Ką Vokietijoje apsistojusi 28-erių metų ukrainiečių dirigentė Margaryta Grynyvetska apie savo patirtis pasakoja dabar, prabėgus metams? „Mano gyvenimas primena ėjimą tirštoje migloje mediniu tilteliu virš gilios bedugnės. Palengva apčiuopi kojomis vis naują lentelę ir žengi, nematydama nieko nei priekyje, nei sau už nugaros“, – sako mažą sūnelį auginanti mama.
Vilniuje su LNOBT simfoniniu orkestru M. Grynyvetska šiuo metu rengiasi Riccardo Drigo baleto „Arlekino milijonai“ premjerai. Tai bus ketvirtasis jos pasirodymas LNOBT – po koncerto „Stiprūs kartu“ ir „Žizel“ bei „Don Kichoto“ spektaklių, kuriuos sėkmingai čia dirigavo šį sezoną, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Ar pavadintumėte save baleto dirigente?
– Norėtųsi būti universalia, bet su baletu mano santykiai tikrai puikūs. Operoje dirigentas kontroliuoja visą scenos veiksmą, o balete jo valioje – tik orkestrinė ir šokio bei muzikos ryšys. Tai reiškia, kad spektaklio metu negali galvoti vien apie muziką – reikia visąlaik atidžiai stebėti sceną.
Tarkim, jei turi tris spektaklius, kuriuose pasirodo skirtingos šokėjų sudėtys – privalai įsiminti kiekvieno iš atlikėjų savitumus. Viena solisčių galbūt greitesnė – turi ją palaikyti, kad jai būtų patogu šokti. Kita galbūt aukštesnė, ilgesnių kojų, ir tiems patiems judesiams atlikti jai reikia truputį daugiau laiko. Kiekvieną baleto akimirką turi numatyti iš anksto, turi skaičiuoti – tai nuolatinė tempų kaita. Dirigentas turi įsiminti ir konkrečias solistų pozas, į kurias orkestrui reikės pataikyti su baigiamuoju akordu.
– Tiesiog įsimenate jas ar kaip nors pasižymite partitūroje?
– Prisipažinsiu – darau mažus piešinukus. Ir aš ne viena tokia: „Don Kichoto“ partitūroje, kurią gavau į rankas šiame teatre, irgi radau panašių piešinukų. Kai baleto scena būna sudėtingesnė, ne vien tikslaus akordo reikalaujanti – pasižymiu „akinukus“ tose vietose, kuriose būtina atidžiai stebėti sceną.
– Ar jums anksčiau yra tekę bendradarbiauti su choreografu Aleksejumi Ratmanskiu?
– Su juo anksčiau susitikti neteko, bet žinau, kad jis garsėja kaip muziką gerbiantis choreografas. Ir tai labai džiugu, nes būna, kad su šiuolaikiniais baletų statytojais tenka diskutuoti bandant apginti pačią muziką. Dažniausiai tokios diskusijos vyksta statant populiariausius baletus, kurių muzika puikiai pažįstama plačiajai auditorijai.
„Arlekino milijonų“ diriguoti man dar neteko, nes tai nėra plačiai statomas baletas. Odesos nacionalinės operos repertuare jo nebuvo. Bet tikrai rekomenduosiu ateičiai, nes dirbdama su partitūra ir orkestru patiriu didžiulį malonumą. Sakyčiau, kad R. Drigo muzika apskritai labai tinka moterims dirigentėms: melodinga ir spalvinga.
Prisiminkime, kad būtent šiam italų kompozitoriui po Piotro Čaikovskio mirties velionio brolis suteikė oficialų leidimą redaguoti „Gulbių ežerą“. Ir tikrai „Arlekino milijonuose“ įsiklausius galima išgirsti panašios harmonijos ir orkestruočių. Tai graži, bet nenuobodi, turininga muzika. Jos galima klausytis kaip simfonijos.
– Artėjanti premjera – jau ketvirtasis jūsų darbas LNOBT. Su kokiais jausmais grįžtate į Vilnių?
– Į LNOBT jau sugrįžtu kaip į namus. Teatro orkestrą laikau savo draugu – toks šiltas čia būna priėmimas. Orkestrantai pasitiki manimi, aš pasitikiu jais, o kai tai susiklosto – orkestras skamba visiškai kitaip. Gera energija persiima baleto šokėjai, ir susiformuoja galingas energetinis užtaisas. Po „Don Kichoto“ spektaklių, kuriuos čia dirigavau, girdėjau būtent tokių atsiliepimų.
Neslėpsiu – turiu vilčių ilgesniam laikui apsigyventi Vilniuje. Čia man artimas žmonių mentalitetas, čia tarsi iš naujo pajutau žemę po kojomis. Pagaliau čia mano sūnelis Leonas šią žiemą pirmą kartą lankėsi vaikiškame spektaklyje – Odesoje jis tam buvo dar per mažas. Sausio 13-ąją stebėjome Gedimino prospekte degamus laužus, minias žmonių su tautinėmis vėliavomis.
O namai Vokietijoje, tiesą sakant, man taip ir liko tarpinė stotelė. Kai manęs klausia, kur gyvenu – net nežinau, ką žmonėms atsakyti, nes dažniausiai gyvenu „ant lagaminų“. Dabar aš Vilniuje, kur būsiu balandį – dar nežinau. Vėliau pusantro mėnesio dirbsiu Šveicarijoje. Apskritai karas visus išmoko gyventi šia diena, geriausiu atveju – rytojumi. Planuoti savo keliones ir prieš pusmetį pirkti pigesnius lėktuvų bilietus, kaip anksčiau, nebeišeina. Nebeliko nei dukart per mėnesį reguliariai gaunamo atlyginimo, nei kitų iki tol savaime suprantamų dalykų. Prabundi ryte ir galvoji, ką nuveiksi šiandien, ką tau dovanoja ši diena.
– Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kas jūsų gyvenime nutiko per šiuos sudėtingus metus?
– Apie tai daug galvojau vasario 24-ąją, kai sukako metai nuo mūsų pasitraukimo iš Odesos. Į kurią, beje, taip ir nebuvau daugiau sugrįžusi. Galiu pasakyti tik tiek, kad per metus, praleistus Vokietijoje, mano gyvenime pasikeitė absoliučiai viskas: tiek profesinė situacija, tiek ir šeimyninė.
Vietoj anksčiau įprasto darbo viename teatre dabar tenka keliauti po įvairias šalis, ruošiant skirtingas koncertines programas. Prisimenu, kai pernai kovą pirmąkart atskridau į Vilnių – neturėjau nei dirigentei priderančio kostiumo, nei savo batutos. Dveji džinsai, pora megztukų ir sportbačiai buvo visi mano daiktai, kuriuos tuomet atsivežiau. Teatro darbuotoja vedėsi mane į prekybos centrą ir aiškino, kur ką galima nusipirkti.
Per karo išbandymus ir žmonės keičiasi: persikėlę į svetimą šalį abu su vyru pajutome, kad mūsų interesai pradėjo skirtis. Todėl sūnumi, padedama savo tėvų, dabar rūpinuosi pati. Dėkoju likimui bent už tai, kad tėvams sveikiems pavyko palikti Ukrainą.
Ši kelionė į Vilnių – man pirmoji tokia ilga be sūnelio šalia. Tai nebus lengva. Bet vaikai auga, o dirigentės tokia profesija, jog ne kiekvieną vakarą galėsime būti kartu. Raminu save, kad būdama čia aš rūpinuosi ir jo ateitimi.
– Kas labiausiai trukdė prigyti Vokietijoje, kodėl ten nepasijutote sava? Ar sulaukdavote darbo pasiūlymų iš Vokietijos teatrų?
– Pasiūlymų buvo, bet intuicija sakė, kad priimti jų neverta. Jaučiu, kur man reikia būti ir kur geriau nelikti, bent jau kol kas. Netgi pati vokiečių kalba man priešinasi: esu laisvo mąstymo žmogus ir nemoku prisitaikyti prie itin griežtos žodžių tvarkos vokiškame sakinyje. Bendraujant su žmonėmis man norisi reikšti emocijas, o ne mąstyti apie teisingą žodžių seką. Buitiniu lygmeniu lengvai susikalbu, bet darbui to nebeužtektų.
Be to, Vokietija jau nebėra ta visuotinės tvarkos ir tikslumo imperija, kuria anksčiau visi žavėdavomės. Apie visuomeninį transportą ten nieko gero negalėčiau pasakyti. Praktiškai nebūna kelionės, kad numatytu laiku atsidurtum reikalingoje vietoje: visąlaik kas nors sugenda ar dėl kitų priežasčių laiku neatvažiuoja.
– Ar palaikote ryšius su Odesos operos ir baleto teatru, kuriame dirbote anksčiau?
– Suprantama. Žinau, kad neseniai ten įvyko didelė ukrainiečių kompozitoriaus Oleksandro Rodino operos „Kateryna“ premjera. Spektaklio kostiumai buvo gaminami Charkive ir bombarduojamais keliais gabenami į Odesą. Spektaklio kūrėjai į repeticijas skraidė iš Vakarų Europos šalių, kuriose dabar gyvena. Žodžiu, viskas buvo labai sudėtinga, bet rezultatas išėjo įspūdingas. Šią operą jau transliavo ARTE televizijos kanalas.
Taigi spektakliai Odesos nacionalinėje operoje vyksta. Jei pasirodymo metu paskelbiamas oro pavojus – visi palieka salę ir leidžiasi slėptuvėn. Jei oro pavojus tęsiasi ilgiau kaip valandą – spektaklis atšaukiamas, jei trumpiau – grįžtama salėn ir pratęsiama nuo tos vietos, kurioje jis buvo nutrauktas.
– Ar Odesos teatro trupei netrūksta atlikėjų? Juk nemažai jų prieš metus pasklido po pasaulį...
– Žinau, kad į orkestrą vietoj išvykusiųjų priimta daug naujų jaunų muzikantų. Kažkas iš išvykusiųjų sugrįžta, ypač tie, kurie Ukrainoje paliko savo šeimas, tėvus, artimuosius. Kitiems tiesiog per sunku buvo be namų, per stiprų Odesos ilgesį jie juto.
Aš gimto miesto irgi be galo ilgiuosi, bet suprantu, kad esu atsakinga už mažą sūnelį ir rizikuoti jo sveikata bei gyvybe negaliu sau leisti. Bet kai skridau koncertuoti į Barseloną ir pro lėktuvo langą apačioje pamačiau jūros krantą – apsiverkiau.
Ir kartu pajutau, kad dar esu gyva. Nes beveik metus jaučiausi tarsi keistame nesibaigiančiame sapne, iš kurio labai norėjosi pabusti. Pabusti savame Odesos bute, kuriam mes taip ilgai taupėme, padarėme nepigų remontą, o vos po trijų mėnesių paskubomis jį palikome.
Mano gyvenimas dabar primena ėjimą tirštoje migloje mediniu tilteliu virš gilios bedugnės. Palengva apčiuopi kojomis vis naują lentelę ir žengi, nematydama nieko nei priekyje, nei sau už nugaros. Tiesiog plauki migloje ir džiaugiesi, kad judi į priekį, nors nežinai, kas tavęs laukia kitoje tilto pusėje.