Šią temą „Būtent!“ festivalio diskusijoje aptarė lietuvių vaikų rašytojas Tomas Dirgėla, kino ir medijų tyrėja, kultūros istorikė Lina Kaminskaitė, teatro kritikas, kultūros apžvalgininkas Vaidas Jauniškis, menininkė, meno daktarė Eglė Grėbliauskaitė. Diskusiją moderavo Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė.
Lyčių lygybė ne tik meno srities, bet visos visuomenės problema
V. Jauniškis minėjo, kad lyčių lygybės problema nėra tik meno srityje, paplitusi ir kitose srityse. Jis pateikė pavyzdį apie rugsėjo 1-osios dienos Vilniaus universiteto organizuotą tradicinę studentų eiseną Gedimino prospektu, kai fizikai studentai eidami skandavo: „Fizikai yra jėga, filologės – pramoga“. Teatro kritikas teigė, kad šitaip išryškėjo ne tik senosios, vyresnės kartos, bet ir „ką tik įstojusio jaunimo stereotipai, grįsti priplėkusiom legendom“. Vaikų rašytojas T. Dirgėla antrino, kad nelygybės problema ryški ir vaikų literatūros tyrimų srityje, kurioje per pastaruosius dešimt metų vis dar daugiau moterų tyrėjų, mokslininkų, tačiau beveik nėra vyrų.
Diskusijoje dalyvavusi menininkė E. Grėbliauskaitė pasidžiaugė, kad atliktas tyrimas pagaliau leido įrodymais paversti ne tik ore sklandančias nuojautas, tačiau ir viešai svarstyti, kodėl vyrai menininkai įgauna didesnę „derybinę galią“, būna sėkmingesni ir dėl to gali uždirbti daugiau nei moterys menininkės Tačiau ji išskyrė, kad nelygybės problema kyla pačioje visuomenėje nejučia ugdomais stereotipais: „Kaip pasakojime apie agurką, nori agurkas ar nenori, bet jei patenka į tam tikrą raugą, tai įgyja tam tikrą skonį – taip formuojame tam tikras normas, kurias tikrai verta permąstyti.“
Vis dar gajūs stereotipai: moterys mene tik administratorės, vyrai – kūrėjai
Kino ir medijų tyrėja L. Kaminskaitė pastebėjo, kad tyrimas atskleidė ryšius tarp hierarchinės struktūros ir nelygybės. Pasak jos, neretai meno projektams vadovauja moterys, kurios nudirba visą administracinį darbą, o kūrybinė galia atitenka vyrams. Moterys dažnai nuvertinamos ir savo darbo srityje. Anot, Kaminskaitės, moterys dažniau kuria filmus vaikams negu istorinį kiną, nes šis suprantamas kaip rimta vyriška tema. O švietimo srityje moterys neretai turi įrodyti savo kompetenciją, žinias, dėl savo lyties patiria tam tikrą „deficito efektą“. Į vyrą dėstytoją neretai žiūrima kaip į patikimą žinių skleidėją ar nuomonės reiškėją. Jai antrino ir rašytojas T. Dirgėla prisiminęs, kad buvo priimtas dirbti į vaikų darželį auklėtoju pirmiausia dėl to, kad yra vyras ir tarp kitų kolegų sulaukdavo didesnės pagarbos.
L. Kaminskaitei pritarė ir V. Jauniškis minėdamas, kad tyrime analizuojamos griežtai hierarchiškos valstybinės įstaigos, kuriose šie stereotipai itin ryškūs. Teatro kritikas spėjo, kad nevyriausybinių trupių pavyzdžiai pagerintų šio tyrimo vaizdą, nes jose atlygiai dažniausiai būna vienodi, nebent skiriasi pagal vaidmenų sudėtingumą.
Tačiau menininkė E. Grėbliauskaitė prieštaravo teigdama, kad valstybinės institucijos kaip tik turėtų diktuoti aukštesnį standartą ir diegti lygybės politiką. Ji siūlė atsigręžti į nuo pat vaikystės diegiamą stereotipinį skirstymą į vyriškas ir moteriškas savybes: „Vyras yra drąsus, kovotojas, keičia situaciją, protestuoja, kaunasi. Moteris, mergaitė gi yra švelni, puoselėja šeimos židinį. Šeimos židinys yra vyras grįžęs iš to „karo“. Moteris yra ta administracinė funkcija vyro kūrėjo įvaizdžiui.“
Anot menininkės, šis stereotipinis vaizdinys ypač atsiskleidžia tarp studentų. Nors meną studijuojančių merginų yra daugiau, bet, tyrimas parodė, kad sėkmingesni tampa vaikinai, kurie nuo pat mažens menkiau baudžiami už nepaklusnumą. O štai mergaitėms sukuriamas tam tikro gero, kultūringo elgesio modelis, kuris po to taikomas ir jų kuriamam menui komentuojant, kad „tau tai netinka, nejaugi negali sukurti kažko gražaus, suprask – atitinkančio lūkestį ar priimtą standartą, kas nėra kūrybiškumą skatinanti savybė“.
Anot E. Grėbliauskaitės, 2019 m. „National Museum of Women in the Arts“ atlikti tyrimai parodė, kad 18 didžiausių muziejų JAV 87 % atstovaujamų menininkų sudaro vyrai. E. Grėbliauskaitė apgailestavo, kad moterys menininkės vis dar susiduria su išankstine nuostata dėl motinystės, turi jaustis kaltomis, kad, galbūt, padarys pertrauką nuo kūrybos. Sutelkusi dėmesį tik į vaikų auginimą moteris menininkė gali tapti neaktuali galerijoms ir muziejams, nes negali nepertraukiamai kurti produkcijos.
Pokyčiai gali įvykti pradėjus nuo savęs
Diskusijos dalyviai ypač pabrėžė, kad lyčių lygybę mene ir apskritai visuomenėje galime pasiekti pradėję nuo savęs. L. Kaminskaitė minėjo, kad labai svarbus profesinis sąmoningumas, kai svarstai, kiek į savo rengiamas programas įtraukei moterų ar vyrų kūrėjų. Menininkė E. Grėbliauskaitė pabrėžė viešumo, dialogo ir skaidrumo svarbą, kai menininkai (-ės) valstybės finansuojamuose projektuose žino vienas kito honorarų dydžius. Ji taip pat ragino daugiau dėmesio skirti ir valstybinių institucijų vaidmeniui, joms kelti klausimus apie atlygių nelygybę, klausti – kokiomis priemones ketina skatinti pokyčius.
T. Dirgėla skatino daugiau dėmesio skirti švietimui, ypač ankstyvajam. Pasak rašytojo, tai, kad užaugęs ir leidyklos direktoriumi (-e) tapęs vaikas, skirstys pagal lytį, kiek ir kokį atlygį mokėti rašytojui (-ai), iliustruotojui (-ai) vyrui ar moteriai priklauso nuo to, kas „jam buvo įkalta vaikystėje“.
V. Jauniškis siūlė daugiau dėmesio skirti profesinėms sąjungoms, kurios galėtų ginti dirbančiųjų teises, kelti klausimus, nes tik „per kovos ir galios mechanizmą galima kažką pakeisti.“