Už ypatingą ryšį su Lietuva ir savo karjeros pradžią pasaulinio garso trimitininkas yra dėkingas legendiniam lietuvių dirigentui maestro Sauliui Sondeckiui. „Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad daugybę metų turėjau garbės laikyti save maestro S. Sondeckio draugu. Pirmąkart kartu koncertavome 1990-aisiais (tuo metu S. Nakariakovui buvo 13 metų – aut. past.), gastroliavome daugybėje šalių, taip pat ir Japonijoje, darėme įrašus. Visus tuos metus vyko labai intensyvus bendradarbiavimas, už kurį esu dėkingas maestro S. Sondeckiui“, – kalbėjo S. Nakariakovas.
Trimito virtuozas turi ir lietuviškų šaknų – jo mamos protėviai yra kilę iš Lietuvos, Panemunės krašto. Dėl sovietinio režimo XX a. pradžioje jie buvo priversti pasitraukti į Rytus, kaip ir daugelis kitų žydų šeimų.
Dabar S. Nakariakovas tituluojamas vienu iš įtakingiausių pasaulio trimitininkų ir yra laukiamas garsiausiose pasaulio koncertų salėse. Jis koncertavo Los Andželo „Hollywood Bowl“, Niujorko Linkolno centro, Londono karališkojoje festivalių, Karališkojoje Alberto, Paryžiaus Eliziejaus laukų ir kitose prestižinėse salėse su geriausiais pasaulio simfoniniais orkestrais, o jo partneriais scenoje buvo tokios klasikinės muzikos žvaigždės kaip Martha Argerich, Mischa Maisky ar Emmanuelis Pahudas. Vien šį pusmetį S. Nakariakovo koncertų maršrutai driekėsi nuo Tokijo iki Monrealio su svarbiomis stotelėmis, Stokholme, Frankfurte, Briuselyje ir, žinoma, Vilniuje. Kritikai trimitininkui negaili pagyrų: „S. Nakariakovas nuostabiai valdo garso spalvą ir dinamiką: jis gali groti garsiai, bet šaižiai – niekada“, – rašė įtakingas Didžiosios Britanijos laikraštis „The Sunday Times“. JAV dienraštis „San Francisco Chronicle“ recenzijoje išspausdino dar skambesnę citatą: „Jis groja trimitu taip lengvai, kaip mes kvėpuojame – žinoma, jeigu mums pasiseka“. Ir tai – visiška tiesa.
„Trimito Paganiniu“, „Trimito Karuzo“ ir kitais skambiais vardais tituluojamas S. Nakariakovas su trimitu nesiskiria nuo vaikystės. Tiesa, pirmasis jo instrumentas buvo fortepijonas.
„Pianinu pradėjau groti būdamas šešerių, bet man tai buvo nuobodu. Švelniai tariant, tėvams mano grojimas taip pat nekėlė susižavėjimo“, – prisimena S. Nakariakovas. Todėl kai mažasis Sergejus sulaukė devynerių, tėtis jam pasiūlė trimitą. Ir reikalai pasisuko visiškai kita kryptimi. Čia dar prisidėjo ir netrukus patirta rimta stuburo trauma, dėl kurios S. Nakariakovas ligoninėje turėjo praleisti tris mėnesius, o jį išleidę gydytojai neleido sėdėti dar pusę metų. „Man tai reiškė, kad visą tą laiką negalėsiu groti pianinu – ir, tiesą sakant, buvau dėl to labai laimingas! Galėjau susitelkti ties trimitu, kuris man iš tiesų patiko“, – pasakojo garsus muzikas.
Kai sulaukęs 16-os S. Nakariakovas su šeima paliko Izraelį ir persikraustė į Paryžių (kuriame gyvena iki šiol), netrukus apsilankė 1803 m. įsteigtoje Antoine Courtois instrumentų ateljė, garsėjančioje aukščiausios klasės varinių pučiamųjų gamyba. Čia ir atrado fliugelhorną – kiek didesnį už trimitą, švelnesnio tembro varinį pučiamąjį instrumentą.
„Įsimylėjau jo garsą, bet nebuvo jokio repertuaro, kurį galėčiau groti. Tačiau mano tėvas turėjo idėjų šiuo klausimu – iki šiol dauguma aranžuočių, kurias groju kartu su simfoniniu orkestru, yra padarytos jo. Tai – ko gero, vienintelis būdas išnešti fliugelhorną į didžiąją klasikos sceną. Šis instrumentas turi daugybę potencialo ne tik dėl savo nuostabaus tembro, bet ir dėl to, kad jo diapazonas platesnis nei trimito“, – sako S. Nakariakovas.
A. Courtois gamybos fliugelhornu S. Nakariakovas gros ir lapkričio 17 d. Vilniuje, kur klausytojams atliks įstabaus grožio Josepho Haydno koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1 C-dur (aranžuotą fliugelhornui), laikomą vienu žymiausių šio žanro klasikinės epochos kūrinių.
Nors muzikų šeimoje užaugęs S. Nakariakovas (jo mama buvo smuikininkė, o tėvas – fortepijono mokytojas) nuo mažens buvo apsuptas klasikinės muzikos, iki šiol didžiule atgaiva ir įkvėpimo šaltiniu jam išliko džiazas. Trimitininkas puikiai prisimena pirmuosius Mileso Daviso įrašus, pasirodžiusius Izraelyje 1991-aisiais, netrukus po džiazo legendos mirties.
„Patarčiau klausytis ne tik instrumento, kuriuo groji, įrašų, bet ir daugybę įvairios muzikos. Tiesiog sugerti kuo daugiau iš tave supančio pasaulio, nebūti siaurų pažiūrų, mažiau galvoti apie karjerą ir daugiau – apie muziką“, – sakė S. Nakariakovas.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Trimito virtuozas Sergei Nakariakov“ įvyks 2023 m. lapkričio 17 d. 19 val. Valdovų rūmuose. Dirigentas Sándoras Gyüdi.