Stalo teatras – alternatyva popkultūros elementus įtraukiančiam scenos menui
– Esate minėjusi, kad Stalo teatras yra unikalus tuo, jog muzika jame yra atskiras savarankiškas veikėjas. Kaip atsirado tokio teatro idėja? Kiek laiko praėjo nuo minties iki jos realizacijos – teatro atsiradimo. Kokia teatro pavadinimo istorija?
– „Stalo teatras“ – profesionalių menininkų trupė, gyvuojanti nuo 2004 m. Teatro spektakliai publikai „patiekiami į stalą“ pasitelkus įvairius daiktus, kurie spektaklio metu atgyja, įgaudami personažų veidus, balsus, likimus. Tai daiktų (objektų) teatras. Meninę idėją perteikia mus supantys ar senovėje supę daiktai, kurie įgauna naujas prasmes ir formas. Tokios raiškos būdu atnaujinama teatro meninė kalba, surandamas autentiškas ryšys su jauniesiems žiūrovams pažįstama aplinka.
„Stalo teatras“ savo spektakliuose naudoja tik gyvą muzikavimą – subtilų spektaklio veiksmo įgarsinimą. Kartais muzika tampa savarankišku veikėju, o tai dar labiau sustiprina aktorių ar temos ryšį su žiūrovais, išplečia spektaklio meninės išraiškos priemonių arsenalą atlikėjams.
Kadangi teatras veikia jau seniai, tai jo priešistorė, pradžios dienos nublanksta prieš ryškesnius įvykius, kaip antai teatro įvertinimai aukščiausiais Kultūros ministerijos apdovanojimais, net du spektakliai yra pelnę atminimo ženklą „Auksinį scenos kryžių“. Tai spektaklis „Gandro dovana“ 2011 m. ir spektaklis „Tarmių stalas‘‘ 2014 m.). Šiam apdovanojimui „Stalo teatras“ buvo nominuotas ir 2019 m. su spektakliu „Sibiro haiku‘‘ lėlių ir objektų teatro srityje.
„Stalo teatro“ idėja apima aukšto meninio lygio spektaklių kūrybą, humanistinių vertybių puoselėjimą, dėmesį lietuvių etnokultūrai ir tautosakai, istorinei atminčiai. Tai mūsų prioritetai.
– Viešoje erdvėje galima rasti per 40 skirtingų pastatytų kūrinių/ kompozicijų – nuo lietuviškų pasakų iki užsienio autorių darbų; nuo spektaklio kūdikiams iki spektaklio seneliams: kaip sudaromas šio teatro repertuaras?
– Teatro kūrėjai ieško aktualijų ir prasmingų temų, kuria istorine ir mitologine tematika („Tarmių stalas“, „Gandro dovana“, „Eglė – žalčių karalienė“, „Sekretai iš būtųjų laikų“, „Mano miestas“, „Deivių archeologija“). Esame į socialinį poveikį orientuota trupė, todėl reaguojame į visuomenės problemas – neįgaliųjų atskirties mažinimą, paveikų švietimą, kūrybos skatinimą, istorijos žinių perteikimą, ekologiją. Pavyzdžiui, pasaulinės pandemijos metu sukūrėme muilo operą „Burbuliuko meilė‘‘.
– Kuriant šias kompozicijas, kurie projektai įsiminė? Kuo? Kas buvo sudėtinga? Kodėl? Kaip šiuos sunkumus įveikėte? Kas padėjo?
– Kai kūrėme „Stalo teatrą“ kartu su aktore, taip pat režisiere ir dailininke Saule Degutyte, mums norėjosi vaikams ir jaunimui kalbėti modernia šiuolaikine kalba, aktualijomis ir rimtomis temomis, atitraukti, jei taip galima pasakyti, vaikų teatrą nuo saldintų meškiukų ir zuikučių. Siekėme išlaikyti individualumo autentiką ir taikyti originalias priemones – grojimą daiktais-objektais, vizualinę grafinių projektorių techniką.
Vėjo atpūsta atmintis nuskęsta kolektyvinėje pasąmonėje
– Pristatant specialiai Tuskulėnų aukų atminimo dienai kurtą garso objektų spektaklį „Vanduo ir vėjas“ rašoma: „naujos teatro formos // garso ir ne garso objektai // dokumentinis kinas // žmogaus tūrio vandens talpykla // gyvai kuriami garsovaizdžiai // įvietintas menas“, kur praktiškai kiekvieną raktinį žodį galima išskleisti. Pabandykime rasti žodžius, kuriais galėtume platesnei auditorijai papasakoti prasminę premjerinio spektaklio giją. Kas tas garso objektas? Ar jis lengvai patiriamas, ar reikia specialių įgūdžių?
– Šiame spektaklyje-performanse garso objektai yra tragiškus įvykius menantys daiktai – batai, sagos, vinys, rašymo mašinėlė, skaitliukai ir kt. Šiais garso objektais ir įprastiniais instrumentais buvo sukurtos keturios kompozicijos. Kompozicijas vienija „personažas‘‘ Vėjas (atlieka perkusininkas Dominykas Snarskis), kuris atpučia atminties detales ir panardina į vandenį – visuomeninės pasąmonės rezervuarą. Šiais daiktais, tai yra šiais „instrumentais‘‘, taip pat aplinkos patyrimo metodu bei kolektyviniais kūrybos principais, spektaklyje kuria ir savo vaidmenį atlieka visi mano vadovaujami Lietuvos muzikos teatro akademijos Muzikos terapijos programos magistrantai. Toks muzikinis veiksmas išplečia vaizduotės ribas ir sustiprina aplinkos patyrimo poveikį žiūrovams. Tad žiūrovai tarsi interaktyviai dalyvauja veiksme.
– Ką simbolizuoja žmogaus tūrio vandens talpykla? Kodėl žmogaus tūris, o ne pavidalas? Kas tai per naujovė „gyvai kuriami garsovaizdžiai“? Kaip? Kur? Kuo kuriami? Ką reiškia terminas „įvietintas menas“?
– Žinomas Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa sukūrė vandens talpyklą-akvariumą, kurio talpos dydis pagal atliktus išmatavimus proporcingas žmogaus tūriui. Spektaklyje mes jį naudojame metaforiškai kaip neįsisąmonintos, spontaniškai besiformuojančios kolektyvinės atminties simbolį. Premjeriniame spektaklyje „Vanduo ir vėjas“ garsovaizdžiai kuriami minėtais garso objektais, realiai siejamais su istoriškai masinėje kapavietėje rastais pasmerktųjų daiktais. Tai jų apavas, kaip įmanoma numanyti, jų kankinimo atributai, jų veiklą, už ką jie suimti, pasmerkti simbolizuojantys daiktai. Per šiuos daiktus išgaunamas garsas.
Na, ir visa premjera sumanyta neeiline proga – tai Lietuvoje minima Tuskulėnų aukų atminimo diena – atmintina data, valstybės istorinės atminties žymuo. Ir ta proga spektaklis kuriamas specialiai erdvei, kur ilsisi mūsų laisvės kovotojų, kitų sovietiniam režimui neįtikusių aukų palaikai. Tad apibendrindama sakyčiau, kad įvietintas menas, tokia raiškos kryptis, kuri orientuota atgaivinti ir įprasminti tam tikrą vietą – jos istoriją ir atmintį.
Spektaklyje organiškai įpinta Tuskulėnams analogiška Ukrainos dokumentika
– Koks vaidmuo šioje garsų objektų spektaklio sintezėje numatytas dokumentiniam kinui? Kaip profesinė kūryba suvedė su ukrainiečiu režisieriumi Oleksandru Dirdovskiu?
– Su režisieriumi susitikau Lietuvoje vienos parodos atidaryme. Jiedu su žmona gyvena Lietuvoje kaip karo pabėgėliai. Renginyje įsikalbėjome ir atradome daug bendra: kolega Kijeve istorinės atminties tematika yra sukūręs ne vieną darbą. Tarp jo kūrinių – dokumentinis kinas „Pusiausvyra ir siaubas‘‘, kuriame kalba žmonės, patyrę genocidą Bykivnioje.
– Gal galite trumpai priminti pagrindinius abiejų tragedijų – masinių kapaviečių suradimu ir įamžinimu – atskleidžiamus istorinius faktus?
– Memorialas „Bykivnios kapai“ atidarytas 2011 m. lapkritį. Jis žymi vietą miške, kur anksčiau buvo slaptas Ukrainos Socialistinės Sovietų Respublikos NKVD centras. Dabar ši vieta yra 1937–1941 m. Kijeve vykdytų masinių politinių represijų aukų kapinynas. Istorikai skaičiuoja, kad Bykivnios girioje yra 30–40 tūkstančių stalininių represijų aukų palaikų. Tikslios daugelio aukų laidojimo vietos dar nenustatytos. Čia iki šiol vyksta ir nacionaliniai ir tarptautiniai archeologiniai tyrinėjimai, paieškos ir ekshumavimai atidengia kraupias paslaptis ir tautų kančias. Per vieną tokių ekspedicijų surasta, kaip manoma, kai kurių 3435 Lenkijos piliečių iš vadinamojo „Ukrainos Katynės sąrašo“ palaikai, įskaitant Lenkijos armijos karininkus, policininkus ir pareigūnus, Katynės žudynių aukas, kurių palaidojimo vieta nebuvo oficialiai žinoma. Miške tuomet aptikta daug lenkiškos kilmės objektų, tarp jų per 70 porų lenkiškų karinių batų.
Kiek teko skaityti, tai 1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautiniam atgimimui, imta rūpintis istorinės tiesos atkūrimu. Buvo tiriami buvusio KGB archyvo dokumentai, baudžiamosios bylos, kaupiami liudytojų atsiminimai, pradėta ieškoti ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių kapaviečių, o 1994 m. buvo nustatyta masinė 1944–1947 m. sovietinių aukų kapavietė. Tuskulėnų dvaro teritorijoje pradėti archeologiniai tyrimai ir palaikų ekshumavimo darbai, kurių metu 1994–1995 m. rasti 706 nužudytųjų palaikai. 2003 m. pradėjus Tuskulėnų koplyčios-kolumbariumo statybą aptikti dar 18 žmonių palaikai. Iš viso archeologinių tyrimų metu buvusioje Tuskulėnų dvaro teritorijoje atkastos 45 kapaduobės su 724 žmonių palaikais.
Dauguma atrastų aukų, kaip paaiškėjo iš istorikų tyrimų, buvo kaltinami ir nuteisti pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Tėvynės išdavimas“. Mirties nuosprendžius vykdžiusi specialioji grupė, sudaryta iš NKGB (MGB) specialių darbuotojų, po egzekucijų savo aukas slapta užkasdavo masinėse kapavietėse buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. Duobės būdavo iškasamos iš anksto, kai kurios jų naudojamos net kelis kartus. Tokiais atvejais, sumetus aukas, duobės būdavo užpilamos kalkėmis, dyzeliniu kuru ir apdengiamos tolio sluoksniu, o vėlesnių egzekucijų aukos metamos ant viršaus.
Tuskulėnų masinėse kapavietėse užkastųjų sąraše: ginkluotojo ir neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai ir lenkų pogrindžio Armijos Krajovos kovotojai. Dalis nužudytųjų buvo kaltinami bendradarbiavimu su naciais, dalyvavimu holokauste ar nusikaltimais civiliams. 1944 m. buvo nužudyta 45, 1945 m. – 479, 1946 m. – 185, 1947 m. – 58 asmenys. Daugiausia egzekucijų įvykdyta 1945 m. kovo 2 d. (42 asmenims) ir kovo 21 d. (45 asmenims). Tarp nužudytųjų buvo įvairių tautybių žmonių: lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai, žydai, po vieną estą, uzbeką, totorių, osetiną, čiuvašą, armėną ir udmurtą.
Spektaklio tikslas – atminties atgaivinimas
– Istorija tikrai kraupi, bet kaip minėjote, Jūsų spektaklyje ji transformuojama į muziką. Tai šis spektaklis labiau formos ar turinio kūrinys?
– Tuskulėnų ir Bykivnios aukoms atminti skirtam kūriniui pasirinkau audiovizualinės instaliacijos formą: naudojant Tuskulėnų memoriale tragiškų įvykių liudininkus-menančius daiktus ir muzikos instrumentus bei kino režisieriaus iš Ukrainos Oleksandro Dirdovskio dokumentinio kino kadrus, kuriuose užfiksuoti analogiškos vietovės Ukrainoje Bykivnioje įvykiai – realūs žmonės ir vaizdai. Siekiu organikos, kad forma pasakotų turinį, atgaivintų atmintį.
– Gal galite plačiau pristatyti premjerinio spektaklio kūrybinę grupę? Kam patikėta atlikti muzikinę kompoziciją, kodėl? Kas spektaklio dailininkai? Kas jų kūrybinė medžiaga šiame spektaklyje?
– Garso objektus padėjo atrinkti ir apipavidalinti dalininkai Vilma Aleksienė ir Danas Aleksa. Pagrindinio personažo Vėjo atlikėją jau minėjau – tai perkusininkas Dominykas Snarskis ir Aplinkos patyrimų ansamblis (Lietuva). Prie projekto kaip jo kompozitorė dirbau aš pati, prisidėjo ir kino režisierius Oleksandr Dirdovsky (Ukraina).
– Kiek šiame spektaklyje individualios ir kiek kolektyvinės kūrybos? Yra jame mokslo?
– Idėjos, muzikinio veiksmo ir bendros koncepcijos autorė esu aš pati. Šiuo metu rašau disertaciją, kurioje tyrinėju aplinkos patyrimo, įtraukaus meno ir kolektyvinės kūrybos percepcijas. Turiu savo autorinį metodą, kuriuo dalinuosi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos terapijos programos magistrantais kompozicijos ir klinikinės muzikos improvizacijos paskaitose.
– Spektaklį apibrėžia struktūra, kurioje atsiranda improvizacijų. Kokios šių elementų proporcijos premjeriniame spektaklyje?
– Suplanuotoje koncepcijoje sukurtos keturios kompozicijos, jos simultaniškai persipina su vizualiniu vaizdu transliuojamu iš trijų ekranų.
– Į Jūsų kūrybinį lauką įeina projektai, skirti emocinei sveikatai. Ar „Vanduo ir vėjas“ projektuoja terapinį poveikį? Kokį?
– Terapiniu požiūriu yra svarbus emocijų ir jausmų atpažinimas, jų transformacija. Tad atminties atgaivinimas ir įprasminimas tarsi transformuoja įvietinto meno kūrinio suvokimą ir patyrimą.
TUSKULĖNŲ AUKŲ ATMINIMO DIENOS MINĖJIMO PROGRAMA
2023 METŲ RUGSĖJO 28 D.
10.00–18.00 ATVIRŲ DURŲ DIENA
Visą dieną bus galima nemokamai aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų (Aukų g. 2A), Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą (Žirmūnų g. 1F), ekspozicijas „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Baltasis dvarelis, Žirmūnų g. 1N) ir „Projektas – HOMO SOVIETICUS“ (Dvaro rūmai, Žirmūnų g. 1F) bei apžiūrėti Rimanto Idzelio ir Kęstučio Indriūno parodą „Kryžiaus kelio stotys“ (Dvaro oficina, Žirmūnų g. 1F) ir lauko parodą „Tariama vyriškumo mokykla“ (Tuskulėnų dvaro kiemas).
13.00–14.00 PAMOKA MUZIEJUJE „RANKOS KURIA, RANKOS GRIAUNA“
(Būtina išankstinė registracija tel. nr. 8 646 45949)
14.00–14.40 TUSKULĖNŲ AUKŲ PAGERBIMAS KOPLYČIOJE-KOLUMBARIUME
Įžanginis žodis
Malda. Lietuvos kariuomenės Ordinariato kurijos kancleris, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kapelionato kapelionas mjr. bažn. t. dr. Mindaugas Sabonis
Skelbiama tylos minutė
Pasisakymai:
1. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras – dr. Arvydas Anušauskas (arba jo įgaliotas atstovas)
2. Lietuvos Respublikos Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė – Paulė Kuzmickienė
3. Lietuvos kariuomenės vadas – generolas ltn. Valdemaras Rupšys
4. Tuskulėnų aukos Adolfo Bagdono-Beržo sūnėnas – Viktoras Šeškauskas
5. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius – dr. Arūnas Bubnys
GARBĖS SARGYBOS KUOPOS KARIŲ GĖLIŲ PADĖJIMO CEREMONIJA (5–10 min.)
Tuskulėnų aukų atminimui skirtas kūrinys
14.40–15.20 „STALO TEATRO“ GARSO OBJEKTŲ SPEKTAKLIS „VANDUO IR VĖJAS“ (premjera)
Tai „Stalo teatro“ parengta retrospektyvinė Tuskulėnų ir Bykivnios represijų aukų patyriminė garso ir vaizdo instaliacija, kurioje bus naudojami kadrai iš dokumentinio Oleksandro Dirdovskio kino filmo „Pusiausvyra ir siaubas“.