Ukrainiečių galerijoje Vilniuje parodą atidaręs Domas Malinauskas: mes galime turėti visai kitus dalykus, ne tik karą ir skausmą

„Menas visą laiką buvo ganėtinai politiškas, tad visada bus tų, kurie už mane papasakos apie karą. Su savo kūryba, kad ir dabar galėčiau palikti tam tikrą žinutę: smagius atsiminimus, kurie turėtų būti parodyti ir ateityje, žaislus, žaidimus, superherojus, – sakė skulptorius Domas Mykolas Malinauskas, paklaustas, kokią žinią šiandienos akivaizdoje įdėtų į laiko kapsulę ateities kartoms.

„Neturiu vieno tiesaus atsakymo, bet norisi, kad ir po tų tūkstančio metų žmonės pamatytų (galbūt karų neliks, niekas nekovos dėl žemės lopinėlio, nebent bandys apgyvendint kosmosą), kad yra vaikystės atributų, gerų dalykų. Per pokemonų „fosilijas“ tai ir bandau pasakyti: 90-aisiais turėjau fainą vaikystę. Karas visuomet vykdavo kažkur, su juo neturiu nieko bendro – nesu kareivis, bet žmogus darai viską, ką gali – paaukoji, paskiri meno kūrinį karo smūgiams sušvelninti“, – sakė D. M. Malinauskas, kurio paroda „Future Wonderland“ dabar rodoma ukrainiečių galerijoje Vilniuje TSEKH („Cechas“).

Sugrąžina į vaikystę

Karas, menininkas pabrėžė, baisus dalykas, bet iš tiesų, gyvenimas ties tuo neužsibaigia. „To nepaslėpsi, gaila, kad tai įvyko, bet, be viso to, mes turėjome ir visai gerą gyvenimą, kur dalinomės, ieškojome, bendravome su pasauliu, – nepamiršti širdį glostančių bendražmogiškų vertybių ragino jis. – Mes galime turėti visai kitus dalykus, ne tik karą ir skausmą. Neatmetu, galbūt kūryboje kažkada atsispindės ir šitie išgyvenimai, nes tai paveikia – bijai to, kas gali nutikti, viskas vyksta labai arti mūsų. Nesakau, kad nekursiu šia tema – kažkaip atsilieps, bet šiandien norisi nešti teigiamą žinią.“

Menininkas pasidžiaugė, kad žiūrovai pasižiūrėję parodą dalijasi emocijomis, dėkoja, kad tokio įtempto laiko laikotarpiu, kai vyksta karas, gali pamatyti tai, kas atitolina nuo kasdieninių rūpesčių, žaismingai sugrąžina į vaikystę, sukelia nostalgiją.

Meno užduotis, ko gero, ir yra nukreipti mintis? „Viena iš jo užduočių – priversti žmones kitaip pamatyti rutiną – su menu gali parodyti jos dar daugiau. Stengiuosi negatyviai negalvoti, kūryboje panaudoti daugiau pozityvo, pabrėžti smagesnį gyvenimo kampą“, – sakė kūrėjas.

Parodos kuratoriai pastebėjo, kad nostalgija, iki šiol buvusi širdžiai mielas vaikiškų dienų ilgesys, ekspozicijoje įgyja aiškią materialią formą – jausmai „pavirsta fiziškai apčiuopiamomis ikoniškų herojų ir su jais susijusių objektų fosilijomis“.

Fikcinis muziejus esą ne tik materializuoja menininko asmenines patirtis, bet ir prisiima eksponatų bei paties laiko užkonservavimo atsakomybę, taip įprasmindamas ir išryškindamas dar visai nesenos praeities žaislus, tokius kaip Charizard, Togepi, PlayStation, Game boy ar Milk caps (kepsai).

Tris dešimtmečius skaičiuojančią kartą bei ją atspindinčius žaidybinius kultūrinius elementus, anot skulptoriaus, jau galima „kapstyti“, analizuoti.

„Šiandien, kai taip greitai sukasi pasaulis, žmonės iš tiesų linkę į individualizmą, kad tik kuo greičiau pasiektų savo tikslų (būdinga Y, Z kartoms). Net ir po metų galima matyti, kaip viskas pasikeitę. Kai kalbu apie savo nostalgiją (esu 90-ųjų kartos), smagu tiesiog prisiminti tai, kas buvo vaikystėje. Parodyti savo bendraamžiams, kad prisimename, kaip atrodė mūsų pokemonai, kapsai, lipdukai ar žaidimų konsolės, kurios šiai dienai jau visiškai kitokios. Tai teikia daug smagumo, teigiamų emocijų“, – įsitikinęs parodos autorius.

90-ųjų DNR? „Šis laikas man brangus, labai savitas. Džiaugiesi, kad turėjai būtent tokią vaikystę, kad tavęs neaugino „ekrane“, ar su planšete rankoje. Šia paroda norėjosi atskleisti dalelę savęs – mene turi tai atskleisti, tik tuomet gali jautriau priartėti prie žiūrovo. Tik atskleidęs savo žaidimų ir žaislų istorijas suradau savitą ryšį su pačiu žiūrovu. Jis turi panašias (nebūtinai tokias pačias) istorijas, tai plečia bendrystės, atminties suvokimo, nostalgiškų atsiminimų lauką“, – kalbėjo D. M. Malinauskas.

Labirintas per ateitį į praeitį

D. M. Malinauskas studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete skulptūros specialybę. Po poros metų perėjo į Vilniaus fakultetą ir ten baigė bakalauro studijas. Vėliau Vilniaus Universitete gilinosi į paveldosaugą, tačiau magistro laipsnį gavo besimokydamas Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje.

Skulptoriaus profesija, ne paslaptis – tai ne tik fasadiniai meniniai pasiekimai, bet ir nuolatinis, sunkus darbas, kurio rezultatas – itin apčiuopiamas. Paklaustas, ar prieš pasirinkdamas profesiją mąstė, kaip kursiąs, skulptorius pažymėjo, kad iš tiesų visų pirma, tenka galvoti, ką padarysi, o kaip – tai jau esą antras dalykas.

„Net ir stodamas nemąsčiau, kaip aš ką padarysiu, nes tai gali tave tiesiog užblokuoti, išgąsdinti. Būdų yra įvairiausių... Matai pasaulio menininkų, kurie pagamina trisdešimties metrų skulptūrą. Jeigu jie geba tokias sukurti – tai tu su mažesniu formatu gali irgi reikštis“, – apie kūrybos procesą kalbėjo pašnekovas.

Skulptūra į D. M. Malinausko gyvenimą, kaip tikino jis, atėjusi natūraliai. „Mano abu tėvai buvo menininkais. Tėvas – tapytojas, mama – tekstilininkė. Imponavo skulptūra, nes norėjosi to trimačio, apčiuopiamo vaizdo, kūrinio, pažinti objektus. Skulptūroje daug kas susipina – tiek tekstūriškumas, medžiagiškumas, dydis, kūnų transformacijos. Šis menas padeda ieškoti meditacijos būsenos“, – sakė menininkas.

Kaip į biografiją „įsprukusi“ paveldosauga, iš kur toks lūžis? „Man patinka istorijos ir architektūros mokslai, norėjosi sukonkretinti bakalaurą, praplėsti žinias, pamaniau, kad bus lengviau ieškoti svarbių paveldosaugos objektų, gilesnių paaiškinimų, kodėl juos reikėtų saugoti... bet kažkaip nesusiklostė – buvo kitokių dalykų, kurie ne taip domino – teisė ir pan. Grįžau į skulptūrą, bet parsinešiau archeologijos žinių. Archeologija su šių dienų mitologija tapo atspirtimi, ašimi kūryboje – visai nesigailiu tuo etapu“, – patikino D. M. Malinauskas, ir pridūrė, kad kaulų ir fosilijų tematiką tęsiąs toliau.

Parodos pavadinimas „Future Wonderland“ („Ateities stebuklų šalis“) tarsi kalba apie ateitį, nors ekspozicijoje atsiskleidžia netolima praeitis. Skulptorius paaiškino, kad tai yra metaforiškas žaidimas žodžiais.

„Ateityje atrasi praeitį. Fosilijos – tūkstantmečio apgavystė, tai tik objektai... Šiuo pavadinimu siekiau pop kultūros motyvo – lengvai skambančio, kuris pasakotų apie ateityje aptinkamus praeities dalykus, kurie yra kurti dabarties. Geras labirintas?“, – šypsodamasis klausimu pokalbį užbaigė kūrėjas.

Tiltas į Vakarus

TSEKH vadovas Karolis Gužas sakė, kad nuo pat galerijos įkūrimo datos, 2016-ųjų – Vilnius tapo tiltu į Vakarus, už Atlanto vandenyno, o filialas Kijeve suteikia daugiau laisvės ir galimybių.

„Ukraina vis dar nėra Europos Sąjungos valstybė. Vilnius – ta vieta, kur mes turime tolimesnį tramplyną į kitas pasaulio šalis, ir tuo pačiu esame galerija, kuri atstovauja lietuviams Kijeve. Vienas paskutinių projektų – tapytojos Eglės Ridikaitės paroda Kijeve: esame lietuviško meno skleidėjai Ukrainoje. Taip ir bendradarbiaujame – ukrainiečių menininkai atvyksta čia, o lietuviai – į Ukrainą“, – apie veiklą pasakojo K. Gužas.

TSEKH galerija Vilniuje, anot K. Gužo, – jaunų menininkų kalvė. „Pas mus nėra svarbu, ar esi garsus ir pripažintas – svarbiausia, kad turėtum kolekciją, kurią galima būtų pristatyti kaip parodą. Kaip atsitiko ir dabar: D. M. Malinauskas – 27-erių metų skulptorius, pradedantis savo karjerą. Pirmąją personalinę parodą nusprendėme parodyti čia, pas mus, ir taip jam padėti sėkmingą karjeros pradžios tašką, nuo kurio menininkas galėtų atsispirti, toliau judėti norima linkme“, – tikslus vardijo galerijos vadovas.

Kokia galerijos, esančios Kijeve, padėtis? „Aktyviai bendraujame su galerijos įkūrėju ir savininku Oleksandru Ščeluščenka, kuris šiuo metu gyvena Kijeve. Dabar parodos ten nevyksta, nėra galimybės... Iš galerijos darbai yra išvežami į saugesnę vietą – niekas nežino, kokia situacija bus Kijeve po savaitės ar dviejų dienų – nenorime rizikuoti menininkų sukurtais darbais“, – aiškino K. Gužas.

Bet tolimesnę veiklą, K. Gužas tikino, ir toliau aktyviai planuojantys. „Tariamės, ką toliau daryti. Rudenį planuojame keliauti į šiuolaikinio meno mugę, į Berlyną – tikiuosi, galėsime vykti su ukrainiečių autorių sukurtais darbais. Nes menininkai net ir šiuo metu toliau tęsia pradėtus darbus, tai, kas buvo numatyta. Nekuria darbų, susijusių su karo tematika – būtų per daug spekuliatyvu, galbūt jie ilgainiui atsiras, praėjus tam tikram laiko tarpui. Turime liūdną žinią – vieno mūsų autoriaus, tapytojo Rustamo Mirzoevo dailės studija buvo subombarduota, jis ją prarado su didžiąja darbų kolekcija. Menininkas gyvena Mykolajivo mieste Ukrainoje, deja, su juo sunku kontaktuoti, tame mieste sudėtinga situacija“, – apie karo zonoje atsidūrusius menininkus pasakojo galerininkas.

Prieš gerą savaitę, K. Gužas pažymėjo, kartu su meno muge „ArtVilnius“ organizuotas aukcionas, kuriame buvo pristatyti keturi TSEKH galerijos Kijeve menininkai. „Jo metu parduota aštuoniolika meno kūrinių, pinigai jau perduoti menininkams. Menininkai savo ruožtu dalį pinigų skiria paremti kariuomenei, padeda savo kaimynams. Stengiamės kuo aktyviau palaikyti tokias iniciatyvas“, – sakė jis.

Domo Mykolo Malinausko skulptūros paroda „Future Wonderland“ sostinės galerijoje „TSEKH” (Vytenio g. 6) vyks iki balandžio 9 d.