Tūkstantį kaukių instaliacijai panaudojusi menininkė: žiūrint iš ekologijos pusės, tai – dar viena didžiulio masto šiukšlė visatai

Pandemija, karas Ukrainoje ir kitos pasaulį krečiančios nelaimės pažadino stiprias ir naujas būsenas. Grafikė Milena Liutkutė-Grigaitienė savo kūrybos parodoje „Vidinis eko“, kuri nuo kovos 1-osios rodoma Užupio Meno Inkubatoriaus galerijoje, užsimena, kad saugumo iliuzija tėra atitolintos problemos.

„Parodoje yra vienas paveikslas, kuris sukurtas pirmomis karo dienomis, sužinojus žinią. Tai tarsi analizė to, kokioje saugumo iliuzijoje gyvename... Paveikslo pavadinimas – „Sugniuždytas“. Jo viduje esantis veidrodis atspindi sugniuždytą pasaulį. Kaip mes turime save pamatyti naujai susidėliotame suoprotyje? Vyksta tam tikri dalykai, kurie, galvojome, kad nebegali vykti. Stiprios būsenos, kurios praeina, bet negalima supakuoti tų problemų, jų nematyti. Kol regisi, kad niekas nevyksta, mes jas nutoliname“, – nesusidaryti iliuzijų ragino menininkė.

Arčiau, nei atrodo

Tokie stiprūs sukrėtimai kaip pandemija, anot M. Liutkutės-Grigaitienės, menininkui kaip kūrėjui stiprus, naujas patyrimas.

„Tai sukrėtė, negalėjai nekurti ir per pačią pandemiją. Natūraliai, sinchroniškai viskas ėjosi. Prieš trejus metus galerijoje „Galera“ buvo rodoma pirma paroda „Karantinariumas“, kur spaudžiau kaukes, iš jų dariau paveikslus. Tarsi pažaidimas, kokias būsenas iškelia pandemija – tai buvo stipru ir nauja. O dabar grįžau prie ekologijos temos. Pirmas impulsas – ekspozicija ir instaliacija „Nebeaktualu“, kuri buvo specialiai sukurta meno renginiui „ArtVilnius'22“ ekologijos temai“, – pasakojo grafikė.

Baimės svoris, M. Liutkutės-Grigaitienės pastebėjimu, galvose ir širdyse sumenko, tapo neaktualiu reiškiniu: „Bet žvelgiant iš ekologijos pusės, liko didžiuliai mastai išmetamų kaukių – tai dar viena didžiulio masto šiukšlė visatai. Todėl instaliacija tarsi kuria saugumo iliuziją. Pandemija pasibaigė, nebėra nieko: iš toli žvelgiant – lyg gėlės ar pieva, kažkas žaismingo, lengvo, o iš arti priėjus pamatai, kad tai tos pačios, bjaurios kaukės. Instaliacijoje yra keli išgraviruoti veidrodžiai su užrašu, kaip ir automobiliniuose veidrodėliuose – dalykai yra arčiau, nei mums atrodo (objects in the mirror are closer than they appear). Svarbu pamatyti savo reikšmingumą visame tame ekologiniame riksme, tvarkyme.“

Supakuota problema

Per ekologijos temą grafikė vizionieriškai palietė ir žmogaus vidinį pasaulį, prabilo apie „minčių ekologiją“.

„Bijojau narplioti šią temą, labai plati, nemėgstu tam tikrų pritemptų, nenatūralių dalykų. Paklausiau savęs, kas tau yra ekologija? Ne tai, ką perskaitai žiniasklaidoje, ne tai, ką turėtum daryti, bet tiesiog iškilęs pirmas vaizdinys – supakuota, tvirtai užrišta problema. Ji yra, bet supakavus nematau, todėl galiu ją atitolinti. Nieko nedarau, arba nedarau tiek, kiek galėčiau / norėčiau. Tą santykį vizualiai ir pateikiau – tą supakuotą paveikslą, saugumo iliuziją, kad su Žeme nieko nevyksta. Bet iš tiesų – vyksta, tiesiog to nematome, daug ką atidėliojame, daug ką ignoruojame. Nesvarbu, ar pandemija, ar ekologija, ar karo fonas... bet kurią temą palietus yra šis žmogiškumo aspektas“, – apie loginės prasmės kūrimą šio ciklo darbuose pasakojo M. Liutkutė-Grigaitienė.

Pirmiausia, anot menininkės, reiktų išsivalyti savo vidų, tuomet esą bus galima sėkmingai atrūšiuoti savo aplinką, vartojimo informaciją. „Kai užgims tikra tvarumo mintis, kai atsiras sąmoningumas – pradėsime daryti realius veiksmus, nebeignoruosime“, – būti sąmoningais kvietė ji.

Svarbiausia – mintis

Grafika kūrėja domėjosi nuo pat mažumės, ją pasirinko dar besimokydama Kauno dailės gimnazijoje, baigė grafikos meną Dailės akademijoje.

„Grafika patiko, pirmasis impulsas! Taip, grafikos formos keičiasi, kiek nuo jos pabėgi. Pavyzdžiui, šioje parodoje pačios grafikos nebelikę, tik jos švarumas, minimalizmas. Pirmą kartą pateiktos koncepcijos instaliacijos forma, skulptūriniais objektais. Tačiau grafika kaip bazė visada yra, bet nuo jos kažkiek nukrypstama, pagal tai, kas labiausiai atskleidžia idėją. Svarbiausia mintis, tezė, ką nori pasakyti savo menu, tada žiūri, kokia priemonė tinkamiausia“, – kūrybinių užmanymų pasirinkimą aiškino pašnekovė.

M. Liutkutės-Grigaitienės kurta instaliacija sudaryta iš tūkstančio panaudotų veido kaukių.

„Kiekvieną perdažiau mėlynai, skulptūriškai sustingdžiau. Kai prieš trejus metus ruošiausi parodai – kaukė atsispaudė į širdies formą. Nustebino! Buvo net ir plakatas, raginantis „pamilti dabartį“. Kai pasidomėjau statistika, paaiškėjo, kiek daug yra išmetama kaukių – kas minutę – per 3 mln. – visame pasaulyje. Taip, kaukės atsiranda net ir gamtoje – motyvas, atėjęs į gyvenimą, niekaip negali aplenkti meno“, – pažymėjo menininkė.

Ji prisipažino kūryboje vengianti kančios ir niūrių temų, visuomet stengiasi pažvelgti į pasaulį iš gražesnės pusės.

„Visada būna kažkas gero. Per pandemiją taip pat atradome tam tikrų žmogiškų aspektų – ir blogų, ir gerų... Dabar – kaip dokumentika. Džiaugiuosi, kad pavyko tai užfiksuoti. Žmonės vis dar pyksta ant kaukių, yra pavargę... bet šiandien tai nebeaktualu, todėl žiūri atlaidžiau. Pastarieji treji metai kūrybai – stiprūs, nereikia nieko pritempinėti, tiek yra didelių emocinių perkrovų! Jau senokai žmonijoje buvo tiek daug nepatirto ir baisaus, kai nežinai, kaip bus“, – samprotavo kūrėja.

Tokių būsenų, anot grafikės, šiaip nepatirsi: „Sekundiniai užfiksavimai... Įdomu stebėti, kaip savyje ir kituose pradėdavo lįsti demonai. Viskas greitai užsimiršta, sulendame į saugaus jausmo būsenas. Iškart po dvejus metus trukusios pandemijos prasidėjo karas. Žmonės pykosi, skyrėsi nuomonės. Todėl ir parodoje keliamas žmogiškumo aspektas, atskleidžiama, kaip iš išgąsčio jis yra prarandamas. Savo kurtais „Supakuotais paveikslais“ noriu priminti, kad ne tik blogus dalykus supakuojame, neišpakuojame ir gerų... Nuolat kažką atidėliojame! Juk nežinai, – laukia tiek geri, tiek blogi dalykai, kasdienybėje atrandamos prasmės.“

Menas, o ne dekoracijos

M. Liutkutės-Grigaitienės manymu, kad būtų sveikas klimatas – svarbu atsirinkti emocijas, savo reakcijas.

„Priklauso, kaip bendrauji, ką skaitai žiniose, kokią pasirenki knygą – tai lemia būseną, vidinę švarą. Svarbu neapsinuodyti ir atsirinkti pakraunančią aplinką, kur galėtumei būti grynasis aš“, – sakė pašnekovė.

Kalbėdama apie grįžtamąjį ryšį, autorė pabrėžė, kad jai tai itin svarbu: „Kiekvienas paveikslas kaip žodžiai, sakiniai bendrai minčiai. Kiekvienas žiūrovas darbą „nusavina“, savaip interpretuoja, – ką ir turi daryti. Bendras kūrinio sumanymo gaires gali žinoti, o gali – ir ne; Kokią energiją įdedi, tokią ir transliuoja, žiūrovas pajaučia, per daug toli nuo temos nenukrypsta. Savos interpretacijos būtinos – todėl ir menas, o ne dekoracijos. Yra daugiasluoksniškumas prasminiame, emociniame lygmenyje. Dėl to ir kuriama, kad kitam žmogui pasėtum kažkokią mintį, kad jis pamąstytų, sustotų lekiančiame pasaulyje, pabūtų su savimi, – apie asmeninį žiūrovo santykį su kūriniu kalbėjo menininkė. – Paveikslas turi dirbti savo darbą – įkrauti, iškrauti emocinį foną. O žiūrovas jau pats pasirenka. Tada, kaip sakau, menas dirba namuose.“

Milenos Liutkutės-Grigaitienės kūrybos paroda „Vidinis eko“ Užupio Meno Inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A) vyks iki kovo 25 d.