Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Knygos autores Palmirą Galkontaitę ir Liną Šlipavičiūtę kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja Ieva Šimanauskaitė.
– Ar galite pasidalyti, kaip gimė tokios jautrios ir betarpiškos formos knygos idėja? Ir jūsų kaip autorių tandemas?
– L. Šlipavičiūtė: Iš pradžių pradėjau šį kelią viena. Idėja užgimė kaip reakcija į prasidėjusį karą. Buvo noras kažką padaryti karo, kuris mus visus sukrėtė, akivaizdoje. Galvojau, ką galėčiau padaryti, kaip dar be aukojimo galėčiau prisidėti. Norisi prisiliesti tuo, kuo esi stiprus. Buvo labai baisus jausmas – bejėgystės. Kai žinai, kad vyksta baisūs dalykai, bet nieko negali pakeisti ir padaryti. Atrodo, imtum šautuvą ir važiuotum, bet tu ne kareivis.
Mane sukrėtė tai, kokias kiekiais pabėgėliai traukiasi iš Ukrainos. Esu portretistė. Kilo noras fiksuoti veidus ir padėti žmonėms tai irgi pamatyti. Norisi, kad būtų renkami liudijimai ir niekas nebūtų užmiršta. Tai padeda kovoti su neteisybe ir užmarštimi.
Gimė dvejopa idėja – piešti į Lietuvą atvykusių pabėgėlių portretus ir rinkti jų pasakojimus. Pasidalijau savo idėja su keliais žmonėmis, pasiūliau leidyklai „Alma littera“. Iš pradžių dirbau su kita partnere – savo drauge vaikiškų knygų rašytoja. Bet jai tai pasirodė per daug didelis dalykas ir ji nusprendė, kad reikia žmogaus, kuris labiau išmano šį žanrą. „Alma littera“ pasiūlė Palmirą ir taip atsirado mūsų tandemas. Susitikome gyvai, pasišnekėjome su Palmira ir „Alma littera“ atstovėmis, pamatėme, kad mums pakeliui, ir toliau vyko komandinis darbas. Kai susipažinau su Palmira, jau turėjau portretų ir žinojau, kad moterys nori kalbėti.
– Palmira, kaip jūs priėmėte šią idėją?
– P. Galkontaitė: Labai natūraliai. Tokia mano profesija – prašnekinti žmones. Man tai įdomu, ko gero, aš nieko kito ir nemoku. Susitikimai ir pokalbiai man buvo labai gerai pažįstama terpė, tik, žinoma, buvo visiškai nauja tematika.
Mes niekada nežinome, kas iš tikrųjų yra karas. Galime įsivaizduoti, kaip tai buvo rodoma mūsų laikų filmuose. Bet iš tikrųjų absoliučiai viskas – tavo aplinka, miestas, visa šalis – virsta karo zona. Joje yra visi: ir neįgalieji, ir ligoniai, ir moterys, ir senoliai, ir vaikai. Moterys, bėgusios į Lietuvą, tebekariauja savo karą ir nežinia, kada iš to ištrūks.
– Knygoje pristatote 16 pasakojimų. Kaip vyko moterų atranka? Gal šis skaičius buvo žymiai didesnis, bet apsistojote ties 16, nes yra kokia nors simbolika?
– P. Galkontaitė: Ne, čia nėra jokios simbolikos. Kalbinau tas moteris, kurias man atvesdavo Lina. Ji piešė jų portretus ir dėl to su jomis bendravo, siūlė kalbėti. Buvo moterų, kurios po pokalbio nutarė, kad nenorėtų, jog jų pasakojimas nugultų į knygą. Viena moteris kalbėjo labai atvirai, bet jai pasirodė, kad nekomfortiškai jaučiasi. Pokalbiai truko ne po vieną valandą, su kai kuriomis ir po kelias dienas. Tekdavo ir nutraukti pokalbį, nes buvo labai jautrių momentų. Ateina žmogus prieš susitikimą gavęs žinutę, kad jo miestą bombarduoja, ten, kur yra visi jo artimieji, draugai. Pradėti kalbėti tampa tiesiog nebepakeliama.
– L. Šlipavičiūtė: Su Palmira susitikdavo žmonės, su kuriais aš jau būdavau pabendravusi, nupaišiusi arba susitarusi dėl paišymo. Nors taip neatrodo, bet nebuvo atrankos. Mano mintis tiesiog buvo daryti atvirą eksperimentą ir pasiūlyti bendruomenei dalyvauti. Kas norėjo, tas atėjo dalytis savo istorija, savo portretu. Iš tikrųjų aš nupiešiau daugiau portretų. Ne visos norėjo pasakotis, bet tai nebuvo labai svarbu. Padovanojau portretus toms, kurios norėjo tik portreto, tai buvo proceso dalis. Kai kurios norėjo ir pasipasakoti. Manau, kad daugeliui jų pasipasakojimas nebuvo labai lengva patirtis. Dauguma darė dėl to, kad reikia. Nes taip jos kovoja prieš blogį – sakydamos, kas vyksta, kad kiti žmonės žinotų. Palmiros virtuoziškumas buvo iš istorijų sudėlioti mozaiką, kad įvairiapusiškai pamatytume situaciją.
– Kaip pavyko atrakinti istorijas, prakalbinti moteris? Juk tai įvairaus amžiaus pašnekovės – ir dvylikos metų paauglės, ir visai subrendusios moterys.
– P. Galkontaitė: Tai nebuvo sudėtinga užduotis, nes jos ėjo nusiteikusios kalbėti. Kai žmogus yra atviras pokalbiui, tu tik nesugadink, neišgąsdink, kad jis toliau kalbėtų. Kitas dėmuo yra tai, kiek tau iš tikrųjų įdomu. Ar tu klausai? Ar tu girdi, ką tau pasakoja? Jeigu tu klausaisi pasakojimo ir skrolini telefoną, pokalbis baigiasi po 15 minučių. Bet kai pamiršti viską, pasineri į žmogų ir plauki kartu su juo, jis tą jaučia. Jeigu jaučia, tai ir pasakoja. Su viena moterimi mes nuolat susirašinėjame, tapome draugėmis. Su ja kalbėjome gal tris dienas. Vis pradedam ir ji atsidūsta, akyse ašaros. Jaučiuosi vampyrė. Traukiu ir žmogus kalba apie tai, kas jam skauda. Kelius sykius klausiau: „Gal sustojam? Nepykit, kad aš taip lendu į dūšią“. Karas palietė visas, bet į kiekvienos gyvenimą įėjo skirtingai. Visų gyvenimus sudarkė, sutrypė, sujaukė.
– O kaip jūs, Lina, reagavote portretuodama moteris? Ar jos dalijosi pasakojimais? Kaip mezgėte santykį? Ar jis skyrėsi nuo to, kaip bendraujate su kitais žmonėmis?
– L. Šlipavičiūtė: Man šis projektas buvo didelis visomis prasmėmis. Santykis tarp piešiamojo ir piešiančiojo labai intymus ir asmeniškas kiekvieną kartą. Šiame projekte tai buvo pagrindinė idėja – pakviesti į terpę, kur mes abi galime atsiverti. Aš buvau atvira tam, kokia moteris yra, ką ji sako, kaip ji atrodo. O ji taip pat atvira, nesislepianti. Aš paišau portretą ir kartu klausausi istorijos.
Iš pradžių bandžiau pati rinkti istorijas. Buvo labai sunku, nes tai dvigubas darbas, energijos padalijimas beveik neįmanomas, negali tik klausytis ir paišyti – diktofonas įjungtas, o tu nekreipi dėmesio. Turi kiekvieną žodį girdėti, atliepti, dalyvauti. Tu dalyvauji pokalbyje šimtų procentų ir tuo pat metu šimtu procentų bandai dalyvauti portreto piešime. Atsimenu porą tokių patirčių, kai moteris išėjo ir mane apėmė jausmas, kad tuoj atsisėsiu ant žemės, jėgų neliko. Todėl labai apsidžiaugiau, kai perėmė Palmira.
Vis tiek būdavo, kad man paišant moteris atsiveria. Su dauguma moterų atsirado santykis, tikrai stiprus ryšys, su kai kuriomis moterimis jis truko trumpai, nes jos išvažiavo, bet su kai kuriomis užsimezgė beveik draugystės, palaikome ryšį. Toks jausmas, kad pažinotum žmogų. Aš jas stengiausi priimti atvirai, tokias, kokios jos yra. Pagrindinis iššūkis buvo niekaip nevertinti, būti atvirai ir fiksuoti emociją, jausmą. Dėl to pasirinkau eskizo formą, kad perteikčiau žiūrovui emociją, o ne fotografinį panašumą. Dienoraščio forma prie eskizų gražiai limpa, viskas jauku, intymu ir kviečia žiūrovą pažvelgti atvirai ir dalyvauti dialoge. Bent jau tikiuosi, kad taip vyksta.
– Palmira, kokioje aplinkoje vykdavo pokalbiai? Ar ieškodavote saugesnės erdvės?
– P. Galkontaitė: Reikėjo derintis prie to, ką atvykusios moterys geriausiai žino. Kadangi geriausiai žinojo savivaldybės patalpas, todėl reikėjo rinktis erdves, kurios yra arčiausiai. Beveik visi mūsų pokalbiai vyko kavinės erdvėje, kur garsiai grojo muzika, praeidavo atsitiktiniai praeiviai. Pora kartų bandžiau nuo garsios muzikos ir aplinkos išsiveržti į lauką, tada prasidėjo baisus lietus ir barbenimas į stalą tapo dar garsesnis negu muzika kavinėje. Aplinka buvo tikrai nepalanki, bet čia kaip ir aktoriui, jeigu jis įsijaučia į vaidmenį, nėra netinkamos aplinkos. Kai tu pasineri į žmogų, neegzistuoja barbenimas, tik žiūri į diktofoną, kad sukinėtųsi rodyklėlė.
– L. Šlipavičiūtė: Kai kurie portretai nupaišyti studijoje, bet kiti kavinėse, susibūrimo erdvėse. Buvo vienas atvejis su Ala, ji muzikantė. Susitarėme pasėdėti jaukiai kavinėje „Miesto laboratorija“, bet ten vyko vestuvės, kita kavinė buvo uždaryta, beliko Sapiegų parkas. Lietus lyja, šalta, lauko kavinukė maža, vos nelyja ant galvos. Bet ji pasakoja ir aš paišau. Eskizas išėjo labai jautrus ir kontaktas užsimezgė labai stiprus. Kartais aplinka nesvarbi.
Kai atsirado Palmira, buvau rami dėl istorijų ir pradėjau kviesti moteris į studiją. Studijoje visai kas kita, nes galėjau sukurti saugią aplinką su ramia muzika. Tai pasiteisino, buvimas studijoje moterims būdavo kaip atsiribojimas nuo visko. Bet ne visada, kartais iš ekstremalumo gimsta labai įdomių dalykų.
– Susidariau įspūdį, kad, nepaisant patirto karo siaubo, moterys atrodo nepalūžusios ir be galo tvirtos. Iš kur toji jų vidinė stiprybė, susitelkimas ir neužsidarymas savyje?
– P. Galkontaitė: Visos moterys man buvo labai gražios. Aš buvau sužavėta jomis – stiprios, gražios, jautrios, atjaučiančios, mylinčios, narsios. Kaip ir kiekvienoje tautoje yra visko, bet dominuoja odė gyvenimui.
– L. Šlipavičiūtė: Jos man buvo mokytojos. Jeigu tu tokiomis aplinkybėmis sugebi džiaugtis gyvenimu, daryti smulkius darbus, gražinti savo buitį... Tai kas mums tada trukdo? Mums reikia labiau susitelkti, susikaupti.
– P. Galkontaitė: Bėgant apsiauti aukštakulnius batelius, apsivilkti šilkinę gėlėtą suknelę, kuri galbūt niekada nebus vilkima. Pasiimti kvepalų buteliuką, žaismingą apyrankytę, kuri suteiktų gerą ūpą vien tik į ją pasižiūrėjus. Taip žmogus ruošiasi gyvenimui, jis ruošiasi naujai meilei, naujai patirčiai ir ją sutinka.
– L. Šlipavičiūtė: Tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl Rusijos režimas niekada nenugalės Ukrainos žmonių, nes tiesiog neįmanoma nugalėti tokios stiprybės ir noro gyventi bei būti laisvam. Juose spinduliuoja meilė laisvei. Tu manęs nepavergsi, geriau mirsiu, bet nepasiduosiu ir nebūsiu nelaisvėje.
– P. Galkontaitė: Viena knygos pašnekovė sako, kad dabar ukrainietės moterys pajuto didžiulį norą gimdyti vaikus. Man buvo labai keista. Girdėjau per žinias, kad moterys gimdo metro stotyse, rūsiuose. Pagalvojau, Viešpatie, koks siaubas, kad jos ten gimdo vaikus. Mes norime, kad būtų sudarytos visos sąlygos, kad būtų sterilu. Klausiau pašnekovių, kaip jūs reaguojate, kad jos ten gimdo? Sako, „kokios šaunuolės, aš taip žaviuosi, mes irgi norėtume gimdyti vaikus“.
– L. Šlipavičiūtė: Nė viena iš jų nepasirinko tokiomis sąlygomis gimdyti. Kai karas prasidėjo, jos jau laukėsi. Ateina nauja gyvybė aplink vykstant karui ir žūstant žmonėms, tai yra baisu, bet kartu yra ir grožio. Niekam nelinkėčiau gimdyti tokiomis sąlygomis. Niekada negalėtum atleisti tokiam režimui, kuris gali šaudyti, sprogdinti ligonines, gimdymo namus.
– Ar galima kalbėti apie vaizdinius, kurie labiausiai įsirėžė į moterų atmintį?
– P. Galkontaitė: Karo baisumas, kai tu iš tikrųjų jau nebereaguoji. Bėgdamas peršoki lavonus gatvėje. Matai supleškėjusius namus, išdaužtus langus. Juk ten gyveno žmonės, kurie dabar stovi gatvėje ir žiūri. Tavo akivaizdoje ištaškyti žmonės, kurie gaminosi kieme valgyti.
– L. Šlipavičiūtė: Pastebėjau vieną bendrą dalyką, kurį kiekviena pateikė kaip kažką baisaus, – tai momentas, kai pasidarai nejautrus baisumams, nes atbunki. Kiekviena iš jų kovoja su atbukimu ieškodama būdų, kaip išlikti žmogumi tokiomis sąlygomis, kaip jausti, priimti liūdesį ir skausmą. Kiekviena iš moterų ieškodavo savo būdo, kaip baisioje karo kasdienybėje tiesiog pasijausti žmogumi. Tai tokie elementarūs dalykai kaip gaminti maistą, virti barščius ir dalytis jais su kaimynais. Kitai – penkių minučių ritualas prieš veidrodį tepantis veidą kremu. Šiomis minutėmis ji jautėsi esanti gyvas žmogus.
– P. Galkontaitė: Kita nešiodama labdarą, besirūpindama beglobiais gyvūnais, paliktais ištuštėjusiuose kaimuose...
– L. Šlipavičiūtė: Kiekviena ieškosi gelbėjimosi rato, kaip išgyventi, išplaukti iš viską nunešančio cunamio bangos. Pavyzdžiui, Alos istorija. Kai dar turėjo maisto ir kavos, ji rinko kavos tirščius galvodama: kai nebeturėsime kavos, aš bent tirščius užsipilsiu, bent aromatas bus. Ir jausiuosi kaip žmogus, kad vis tiek galiu kavą gerti, bent kvapą užuosti. Ši situacija manęs nesunaikins – jai tai buvo svarbu. Kiekvienai buvo svarbūs skirtingi dalykai, kiekviena rasdavo savo.
– Kokią žinutę savo pasakojimais moterys siunčia mums, gyvenantiems taikoje? Apie kokias gyvenimo pamokas kalba atsidūrusios mirties akivaizdoje?
– P. Galkontaitė: Kiek nedaug žmogui reikia. Kad tu gali pradėti nuo nulio turėdamas vieną vienintelę kuprinytę. Kad visi materialūs dalykai, brandai, etiketės, netenka absoliučiai jokios prasmės. Svarbiausia gyvenime – artimieji, puoselėti meilę, ją vystyti. Tai visų pašnekovių pagrindinės mintys. Baisiausia buvo nespėti pasakyti savo artimajam gerų žodžių.
– L. Šlipavičiūtė: Labai daug dalykų liko fone – brandai, netgi turtas, daug dalykų. Karas kaip prožektorius apšvietė tai, kas svarbiausia. Ne iš vienos girdėjau, kad jos jaučiasi naujai gimusios, bando iš naujo pradėti gyvenimą.
– P. Galkontaitė: Jos naujai gyvos.
– Minėjote, kad palaikote ryšį su šiomis moterimis ir toliau. Praėjo jau daugiau negu metai, kai vyksta karas, gal galite pasidalyti, kaip klostosi šių herojų gyvenimai šiandien?
– L. Šlipavičiūtė: Kai kurios iš jų išvažiavo į Ukrainą, apie trečdalis. Kai kurios susirado darbus čia, kitos ieško. Pastebėjau, kad beveik visos stengiasi aktyviai gyventi gyvenimą, dalyvauti bendruomeninėje veikloje, susitikinėti su kitomis ukrainietėmis ir lietuviais. Anksčiau lietuviai stengėsi, organizavo daug renginių, skirtų ukrainiečiams, dabar jau patys ukrainiečiai organizuojasi, buriasi į grupes, steigia centrus. Labai gražu žiūrėti, kaip jie integruojasi į gyvenimą Lietuvoje. Nors dauguma atsiradus progai iš karto grįš į Ukrainą, bet jie gyvena čia ir dabar, daro, ką gali.
Linos Šlipavičiūtės portretus Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje bus galima apžiūrėti nuo gegužės 3 dienos.