metų proga kūrėja linkėjo sau tobulėti kaip kūrėjai, kaip dėstytojai. „Laukia nemažai stažuočių užsienyje – tikiuosi, dar labiau pasipildžiusi žiniomis ir įkvėpimu – dalinsiuosi čia, Lietuvoje. Yra ir įvairiausių kūrybinių sumanymų – lauks daugiau klasikos interpretacijos, kitaip peržvelgsiu kūrinius parašytus scenai. Tebūnie siurprizas“, – intrigą išlaikė pašnekovė.

Kūrėja visiems linkėjo mažiau bijoti, daugiau daryti, palaikyti vieniems kitus: „Nelengvais laikais, ir metais, kai prasidėjo karas, kai jaučiamės nesaugiai dėl Ukrainos, dėl pačių savęs, kai nežinome, kaip čia pasisuks istorija, padėkime tuo, kuo galime – tiek Ukrainos gyventojams, tiek vieni kitiems. Linkiu palaikyti tuos, kuriems reikia pagalbos. Išlikti kantriais, kiek įmanoma ramiau reaguoti į aplinką, ir... veikti. Per gerus darbus, pagalbą vieni kitiems. Man atrodo, mes išbrisime iš baimės, sąstingio situacijos. Kartais bijome kurti, bijome išlipti iš komforto zonos, bijome surizikuoti – pasiimti paskolą, likti be pastogės... Linkiu labiau koncentruotis ne į baimę, bet į veiksmą, judesį, gerovės keitimą – tiek sau, tiek kitiems.“