Tai - Manriko vaidmenį atliksiantys tenorai Marcelo Puente iš Argentinos ir Gastonas Rivero iš Urugvajaus bei baritonas iš Latvijos Jānis Apeinis, kuris atliks Grafo di Lunos vaidmenį.
Prieš kelias dienas į Vilnių atvyko pagrindinį Manriko vaidmenį atliekantis operos pasaulyje jau pripažintas Gastonas Rivero. Sostinėje dar nespėjęs pasivaikščioti dainininkas šiuo metu stengiasi visą dėmesį sutelkti į intensyviai vykstančias repeticijas. Pagrindiniai vaidmenys garsiausiose pasaulio operose G. Riverai anaiptol nėra naujiena – daininkas jau yra atlikęs Manriko partiją ne viename didžiausių operos teatrų. Vis dėlto tai - pirmasis jo pasirodymas Vilniuje. Trumpam tarp repeticijų pailsėti prisėdęs solistas maloniai sutiko pasidalinti savo įspūdžiais.
- Kaip jaučiatės prisijungęs prie „bohemiečių“ komandos?
- "Trubadūras" yra tokia sudėtinga opera... Kuo daugiau repetuoji, tuo yra geriau, nes repeticijos labai vargina. Vilniuje jaučiuosi puikiai, nes visa komanda yra labai lanksti, visi puikiai pasiskirstę darbus ir žino, ką daro. Dėl to viskas vyksta labai sklandžiai ir greitai.
- Esate minėjęs, kad Manriku „Trubadūre“ esate buvęs daugiau nei kelias dešimtis kartų. Kaip per tą laiką keitėsi Jūsų požiūris į šį personažą?
- Visuose pastatymuose jis keitėsi. Personažas yra labai tradiciškas daugeliu požiuriu. Nors jo vaikystė buvo labai sudėtinga ir operoje jis patiria daug išgyvenimų... tačiau jis išlieka toks pat tradiciškas, keičiuosi tik aš.
- Ar tai Jums artimas personažas?
- Žinoma. Kai bandau suprasti personažą, tai darau remdamasis savo asmenine patirtimi, ką gyvenime esu patytręs ar matęs. Tada galima susitapatinti su herojumi. Pavyzdžiui, kai buvau 15-os ar 16-os metų, niekaip negalėjau suprasti trečiojo operos „Bohema“ veiksmo, kuomet Rodolfas atsisakė meilės Mimi, nes buvo neturtingas. Ir aš tada sakiau sau, kad tai yra kvaila. Tačiau būdamas penkiolikmečiu nežinojau, kokių pastangų reikia norint auginti vaikus, kiek pinigų išleisti, kiek tėvai išgyvena, kai vaikai serga. Tačiau dabar manau, kad Rodolfas pasielgė teisingai.
- Taigi Rodolfo sprendimas nebeatrodo toks kvailas?
- Manau, kad taip. Nes tai rodo dar didesnę meilę, kai sugebi kažko atsisakyti vardan kito žmogaus laimės.
- Dainininkai įvairias roles gali pavadinti didžiausiais savo pasiekimais, keisčiausiais ar sunkiausius iššūkius kėlusiais vaidmenimis. Ar Manriko vaidmuo „Trubadūre“ yra kuo nors išskirtinis Jūsų karjeroje?
- Šią rolę dainavo mano tėtis, aš jį tapatinu su Manriku. Manrikas taip pat yra personažas, kuris daugeliu aspektų susijęs su mano šeima. Aš turėjau šizofrenija sergančią močiutę, kuri tam tikra prasme panaši į Azučeną. Aš ją labai mylėjau, tačiau ji labai sunkiai sirgo...
Taip pat įdomus mano gyvenimo etapas buvo, kai Argentiną ištiko ekonomikos krizė. Tai irgi susiję su opera. Mano tėčio pusbrolis galėjo mūsų šeimai labai padėti, bet jis to niekada negalėjo padaryti, nes tuo metu tėtis nežinojo, kad tas žmogus – jo pusbrolis.
- Ar gerai turėti tokį glaudų ryšį su kūriniu? Ar nebaisu namo parsinešti dalį tokių dramatiškų išgyvenimų, kokie vyksta kūrinyje?
- Kai kažką jauti giliai viduje ir gali tai kontroliuoti, vadinasi viskas yra gerai.. Jei gali visiškai kontroliuoti tai, su kuo tapatiniesi, tai yra saugu. Aš manau, kad gyvenime praėjus tam tikrus etapus, po kiek laiko gali atsigręžti ir pasakyti, kad tai buvo tarsi trumpas epizodas, o dabar aš judu į priekį. Jei tuose įvykiuose matau įvairius personažus iš skiritngų operų, tai tik padeda juos geriau suprasti, ir vėliau, kai esu ant scenos, geriau atskleisti jų charakterius. Taigi kuo operos istorija yra arčiau širdies, tuo geriau ją pajusi.
- Urugvajus garsėja kaip futbolo šalis. Ar niekad nesvajojote apie futbolininko karjerą?
- Opera yra daug kuo panaši į futbolą. Prasidėjus žaidimui esi komandoje ir tavo tikslas yra laimėti. Ir nėra jokio skirtumo, kas įmuš įvartį – privers publiką džiaugtis, ploti. Ir man nėra jokio skirtumo, kaip sulauksiu daugiau plojimų: ar kaip Don Karlas, ar kaip Manrikas. Svarbiausia yra laimėti, kad žmonės liktų patenkinti ir kad teatras, kuriame pasirodžiau, galėtų didžiuotis pasirodymu. Ir nevalia nurašyti nei vieno komandos nario. Aš „Trubadure“ esu dainavęs jau 60 ar 70 kartų, bet ir aš kažkada buvau naujokas ir kažkas manimi patikėjo.