Ukrainiečiams raginant atsisakyti Loznicos spektaklio Vilniuje, Jaunimo teatras situaciją aiškina nesusipratimu

Vasaros pabaigoje paskelbta, kad ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre kurs pirmąjį savo teatrinį pastatymą pagal prancūzų rašytojo Jonathano Littello romaną „Eumenidės“ (The Kindly Ones). Ši žinia sulaukė atgarsio Ukrainoje – Nacionalinė Ukrainos teatro aktorių sąjunga ir Nacionalinė ukrainiečių holodomoro ir genocido tyrimų asociacija ragina atsisakyti idėjos statyti šį spektaklį, ketinama šį klausimą kelti ir politiniu lygiu, nes jis esą vaizduoja pačius ukrainiečius kaip egzekutorius ir žudikus, o ši pozicija „įtartinai atitinka Rusijos pasakojimą apie Ukrainos denacifikaciją“. Pasak Valstybinio jaunimo teatro vadovo Audronio Liugos, šitoje situacijoje esminė problema – vis labiau augantis nesusipratimas, apie ką daromas spektaklis, koks yra jo turinys. Istorinių sąskaitų suvedinėjimui, anot jo, nėra net mažiausios intencijos.

Pasakojimai apie ukrainiečius tiesmuki, nepalieka vietos interpretacijoms

Paklausus, kodėl teatras neturėtų statyti šios pjesės, kokie yra argumentai, raginant nutraukti bendradarbiavimą su S. Loznica, Nacionalinės Ukrainos teatro aktorių sąjungos (NSTDU) atstovė Olga Baybak patvirtino, kad tai yra oficiali sąjungos pozicija.

„Galime pateikti tik savo nuomonę apie S. Loznicos pjesę, parašytą pagal romaną. Palaikome mūsų kolegų iš Lietuvos susirūpinimą ir pasipiktinimą, kurie, perskaitę pjesės tekstą, pareiškė, kad ji yra antiukrainietiška“, – aiškino O. Baybak.

Didelė dalis pagal romaną pastatytos pjesės, O. Baybak tęsė, aprašo Ukrainoje vykusius įvykius.

„Visi ukrainiečių personažai vaizduojami kaip žmonės, kurie nejaučia jokios užuojautos žydams, pateisina jų šaudymą, be to, patys dalyvauja kankinimuose ir atvirai jais mėgaujasi. Vokiečių personažai ukrainiečius apibūdina kaip laukinius, naivius idiotus ir pabrėžia ukrainiečių išsivadavimo judėjimo lyderių nesavarankiškumą, trumparegiškumą ir siauraprotiškumą. Šiam dialogui Loznica skiria kelis pjesės puslapius. Nėra nė vieno ukrainiečių personažo, kuris bandytų padėti žydams ar bent jau rodytų užuojautą. Šios dramos pasakojimai apie ukrainiečius yra gana tiesmuki, nedviprasmiški ir nepalieka vietos kitoms interpretacijoms“, – nuomonę grindė O. Baybak.

Bandoma pakeisti akcentus

Ji pacitavo S. Loznicą, kuris savo interviu vis pabrėžia, kad „sakyti tiesą visada reikia laiku“.

„Mes taip pat esame įsitikinę, kad Holokausto tema Ukrainoje ir kitur turi būti toliau tyrinėjama, viešinama ir aptariama. Tačiau Loznicos „tiesa“ mums atrodo įtartinai vienpusiška. Spektaklyje pateikiamas ukrainiečio įvaizdis prieštarauja net faktui, kad daugiau nei du su puse tūkstančio ukrainiečių už įrodytus žydų gelbėjimo faktus yra gavę „Pasaulio tautų teisuolio“ titulą. Ukraina yra ketvirta šalis pasaulyje pagal šį titulą pelniusių asmenų skaičių“, – pabrėžė O. Baybak.

„Dabar, kai tūkstančiai ukrainiečių, įskaitant vaikus ir moteris, tampa rusų aukomis, kai kasdien išaiškinama vis daugiau siaubingų nusikaltimų, kai Rusija vykdo tikrą ukrainiečių tautos genocidą, S. Loznica bando pakeisti akcentus ir vaizduoja pačius ukrainiečius kaip egzekutorius ir žudikus. Ši pozicija įtartinai atitinka Rusijos pasakojimą apie Ukrainos denacifikaciją. Gaila, kad ją išsako žmogus, kuris ir toliau save vadina ukrainiečių režisieriumi“, – sakė O. Baybak.

„Delfi“ primena, kad Ukrainos kino akademija šį pavasarį buvo paskelbusi iš savo gretų šalinanti režisierių Sergejų Loznicą, aiškindama savo sprendimą tuo, kad jo filmai buvo įtraukti į Rusijos kino festivalio Prancūzijos Nanto mieste programą, pavadintą „Nuo Lvivo iki Uralo“, esą Rusijos pradėto karo kontekste tai visiškai nepriimtina, o kūrybinių industrijų profesionalams, gerai žinomiems užsienyje, dabar tenka ypatinga atsakomybė – jų pozicija turėtų būti aiški ir nedviprasmiška.

Atsakydamas į tai, anuomet S. Loznica prašė „išlaikyti sveiką protą“ šiuo tragišku metu.

Valstybinio jaunimo teatro organizuotoje spaudos konferencijoje, kurioje pristatytas spektaklis „Eumenidės“, S. Loznica ukrainiečių kino bendruomenėje susidariusios įtemptos situacijos nesureikšmino ir tvirtino šiuo metu kuriantis filmą Ukrainoje:

„<...> Mane domina tai, kas vyksta mano šalyje. Apie kino bendruomenės požiūrį į mane – atsakymas aiškus. Iš dešimties – devyni man paspaus ranką, o tas dešimtasis bus tas, kuris turi priėjimą prie medijos. Apkarpytas vaizdelis, kuris neturi bendro su realia situacija, – sakė S. Loznica. – Turėjau atvirą diskusiją, bet tie, kas turi priešingą nuomonę, nebendrauja. Negalime aptarti to, tokia situacija... bet tai nereiškia, kad neturime galvoti, veikti ir kurti.“

Buvo paviešinta nebaigta pjesė

Pasak Valstybinio jaunimo teatro vadovo Audronio Liugos, šitoje situacijoje esminė problema – vis labiau augantis nesusipratimas – apie ką daromas spektaklis, koks yra jo turinys.

„Buvo paviešinta visiškai nebaigta pjesė. Vyksta repeticijų procesas, kartu su aktoriais prie jos teksto dar kūrybiškai dirbama. Šis nesusipratimas, drįsčiau pasakyti, gilesnio pobūdžio, jis atspindi vidines diskusijas, kurios taip pat vyksta ir Ukrainos visuomenėje. Tai asmeniškai liečia ir patį režisierių, Ukrainos pilietį Loznicą. Kurdami šį darbą mes neturime nė lašo intencijos bent kiek įžeisti ar kvestionuoti. Režisierius vakar tiksliai pasakė – trumpai ir aiškiai – jam kaip įžeidimas skamba kaltinimas antiukrainietiškumu“, – kalbėjo A. Liuga.

Dramaturginė medžiaga, anot teatro vadovo, yra daug platesnio pobūdžio – net ne apie Holokaustą Ukrainoje.

„Visiškai ne, net ir teksto požiūriu, scenos – bandoma ieškoti atsakymų. Tai yra klausimai, ne teiginiai, kodėl taip atsitiko ir atsitinka dabar, beje. Tai kalba apie istorinę spiralę. Sukuriama totalitarinė valstybinė naikinimo mašina, biurokratiškai – žingsnis po žingsnio. Ir ta mašina pradeda masiškai naikinti atskiras tautas, ne individus. Šitame spektaklyje daug kalbama apie sovietinį totalitarizmą, prilyginimą nacizmui. Todėl mes matome to pasekmes, visai naujoje formoje šitai dabar atgimsta. Sudėtinga situacija – knyga lietuvių kalba nepublikuota, ji nežinoma... bet bandysime pristatyti“, – dalijosi ketinimais A. Liuga.

Teatro vadovas pasakojo parengęs didelį interviu su rašytoju Jonathanu Littellu, siekiant aiškumo. „Kaip žinia, J. Littellas vienas aktyviausių intelektualų Europoje, rašantis apie šiandieninę Ukrainą. Tame interviu kalbama ne apie knygą, bet apie šiandieną, dviejų karų sugretinimą. Beje, paskutinį savo straipsnį jis parašė prancūzų dienraštyje „Le Monde“ – apie savo keliones po Ukrainos skirtingas karo vietas, ką reiškia būti ukrainiečiu. Bandysime per tai aiškinti – per rašytojo poziciją, kokios jo įžvalgos, mintys. Mažiausiai, ko norisi – tai susiskaldymo, norisi tarpusavio supratimo. Pripažinkim, mums ne šiaip užduodami klausimai, bet metami kaltinimai. Kaip teatro vadovas ir Lietuvos pilietis, jaučiu pareigą maksimaliai aiškinti šią situaciją, komentuoti, atskleisti, pasiremiant šaltiniais, kuriais remiantis mes kuriame šį spektaklį“, – aiškino A. Liuga.

Norėtų platesnės diskusijos

Teatro vadovas vylėsi, kad galbūt pavyks organizuoti diskusiją, kurioje dalyvautų ir Ukrainos teatro aktorių sąjungos pusė, tiek S. Loznica, tiek J. Littellas.

„Būtinai tai padarysime, nes mes norime kalbėti ne apie praeitį, o dabartį, ir galbūt šiek tiek apie ateitį, – tikino A. Liuga, pabrėždamas, kad rūpi sužinoti įvairius požiūrius, nesuvedinėjant jokių istorinių sąskaitų. Tam nėra net mažiausios intencijos. – Kai netiesa įgauna degų pavidalą ir pradeda tas gaisras augti, sunku ramiai bandyti kalbėti apie tai. Bet kiek aš galėsiu, tą stengsiuosi daryti.“

Lietuva, A. Liuga tęsė, demokratinė valstybė. „Mes laikomės įstatymų, teisės, jaučiame etinę atsakomybę. Aš, pirmoje eilėje kaip vadovas, esu už tai, kad iš etinės pusės, šituo jautriu klausimu, turiu galvoje šiandieninę Ukrainos situaciją [statomas spektaklis] būtų maksimaliai korektiškas, absoliučiai neprovokuojantis. Suprantu, kad vis tiek galima apkaltinti... <...> grįžtu prie to, kad aktoriai yra barometras – jeigu jie dirba, repetuoja, siūlo, o režisierius atsižvelgia, tie dalykai bendrai aptariami, manau, tai yra kelias, kuriuo galime eiti kūrybiniame procese“, – sakė A. Liuga.

Į nacionalinės Ukrainos teatro aktorių sąjungos atstovų nuomonę, kad „S. Loznica bando pakeisti akcentus ir vaizduoja pačius ukrainiečius kaip egzekutorius ir žudikus“ reaguodamas A. Liuga sakė, kad ši situacija „gali būti išnaudota propagandai“.

„Esu baltaodis, bet turiu įrodinėti, kad nesu juodaodis. Čia yra spąstai, mes juose atsiduriame, duodame prielaidą, kad tai jau a priori yra propagandos dalis arba pirminė nuostata. Kiek girdėjau kai kuriuose politologų komentaruose – kas gali paneigti, kad tai nebus išnaudota propagandai? Pradėkime nuo to, kad nė vienas iki šiol kurtas [S. Loznicos filmas], ir beje, daug kur įvairiuose kontekstuose rodomas jo filmas „Babin Jaras. Kontekstas“, skirtas išimtinai Holokausto tematikai, kuris yra rodomas įvairiose pasaulio šalyse – nė karto nėra paminėtas Rusijos propagandos šaltinių. Šis režisierius Rusijoje, pilnąja šia žodžio prasme, persona non grata – jo kūryba ten uždrausta, niekas nėra iš jo kūrybos pristatoma“, – pažymėjo A. Liuga.

Tai, anot A. Liugos, faktų kalba: „Jokiuose kontekstuose šis S. Loznicos filmas (ko gero, net rusų tinklaraštininkų) nebuvo paminėtas kaip antiukrainietiškas. Jeigu kalbame faktais ir precedentais, – tada kalbėkime taip.“