Tyrimas parodė: tik 20 procentų menininkų gali pragyventi iš kūrybinės veiklos

Apie sunkią menininkų padėtį šiuo pandemijos laikotarpiu yra užsiminęs ne vienas kūrėjas. Sukruto ir valstybinės institucijos, apsiėmusios atlikti plačios apimties „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimo“ tyrimą. Paaiškėjo įdomių dalykų: šalyje turime tokių apskričių, kuriose kuria vos kelios dešimtys menininkų. Nenuostabu: remiantis tyrimo išvadomis – kūrėjams tenka dirbti 54 valandas per savaitę, ir tik pusė šio laiko skiriama menams. Praėję metai parodė, kad tik 20 procentų menininkų gali pragyventi iš tiesioginės savo veiklos.

Daugybė dedamųjų

Lietuvos kultūros taryba (LKT) kartu su Nacionaline kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija ir Ateities visuomenės institutu pristatė atliktą „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimo“ tyrimą. LKT užsakytu tyrimu siekta įvertinti Lietuvos menininkų lauką, jų kūrybinę raišką sąlygojančias socialines-ekonomines ir kūrybines sąlygas bei valstybės intervencijas šios būklės gerinimui. Tyrimo ataskaitą galima rasti ČIA.

Laikinasis Lietuvos kultūros tarybos vadovas Mindaugas Bundza nuotolinės diskusijos metu pažymėjo, kad kuo toliau, tuo labiau bendruomenėje ryškėja vieni kitų supratimas.

„Naudodamiesi tuo supratimu galime priiminėti aktualius sprendimus, kurti bendradarbiavimo platformas. Vartant 560 puslapių tyrimą, menininkų apklausų duomenis aiškėja, koks milžiniškas yra bendravimo poreikis“ – kalbėjo jis, pažadėdamas toliau darbuotis, idant sukurtų tam tinkamą infrastruktūrą.

Kultūros ekonomikos tyrėja, Vytauto Didžiojo universiteto vyr. mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja dr. Rusnė Kregždaitė dėkojo kitiems, tyrime dalyvavusiems tyrėjams – Indrei Norkeliūnei, Mortai Vidūnaitei, Gaudutei Žilytei, Romai Survilienei, Daliai Stabrauskaitei. Taip pat daugiau nei tūkstančiui menininkų, kurie skyrė laiko, atsakė į anketos klausimus, dalyvavo ją testuojant.

„Kultūra ir kultūros analizė – mano tyrinėjama sritis. Kai pradėjome tyrimą, pirmiausia apsibrėžėme patį terminą „būklė“. Menininkų profesinė raiška susideda iš daugybės dedamųjų – tyrime būklė buvo vertinama kompleksiškai, išskiriant socialinę, ekonominę ir kūrybinę būklę, ją skaidant į aštuonias dedamąsias: menininko padėtis visuomenėje, ekonominė padėtis, darbo sąlygos, bendradarbiavimas, kūrybos finansavimas, įvertinimas, rezultatas ir jo sklaida, profesinis tobulėjimas. Tuomet apžvelgtos valstybės intervencijos – kūrybinės veiklos ir jos finansavimo sąlygos, turinčios įtaką bendrai menininkų būklei“, – pažindino su tyrimo eiga R. Kregždaitė.

Galiausiai vykdytas empirinis tyrimas – menininkų apklausa, kuri vyko 2020-ųjų gruodžio mėnesį. Klausimyną sudarė 42 klausimai, turintys papildomas kategorijas.

„Kad būtų lengviau įsivaizduoti mastą: iš viso buvo suformuluotas duomenų masyvas iš 150 skirtingų klausimų kategorijų. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip jis buvo formuluotas – yra dalis klausimų, kurie leidžia gauti faktinę informaciją, pavyzdžiui, kokios yra menininkų pajamos. Dalis klausimų atskleidžia subjektyvų menininko požiūrį į savo būklę, ar tų pajamų jiems pakanka“, – aiškino mokslininkė.

Nefinansiniai profesijos teikiami atlygiai

Kalbant apie menininkų darbo rinką ir jos ypatybes, pasak R. Kregždaitės, buvo atlikta tikrai išsami literatūros analizė, apžvelgtos kitų autorių teorijos – visą išplėstinę informaciją galima rasti tyrime.

„Norėčiau keletą dalykų akcentuoti, kas yra svarbu analizuojant menininkus. Pirmiausia, menininkų darbo rinka ypatinga, nes jų sukurtas rezultatas svarus visuomenės gyvenimui, gyventojų vertybėms, šalies kultūros raidai. Pasitenkinimas savo veikla, lankstumas, savirealizacija, galimybės kontroliuoti savo karjerą – nefinansiniai profesijos teikiami atlygiai. <...> Tam tikras motyvas menininkams ir toliau vykdyti kūrybinę veiklą, likti šioje profesijoje“, – kalbėjo R. Kregždaitė.

Kas yra menininkas? Literatūroje, anot mokslininkės, nėra vieningo apibrėžimo – išsiskiria visuomenės bei kultūros bendruomenės vertinimai ir nuomonės.

„Šiame tyrime menininką apibrėžiame taip – asmuo, kuris reguliariai vykdo kūrybinę veiklą. Tai galima pagrįsti vienu ar keliais kriterijais: meno krypties išsilavinimu, pasiruošimu profesionaliai veiklai, meno kūrinių kūrimu, kūrybine praktika, meninės kūrybos laikymu esmine savo gyvenimo dalimi“, – aiškino viena tyrimo autorių.

Anot jos, į menininko apibrėžimą įeina ir pašaukimo aspektas, gaunamos pajamos iš kūrybinės veiklos, siekimas būti atpažįstamu.

Iš ko susidaro menininko būklė?

„Analizuojant Lietuvos kultūros lauką – šis tyrimas buvo sietas su valstybės intervencijomis (labai glaudi sąsaja) – analizuoti tie menininkai, esantys arčiau šios sistemos, turintys meno kūrėjo statusą, gavę valstybės finansavimą konkursuose, individualias ar edukacines stipendijas“, – pažymėjo tyrėja.

Remiantis šia susisteminta informacija apie kūrėjus, 2020 m. antrojo pusmečio duomenimis, Lietuvoje yra 7 tūkst. menininkų.

„Jeigu pasižiūrėtume pagal sritis – daugiausia jų kuria dailės ir architektūros srityse, mažiausia – žurnalistikos ir cirko. Žurnalistikos sritis išskirta tik meno kūrėjo statuso įstatyme, tačiau žurnalistai taip pat gali gauti stipendijas Kultūros taryboje, pagal kitas sritis. Jei rašo apie dailę, gauna finansavimą dailės srityje“, – vieną tyrimo pjūvių atskleidė R. Kregždaitė.

Ne ką mažiau šiandien aktualus menininkų pasiskirstymas pagal lytį, jis anot tyrėjos, tolygus. Pagal amžių – 14 proc. kūrėjų jaunieji menininkai iki 35-erių metų. 32 proc. vyresni nei 65-erių metų.

Analizuojant pasiskirstymą pagal regionus paaiškėjo, kad didžiausia menininkų koncentracija Vilniuje – 53 proc. kūrėjų, trečdalis pasidalinę tarp Kauno ir Klaipėdos. Kitose apskrityse kūrėjų nėra daug – yra tokių apskričių, kuriose vos kelios dešimtys menininkų.

Politikos sociologė, viena iš tyrėjų dr. Erika Godlevska kėlė klausimą, iš ko susidaro menininko būklė?

„Būklė apibrėžiama per socialinius, ekonominius, politinės ir teisinės aplinkos aspektus. Analizuojant kitų šalių patirtis, apibrėžimus, Lietuvos teisinius strateginius dokumentus – visur akcentuojami ekonominiai kriterijai. Vienas svarbiausių – menininkų pajamos“, – pažymėjo ji.

Kitas apibrėžimas, kurį konstravo mokslininkai – menininkų kūrybinės būklės apibrėžimas.

„Ką sudėti į kūrybinės būklės apibūdinimą? Pasirinkome platų apibrėžimą, susietą su klausimynu, kad išsiaiškintume, kaip patys menininkai vertina šitą būklę, ar jų manymu, tai būklės kriterijus“, – teigė viena tyrimo autorių.

Nevykdoma menininkų būklės stebėsena

Viešoji politika, anot jos, neatsiejama nuo valstybės intervencijų. „ Bandėme identifikuoti, kokios intervencijos yra daromos menininkų socialinei ir ekonominei būklei pagerinti, kokios sukurtos mokestinės priemonės menininkų būklės gerėjimo paskatinimui“, – ragino detaliau susipažinti su tyrimu E. Godlevska.

Tyrėjai padarė išvadą, kad kultūros politika nukreipta į kultūros vartojimą, dominuoja visuomenės kultūros vartojimo stebėsena, o menininkų būklės stebėsena nėra vykdoma.

„Mūsų siūlymas valstybės politikos formuotojams: kad valstybės strateginiuose dokumentuose atsirastų menininkų socialinės ir ekonominės būklės matavimo rodiklis. Jei jis bus, kartu atsiras ir uždaviniai bei priemonės šitam rodikliui pagerinti“, – kalbėjo E. Godlevska.

Tyrime matyti, kad Kultūros tarybos daugiausia yra finansuojama muzikos, teatro, dailės, literatūros sritys. Mažiausia – tenka cirkui, archyvams.

„Valstybės institucijos konkuruoja ir su nevyriausybiniu sektoriumi – reiktų svarstyti apie finansavimo proporcijas“, – atkreipė dėmesį E. Godlevska.

Vienas tyrimo atradimų – pusė nacionalinio biudžeto, 170 mln. yra koordinuojama per savivaldybes. Nuo 2014 iki 2019 metų labiausiai finansavimas paaugo Kauno ir Klaipėdos miestuose. Mažiausias finansavimas – Alytuje.

„Intervencijos priemonės tiek užsienyje, tiek Lietuvoje panašios – premijos, apdovanojimai, mokesčių lengvatos. Valstybė yra labai svarbus darbdavys menininkams – sukuria daug valstybės finansuojamų vietų. Pandemijos akivaizdoje žinome, kad tie, kurie dirba valstybinėse institucijose yra visiškai kitokioje situacijoje nei nevyriausybinis ar privatus kultūros sektorius“, – pridūrė E. Godlevska.

Kūrėjai neturi informacijos apie mokesčių lengvatas

Apklausa taip pat parodė, kad menininkai labiausiai vertina premijas ir apdovanojimus, ypač – jei šie turi finansinę išraišką. Dėkingi už stipendijas, išmokas už prastovas, paramos galimybes. Tačiau čia yra vienas „bet“ – kūrėjai mažiausiai informuoti apie mokesčių lengvatas.

R. Kregždaitė atskleidė ir dar vieną tamsiąją menininkų kūrybinės būklės pusę: kūrėjams vidutiniškai tenka dirbti 54 valandas per savaitę, ir tik pusė šio laiko skiriama menams – tai sudaro 35 proc. jų pajamų. Daugelis menininkų neturi ilgalaikių darbo santykių, darbo sutarčių (priklauso nuo srities). Tik 37 proc. menininkų turi paramos gavėjo statusą, nors net 73 proc. jų turi meno kūrėjo statusą.

2019-ųjų duomenimis, vidutinis menininkų darbo užmokestis, atskaičius mokesčius siekė 722 eurus. Tačiau net 11 proc. kūrėjų pajamos nesiekia nė 300 eurų per mėnesį.

Praėję metai parodė, kad tik 20 procentų menininkų gali pragyventi iš tiesioginės savo veiklos.