Trijų Kryžių papėdėje esantis pastatas vaiduoklis traukia praeivių žvilgsnius: gadins peizažą, kol tęsis teismai

Sostinės Bernardinų sodo prieigose (Maironio g. 2) stūksantis jau ne vienerius metus apleistas pastatas traukia praeivių žvilgsnius. Kone prieš keturiolika metų išduotas leidimas statyboms užvirė ilgą teisminį procesą, į kurį įkliuvo pastato valdytojai UAB „Vilniaus parkai‘‘ ir statytojas – bendrovė „Liumeksis“. Šiandien bendrovė „Vilniaus parkai‘‘ yra likviduojama, tačiau turi egzistuoti, nes vykstant teisminiams procesams nutraukti veiklos neleidžia įstatymai. Ginče dalyvaujančios bendrovės „Vilniaus parkai“ likvidatorė Jolanta Lukošienė tikino, kad pagal teismo nutarimą „Liumeksis“ buvo uždrausta statyti, tačiau statybos vis tiek tęsėsi. Savo ruožtu UAB „Liumeksis“ vadovas Ričardas Armonavičius tvirtina priešingai, ir sako, kad patirti nuostoliai turės būti kompensuoti – statybos, pasak jo, vyko oficialiai ir legaliai.

Ginčai išsisprendė ne statytojų naudai

Šio apleisto pastato savininkas, bendrovė „Vilniaus parkai“ negali jo perduoti ir miesto savivaldybei – vieninteliam įmonės akcininkui. Kaip informavo likvidatorė Jolanta Lukošienė, to padaryti neįmanoma, nes vyksta teisminis ginčas su statytoju.

„Nėra galimybės to pastato perduoti, kol nepabaigsime teisminio proceso. O kadangi tie teisminiai procesai vyksta jau ne vienerius metus, tai dėl to, iš tiesų, ir susidarė tokia situacija. Kaip likviduojama įmonė mes neturime galimybės turėti nei darbuotojų, nei lėšų, nei veiklos. Statytojas norėjo pastatą persirašyti savo nuosavybėn, mes teismo keliu tai užginčyjome, nepavyko, dabar jie nori kompensuoti savo įdėtas lėšas. Tačiau kadangi statybos vyko jas jau uždraudus teismui – mes ginčyjame jiems grąžinamą sumą“, –priežastį, kodėl pastatas iki šiol liko neprižiūrimas, įvardino J. Lukošienė.

Statybos leidimas, anot J. Lukošienės, buvo išduotas seniai – statybos sutartis 2008-ųjų metų. „Bet esmė tame, kad jis pradėtas statyti visai neseniai, vos prieš kelerius metus. Vienas dalykas – kai šis pastatas pradėtas statyti, mes kreipėmės į teismą. Pagal teismo nutarimą – buvo uždrausta statyti. Buvo užginčyti leidimai statyboms, tačiau statybos vis tiek tęsėsi, – dar kartą pažymėjo J. Lukošienė.

Būtent todėl, anot jos, visi teisiniai ginčai išsisprendė ne statytojų naudai, visos sutartys buvo panaikintos.

„Esmė tame, kad prašyti atlyginti patirtus nuostolius nėra pagrindo, nes statė neturėdami leidimo. Tai įrodo ir antstolių konstatavimo aktas. Dabar įmonė susidarė sau didelius nuostolius, vien todėl, kad nepaisė teismų sprendimų. Matyt, tikėjosi laimėti bylas, tačiau priimti sprendimai buvo ne įmonės naudai“, – aiškino aplinkybes J. Lukošienė.

Teritoriją buvo aptvėrę, bet į ją vis tiek patenkama

Teisminis ginčas, anot pašnekovės, jau eina į pabaigą, šis klausimas, vylėsi ji, šį mėnesį turėtų būti pabaigtas nagrinėti, galbūt reikalai pajudės.

„Kiek jau mūsų lėšos leido – aptvėrėme, buvo sutvarkyta, bet įsibrovėliai vėl viską ištampė ir išplėšė... Uždėjome užrašus, draudžiančius ten pakliūti, bet kai žmonės nori, jie visas užtvaras išardo. Netgi tą pačią dieną, kai jas statėme – prasiardė ir įlindo. Matyt, tai jau nebe mūsų, bet teisėsaugos reikalas – pastatas centre aptvertas, į jį vis tiek yra patenkama. Bendromis jėgomis bandome apsaugoti, kad tame pastate kas nors neapsigyventų“, – apie iškylančias problemas pasakojo J. Lukošienė.

Likvidatorė neatmetė galimybės, kad statytojai prisiteis kompensaciją. „Įmonės įdėjo lėšų į archeologinius tyrimus ir k.t darbus, vykusius iki teismo draudimo. Jie gali tikėtis tų lėšų kompensacijos. Bet visa kita, kas susiję su pastato statyba – manyčiau, neturėtų būti kompensuojama.Tokia situacija“, – sakė ji ir pridūrė, kad gali būti paduotas apeliacinis skundas – tuomet procesas esą užtruks.

Teismų sprendimai, anot pašnekovės, trunka ne vienerius metus, kol yra priimami, kol išnagrinėjama byla. „Tokios bylos gana sudėtingos ir materialiai brangios: yra daug įrodymų ir susijusių asmenų. Bet įsivaizduoju, kad mūsų likviduojama įmonė vis tiek turi užsidaryti, turi pasibaigti tas ginčas – judame link pabaigos. Tikimės, kad jeigu balandžio mėnesį bus priimti kažkokie sprendimai, išnagrinėta byla, tai galbūt be apeliacijos bus priimti kokie nors kompromisiniai susitarimai. Klausimas aktualus visiems, ne tik mūsų įmonei, bet ir viso miesto mastu. Vieta aktuali, daug lankytojų, ateinant vasaros sezonui reikia skubėti kuo greičiau spręsti šį klausimą. Visgi teismų negali pagreitinti, o kažkuri pusė visada jausis nuskriausta“, – pažymėjo J. Lukošienė.

Pastate ketinta įrengti kavinę, jos rūsiuose – miesto sienos ekspozicija

Pati teritorija, kurioje šis pastatas yra pastatytas, J. Lukošienės duomenimis, priklauso kultūros paveldo teritorijai. „Ten buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, todėl ne vienerius metus užtruko statybos, kol buvo ištirti ten esantys pamatai. Planuota, kad ir statomo pastato rūsyje būtų šių pamatų ekspozicija, nes ten, spėjama, tęsėsi miesto siena. Tačiau pats pastatas nėra kultūros paveldas, jame ketinta įrengti kavinę“, – pasakojo ji.

J. Lukošienės manymu, po teismų maratono, pastatas galiausiai pereis savivaldybės nuosavybėn ir tada viskas bus sutvarkyta. „Statytojai iki šios dienos pralošė visas bylas, kokias jie bandė su tuo pastatu inicijuoti. Na, o mes, kol vyksta teisinis ginčas, negalime nei užsidaryti, nei perduoti pastato, be to, turime papildomų išlaidų. Teisiškai nėra galima, nors praktiškai – būtų galima perduoti savivaldybei, kad ji tvarkytųsi, o teisminis procesas dėl žalos atlyginimo – visai kas kita“, – vardijo galimybes bendrovės likvidatorė.

Greičiausiai, svarstė J. Lukošienė, šis pastatas nebus nugriautas: „Jis neblogai pastatytas, tikriausiai savivaldybė ras kitą operatorių. Statybos leidimas šiam pastatui buvo suteiktas, projektas išnagrinėtas, pritarta jam. Jeigu labai ilgai neužtruks tie ginčai, ir objektas nebus sugadintas laiko – visai sėkmingai galima būtų jį eksploatuoti. Tačiau dabar, kai jis toks apgriuvęs, aišku, gadina miesto vaizdą“, – neneigė vaizdo taršos aspekto pašnekovė.

Kam pastatas atiteks – bus matyti

Paprašytas pakomentuoti susidariusią situaciją UAB „Liumeksis“ vadovas Ričardas Armonavičius pabrėžė, kad statybos vyko oficialiai ir legaliai – statybų leidimas buvo išduotas.

„Statybos buvo sustabdytos teismo įpareigojimu – taikant laikinąsias apsaugos priemones, todėl jos yra nepabaigtos – neįstiklinta, stogas neuždengtas ir t.t. Didžiąją dalį darbų spėjome įvykdyti, po to „Vilniaus parkai‘‘ nesileido į jokias šnekas. Kai teismo sprendimu sutartį nutrauki už akių, tai net neturi galimybės pasisakyti. Teisminė procedūra tokia – atnaujinti to proceso negali. Teisėmės penkerius metus, Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs apie restituciją, kas dabar ir vyksta. Apie kokias nelegalias statybas yra kalbama?“, – klausė R. Armonavičius.

Kadangi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, statybos, kaip pasakojo R. Armonavičius, buvo sustabdytos.

„Kiek galėjome, pastatą užkonservavome, dabar jau tai bendrovės „Vilniaus parkai‘‘ atsakomybė. Teismas priteis kompensuoti statybos išlaidas, turbūt byla bus perduoda antstoliams, nes minėta bendrovė yra nemoki. Galbūt pastatas bus išstatytas varžytinėse, o gal savivaldybė už juos kompensuos nuostolius... visos pasekmės tokių sprendimų. <...> Valstybė mokės ir kompensuos, o kam pastatas atiteks – bus matyti“, – sakė UAB „Liumeksis“ vadovas.

Nuostoliai, R. Armonavičius įsitikinęs, bus kompensuoti – teismas nuspręs sumos dydį.

„Ilgas procesas – ir projektavimo darbai, ir žinios, ir laikas – tai didelės apimties byla“, – pažymėjo jis.

UAB „Liumeksis“ vadovas neabejoja, kad, ko gero, bet koks teismo sprendimas „Vilniaus parkų“ bus apskųstas Apeliaciniame teisme. „Vienareikšmiškai. Apeliacija tam, kad ilgiau būtų galima tempti gumą – kuo toliau, tuo labiau tas pastatas bus apleistas. Galbūt atsisakys, juk tai ilgas procesas, galbūt jie su savivaldybe yra sutarę, kad kompensuos nuostolius?“, – įvarius scenarijus dėliojo pašnekovas.

„Kvaila būtų nesiginti teisme, kai vykdai visus įsipareigojimus, o kažkas ima ir nutraukia sutartį... Įvyko kaip įvyko, šitą karčią piliulę suvalgėme, dabar teismas turės priteisti bendrovės patirtus nuostolius. Tačiau kai kovoji su savivaldybės ir tos įmonės, kuri neturi lėšų, teisininkais, vienais brangiausių ir įtakingiausių advokatų su beprotiškais valandiniais įkainiais ... daug visokių kyla neaiškumų ir klausimų. Kodėl taupant lėšas bendrovei negalėtų atstovauti savivaldybės advokatas? Keista. Bet yra kaip yra“, – dalijosi pastebėjimais R. Armonavičius.