„while we are here“ – šiųmetinis festivalio šūkis, jungiantis gausybę žinučių: kol mes čia, kažkur vyksta karas; kol mes čia, kažkur žmonės yra netekę sprendimo teisės; kol mes čia, kažkur smurtas yra norma; kol mes čia, kitų uždėti pančiai kitam tėra tarsi kasdienė higiena.
Liepos 5–14 d. vykusiame festivalyje į programą su savo kūriniais organiškai įsiliejo Lukas Karvelis, Anna-Marija Adomaitytė ir Agnietė Lisičkinaitė. Svarbu paminėti, jog šiemet festivalio dėmesys buvo nukreiptas į lietuvių šokio menininkų darbus ir pačią Lietuvą (įvyko ir Lietuvos šokio informacijos centro prisistatymas), nors festivalyje tautiečiai pasirodo dar tik antrus metus.
Viena pirmųjų tris dienas iš eilės savo darbą „Pas de deux“ rodė Anna-Marija Adomaitytė. Šio pasirodymo pačiame festivalyje pamatyti nepavyko, tačiau gavau progą susipažinti su menininkės kūryba kitu, sakyčiau, pandemijos laikus menančiu būdu – vaizdo įrašu.
„Pas de deux“ itin aktualus socialine problematika festivalio kontekste. Spektakliui prasidėjus matyti ženklai, kad bus paliesta žalojančio vyriškumo tema, vyro dominavimas poros santykiuose. Čia matyti vyro prisilietimas prie moters kūno, primenantis grobuonišką apkabinimą; vyro valdingumas tiksliuose, kruopščiai pa(si)rinktuose, kūną varginančiuose, ritminguose veiksmuose. Hipnotizuojantys judesiai, pramaišiui su netikėtais sustojimais, rodosi, kartais sujaukia protą ir įsiurbia į abejonių liūną – tai jo iniciatyva vykstantis judviejų šokis, o gal vis tik šokama pagal jos dūdelę? Didžiąją pasirodymo dalį šokėjas moterį laiko savo gniaužtuose, ši paklūsta, o gal bando pasprukti? Tik, klausimas, nuo ko: nuo jai skirto vaidmens jų poroje, nuo jųdviejų santykių ar visgi nuo visuomenės jiems primetamos dramos (taip atrodydami jie tikrai turi nesutarti ir būti nelaimingi drauge)?
Spektakliui persiritus į antrą pusę, judesiai tampa skubresni, akimirkomis šokis primena atsikartojančią milisekundę – sisteminį gliuką. Visą šį laiką prabuvę drauge, jie, galų gale, paleidžia vienas kitą, tačiau toli nepabėga. Tokiu atstumu juntamas vienas kito kvėpavimas, kūnų skleidžiama šiluma. Moteris troško pasprukti nuo ją prislėgusių santykių, tačiau susirgo Stokholmo sindromu? Tą patį galima būtų pasakyti ir apie vyrą – kodėl pasirinkai likti jai po padu? Vyras, mano akimis, poros šokyje tapo pažeidžiamas, o moteris įgavo drąsos ir stiprybės; istorijoje juntama savotiška pusiausvyra, kurios pabaigos, prigesus šviesoms, taip ir nesužinome. Taip iki pat galo ir likau nesupratęs, kuris iš jų buvo kurio auka. Gal vis tik abu? Šokio spektaklis „Pas de deux“ palieka pakankamai erdvės interpretacijoms, o tai, mano akimis, jau yra naudingas dialogas – anksčiau jaunosios choreografės pokalbiuose minėtas ir norimas grįžtamasis ryšys.
Šiais metais ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje įvyko choreografo Luko Karvelio premjera. Kartu su šokėja Dominyka Markevičiūte menininkas pristatė transformatyvią judesio kelionę–spektaklį „Kur krantas“. Organizatorių parinkta atvira erdvė – Santarkandželo di Romanja miesto laukai – choreografo viziją ir šokėjos judesius praturtino jaukia itališko oro giedra, giedančiųjų cikadų choru ir iš kolonėlių sklindančios muzikos darna, o šalimais scenoje žaidė besileidžiančios saulės spinduliai, kurdami savo atskirą choreografiją.
Baltos spalvos scena buvo suręsta parko „Baden Powell“ pievoje, priešais žiūrovams skirtą tribūną. Atėję atsisėsti, jau pastebi scenoje gulinčią Dominyką – ji susikišusi rankas į jūros putą primenančio kostiumo kišenes, veidu prigludusi prie grindinio paviršiaus, žvilgsnį nukreipusi į tolumą. Choreografas kūrinio veikėją išmetė į krantą pavargusią nuo gyvenimo buities ir surakintą savo pačios pančių: baimių, dvejonių, įvairialypių klausimų.
Šokėja pamažu ima grakščiai raitytis, muistytis. Vis drąsiau, tarsi vėjo kedenamos jūros bangos, meditatyviais judesiais užlieja jai skirtą erdvę, o kartais, rodosi, jaunoji šokėja tuoj išsiverš iš už scenos krantų. Tarsi yra kažkas, kas Luko Karvelio sukurtai Jūratei (įkvėpimo semtasi iš legendos „Jūratė ir Kastytis“) ima kelti nepatogumų – atsibodo paklusti kieno nors išartam naratyvui, trokšta sukurti savo pačios sėkmingą istoriją.
Dominyka keičia lygius – jau nusileisdama ketina pakilti ir atvirkščiai, staiga sustoja, pakelia galvą į viršų, ramiai kamputyje nusiauna batus ir ima rodytis, kad jos veidas pagyvėja. Ar tik ji nesišypso, atsikračiusi batų jungo? Ar tik Jūratė nenusikratė nuo savo pečių ją slėgusios naštos: vienatvės jausmo ir neužtikrintumo dėl ateities, tuo pačiu visuomenės spaudimo sukurti šeimą, užauginti naują šeimos medžio šaką.
Pirmą kartą šį spektaklį mačiau Menų spaustuvės Juodojoje salėje, šį kartą – atviroje erdvėje. Negaliu paneigti, kad pastarasis variantas įsiminė labiau. Sėdėdamas ant kranto, aiškiai mačiau Jūratę, Luko interpretuotą ir Dominykos sekamą istoriją. Pasmalsavau, ką pati šokėja mano apie erdvių pokytį. Išgirdau atsakymą, jog „atviroje erdvėje esu labiau matoma, labiau žmogus“, matyti „emocinė kelionė“. Mano akimis, jaunieji menininkai turi nemažai potencialo kiekvienu rodymu auginti savo Jūratę smalsia, drąsia ir išsilaisvinusia nuo savo nelaimingos meilės kančių. Šokėjai atsistojus ant rankų – tokią monumentalią akimirką – tarsi konstatuojama, kad dabar Luko inspiruota Jūratė yra pati savo gyvenimo šeimininkė. Menininkė nusileidžia, atsigula ant nugaros ir šypsosi, juokiasi į dangų ar pačiam dangui. Stebėdamas šią sceną, drauge jauti vidinę taiką bei ramybę. Pasirodymui pasibaigus išsineši emociją ir įsimeni kelionę kaip nuotykį, tyra širdimi ir pažadu būti sau dar geresniu. Šokio spektaklis „Kur krantas“ turi viską, kad taptų tikrai įsimintinu.
Kol Luko Karvelio darbas prilygo meditacijai, choreografės ir šokėjos Agnietės Lisičkinaitės šokio ir protesto pasirodymas „Hands up“ festivalio miestą drebino marširuojančios minios žingsniais.
Atskubėjus į „Piazza Ganganelli“, pasitinka festivalio organizatoriai, patikrina bilietą ir ant drabužio priklijuoja geltoną lipduką. Stovi centrinėje miesto aikštėje tokių pačių lipdukų ir staiga pastebi tolumoje ant laiptų sėdinčią Agnietę, glėbyje laikančią kaugę baltų lentų. Mirksnis ir šokėja pakyla, prisijungia prie mūsų. Atsineštas lenteles ima dėlioti viena šalia kitos. Tuomet pastebi, kad vos ne kiekviena jų iš abiejų pusių turi įrašą, kaip, pavyzdžiui, „Ukraina“, o kitoje pusėje „Rusija“, arba vienoje vaizduojama homoseksuali pora, kitoje pusėje – heteroseksualios poros sukurta šeima. Išdėliojusi visas lenteles ir spinduliuodama pasitikėjimu savimi, Agnietė prieina prie kolonėlės, prijungia mobilųjį telefoną ir paleidžia įrašą – taisykles, kuriomis patariama vadovautis, raginimu papildyti tuščias lenteles savais šūkiais, kvietimu imti tą lentelę, kurią galėsi nešti drąsiai iškėlus rankas.
Jau tada buvo aišku, kad kiekvienas ant lentelės esantis užrašas yra pasirinktas ne be reikalo – Agnietė skyrė laiko, kad surastų pasaulį kamuojančias neteisybes. O gal, keliaudama po svečias šalis ir festivalius, menininkė vis papildo lenteles tų vietų aktualijomis? Ne išimtis ir šis kartas – vos tik atvykusi į Italiją, Agnietė užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kokios opios problemos kamuoja šį kraštą. Viena jų kilo pasisakius Popiežiui – iš vienos pusės menininkė užrašė „Visuomenėje reikia mažiau queer žmonių“ (tokį teiginį pavartojo Romos vyskupas), kitoje užfiksavo „Visuomenėje mums reikia daugiau queer žmonių“.
Staiga kaip viesulas Agnietė čiumpa lentelę ir užtikrintu žingsniu žengia per pagrindinę aikštę. Per vieną, kelias, daugybę gatvių paskui ją seka greit savas lenteles pasirinkę žiūrovai – jau protesto dalyviai. Man, kaip žiūrinčiam iš šono ir fiksuojančiam mintis užrašų knygelėje, būta įsimintinos patirties lėkti šalia protestuojančių minios ir stebėti aplinkinių žmonių reakcijas. Vieni greit stveria telefonus ir ima filmuoti, tačiau dauguma jų nesupranta, kas vyksta, yra pasimetę. Kartais išgirstamos replikos, tačiau choreografės instrukcijos aiškios – nesivelti į jokias diskusijas. Vienas praeivis sušuko „a little bit too late, guys“ (liet. „jau kiek per vėlu, bičiuliai“). Tik sunku suprasti, kas per vėlu: ar tai vėlyvas vakaras protestuoti? ar mintys lentelėse nevertos protesto?
Apėjus gatves, pražygiavus perėjas, užkirtus automobiliams kelius, visa protestuojančių gvardija atėjo į pastatą, kuriame jau sukasi filmuota medžiaga iš šios dienos protesto procesijos (vaizdo operatorės Odetos Riškutės taip pagaviai pagautos akimirkos ir toks greitas darbas verti atskiro paminėjimo). Agnietė atsistoja priešais projektorių, juda pagal muziką, tarsi sugeria ant baltos sienos projektuojamus nerimą keliančius vaizdus ir išreiškia juos sava kūno kalba. Idėjos autorė staiga apsinuogina, pasimato jos viršutinė kūno dalis, kurią ji maskuoja baltais dažais. Ką simbolizuoja dažai ir balta jų spalva – šviesą, gėrį, taiką, saugumą, tobulumą? Pabaigoje menininkė ištaria tai, kas šią akimirką, matyt, jai labiausiai neduoda ramybės: „Slava Ukraini“ (liet. „Šlovė Ukrainai“) ir „Free Palestine“ (liet. „Laisvė Palestinai“). Tuomet ir šmėstelėjo – už tos drąsios moters, savimi pasitikinčios eisenos, degančių akių ir neblėstančios jėgos slypi jautri ir pasauliu besirūpinanti asmenybė.
Vieną vakarą vakarieniaujant tarp tos dienos spektaklių, trečiąją „Hands up“ rodymo dieną, iš toli mačiau tvirtai žengiančią Agnietę ir paskui ją sekančią protestuojančių minią. Mintyse sukirba, kiek iš tikrųjų menas gali įkvėpti: pamačius „Hands up“ norisi be baimės stovėti už taikius įsitikinimus, įsitraukus į „Pas de deux“ norisi apsvarstyti savų ryšių aplinkybes, išgyvenus „Kur kranto“ nesvarumus, norisi siekti tvirto pagrindo po kojomis. Lietuvos šokio menininkų pasirodymai buvo gilūs ir drąsūs, atviri ir pažeidžiami – tokie, kokių ir ieško Santarkandželo festivalis. Į Italiją Lietuvos delegacija įžengė su neblėstančia jėga, išieškotu ir kokybišku turiniu, puikiai papildžiusiu „while we are here“ programą.
