Italų rašytoja Laura Imai Messina gimė Romoje. Būdama dvidešimt trejų persikėlė gyventi į Tokiją. „University of Foreign Studies“ apgynė daktaro disertaciją, dėsto keliuose prestižiniuose Tokijo universitetuose. Rašytojos stilius rafinuotas, savo knygose ji pasakoja apie Tekančios Saulės šalį, jos balsas ryškiai išsiskiria iš kitų italų literatūros balsų.
Romane „Tai, ką patikime vėjui“ Laura Imai Messina mus palydi į šiaurės rytų Japonijoje iš tiesų egzistuojančią vietą, švelniai prisiliesdama prie 2011 metais įvykusios cunamio tragedijos ir pasakodama apie trapų, bet vilties kupiną pasaulį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Su Japonijoje gyvenančią rašytoja Laura Imai Messina kalbėjosi jos naujausio romano „Tai, ką patikime vėjui“ vertėja Rasa Klioštoraitytė.
Gimėte ir užaugote Italijoje, tačiau jau kone penkiolika metų gyvenate Japonijoje. Kokie keliai jus atvedė į šią šalį?
Su japonų kalba susidūriau visiškai atsitiktinai. Būdama dvidešimties, norėjau padovanoti japonų kalbos kursus savo tuometiniam vaikinui, pamišusiam dėl mangos ir animė. Japonų kalbą įsimylėjau dėl jos rašto grožio ir dėl to, kad ji pasirodė išties sudėtinga. Baigusi bakalauro studijas nuvykau į Tokiją patobulinti kalbos. Nemaniau, kad visą gyvenimą čia gyvensiu. Japonijoje likau ir dėl japonų kultūros, ji atsiveria pamažu, bet kai tave įsileidžia, įsileidžia visam laikui.
Ar buvo sunku prisitaikyti prie japoniško gyvenimo būdo?
Į japonų visuomenę įsiliejau bemaž per trejus metus. Ėmiau ją iš tiesų suprasti, kai lioviausi vartoti įvardžius „mes“ ir „jie“, „mes“ ir „jūs“, kai Japoniją nustojau lyginti su Italija. Kiekviena kultūra yra tarytum mikrokosmosas. Teigiami dalykai yra dalis tam tikros struktūros, kurioje yra ir neigiamų, jie neatsiejami vieni nuo kitų. Neįmanoma pasiimti tik dalelę kitos kultūros ir ją įlieti į savąją, turi priimti visą paketą. Kai būnu Japonijoje, gėriuosi ja be galo, be krašto. Kai būnu Italijoje, mėgaujuosi kiekviena čia praleista akimirka. Jei šitaip nesielgčiau, pasmerkčiau save nostalgijai. Laimė, ne visuomet reikia rinktis.
Iš jūsų romanų sklinda meilė Japonijai. Kas labiausiai žavi šioje šalyje?
Taktas ir savitvarda šioje šalyje ‒ ne išimtis, o pamatinė taisyklė. Japonijoje dvasingumas apglėbia viską – ir tai, kas materialu, ir tai, kas nematerialu. Mintis, kad čia svarbiau ne „aš“, o „mes“, yra tikrai revoliucinga. Ir, žinoma, mane pakerėjo šalies grožis. Čia tiek daug grožybių, kad jų užtektų visam gyvenimui.
Savo naujame romane „Tai, ką patikime vėjui“ kalbate apie vėjo telefoną. Pastabose rašote: „Neieškokite jo žemėlapyje. Nesiskubinkite į Kudžirajamą, nebent ketintumėte pakelti to sunkaus aparato ragelį ir pasikalbėti su tais, kurių netekote“. Kaip sužinojote apie vėjo telefoną? Ir kaip pasijutote nuvykusi į Bell Gardia sodą, kuriame, kaip pasakojate knygoje, „vyriškis įrengė telefono kabiną [...]. Kabinoje stovi senas, juodas nepajungtas, balsus vėjyje nešantis telefonas“?
Apie vėjo telefoną sužinojau 2011-aisiais, tuo metu jau seniai gyvenau Japonijoje. Mane užbūrė iš tiesų egzistuojančios vietos magija – žmonės pakeldavo telefono ragelį, norėdami pasikalbėti su mirusiais artimaisiais. Iki šiol čia balsai patikimi vėjui, kad pasiektų tuos, kurie jau anapus.
Toji vieta yra svarbi, nes visi ko nors netenka. Vėjo telefonas yra toji vieta, kurioje mintis tampa žodžiu, o žodžiai taip neslegia širdies kaip mintys. Reikia suvokti savo jausmus, kad galėtum pasikalbėti su kitu žmogumi, su pašaliniu. Vėjo telefonas padeda tai padaryti. Tikrai neperlenksiu lazdos sakydama, kad mano gyvenimas pasikeitė, kai aplankiau Bell Gardia sodą ir susipažinau su Sasaki šeima. Tiksliau, pasikeitė mano požiūris į tai, kokia svarbi yra vaizduotė, kaip svarbu ugdyti vaikus, kad jie pamatytų, kas nematoma plika akimi, kad galėtų susidoroti su didžiuliais gyvenimo išbandymais. Antoine’o de Saint-Exupéry Mažasis Princas buvo teisus: „Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.
Iš pradžių pasakojimą apie vėjo telefoną buvau įtraukusi į apsakymų rinktinę. Troškau papasakoti apie šios vietos grožį, norėjau, kad žmonės sužinotų apie dvasingumu persmelktą vietą, galinčią numalšinti ne tik japonų, bet ir viso pasaulio skausmą. Netrukus suvokiau, kad pasakojimas auga manyje, kaip vaisius įsčiose. Taigi, per šešias savaites gimė romanas.
Knygą skyrėte 2011 metų kovo vienuoliktosios cunamio aukoms. Kaip jums pavyko susieti jautrią praradimo ir gedulo temą su vilties tema?
Tohoku regione 2011-ųjų kovą įvykusi tragedija giliai įsirėžė japonų širdyse. Man atrodė, kad būtų buvę begėdiška rašyti apie tai iškart po nelaimės. Štai kodėl delsiau, laukiau tinkamos istorijos. Ypač laukiau, kada įstengsiu išgryninti mintis, išvaduoti žodžius nuo patoso, nes šitaip galėjo lengvai nutikti.
Japonų tautoje skausmas išgyvenamas asmeniškai, remiamasi kidžio 気丈 samprata: kuo didesnį skausmą patiri, tuo mažiau jį atskleidi kitiems. Iš didžiulio drovumo tarsi negalėtum parodyti, kad tavo siela sudužusi į šipulius. Vis dėlto, pati mačiau, kas įvyko tomis dienomis, išgirdau siaubingų istorijų, todėl Vėjo telefonas buvo tinkama vieta knygos veiksmui. Čia ne vien liejamas skausmas, bet ir užmezgamas ryšys su tais, kurių netekome.
Būtų nuostabu, jei galėtumėte atskirsti į Lietuvą ir čia skaitytojams papasakoti apie Vėjo telefoną...
Labai daug girdėjau apie Lietuvą, mačiau labai gražių jūsų šalies nuotraukų, bet niekada nesu čia buvusi. Laukiu, kada pandemija atslūgs, kad vėl galėčiau keliauti ir kuo greičiau aplankyčiau Lietuvą. Ne tik dėl knygos pristatymo, bet dar ir dėl istorijos, kurią vieną dieną ketinu parašyti. Jos veiksmas vyksta ir Lietuvoje.
Knygos veikėja vardu Jui kažkuo primena jus... O gal klystu?
Kiekvienas personažas mus primena arba dėl to, kad esame į jį panašūs, arba dėl to, kad nuo jo skiriamės. Savo knygose esu linkusi užrašyti tai, kas vyksta realybėje, galbūt dėl to, kad mano atmintis labai prasta. Manosios istorijos gimsta iš tam tikrų vietų, o tose vietose natūraliai iškyla tam tikri veikėjai, tarsi tos vietos iš tiesų egzistuotų, nors ir nematomos plika akimi, ir jose būtų pilna žmonių. Kai kurie žmonės iš minios išnyra ir pasakoja savąją istoriją.
Esu panaši į Jui, nes bijau netekti savo vaikų, – tarsi būčiau pagimdžiusi dalelę savęs, bet jos jau nebėra manyje ir jos išties neįmanoma apsaugoti. Gimus vaikeliui tampi trapus. O vėliau imi įsivaizduoti, kad kitiems pavedi mylėti savo kūno dalis, mintyse vaizduojiesi, kad jas patiki tiems, kuriuos myli, kaip ir Jui (ji įsivaizduoja, kad patiki dukrai savo plautį, žarnyną – savo motinai, širdį – tėvui ir pan.). Tai atskleidžia, kad tie, kuriuos mylime, tampa mūsų gyvenimo dalimi net ir fiziškai, ir koks skausmingas būna išsiskyrimas. Mylėti reiškia pripažinti, kad esame trapūs. Ir mes patys, ir kiti.
Romanas pasaulyje susilaukė didžiulio pasisekimo. Kaip manote, kodėl?
Nes tema universali: jei gyvename, tai ir mirštame. Jei imame artimai bendrauti, įsimylime. Jei gauname, tai ir netenkame. Norėjau papasakoti apie gedulą, bet ir apie gyvenimo džiaugsmą, apie tai, kaip jaučiamės, kai patikime savo kūno dalis tiems, kuriuos mylime, kaip išdrįstame jas paleisti Čia, kad vėl rastume jas Ten. Norėjau, kad iš mano knygos sklistų lengvybė ir didžiulė meilė. Tikrai, manau, sėkmė glūdi kaip tik toje iš knygos plevenančioje lengvybėje.
Kaip jautėtės sužinojusi, kad pagal romaną „Tai, ką patikime vėjui“ bus kuriamas filmas?
Labai apsidžiaugiau. Įkvepia, kad galiu dirbti su naujomis raiškos priemonėmis. Tikiuosi, filmas padės dar daugiau žmonių visame pasaulyje sužinoti apie magišką vėjo telefoną. O vėjo telefonas galėtų paguosti tuos, kurie dabar gedi.
Ką dabar rašote? Galbūt ruošiatės atskleisti naują paslaptį?
Baigiu rašyti dvi knygas. Pirmoji pasirodys kovą ir tai bus mano pirmoji vaikų rašytojos knyga, pasakojanti apie japonų tradicijas ir pasakas. Net neįstengiu apsakyti, kaip smagu buvo rašyti šią knygą, mano galvoje atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Turiu du mažus sūnelius, vienam penkeri, kitam treji, todėl buvo be galo gera dirbti su iliustruotoju. Antroji knyga bus išleista gegužę. Šis romanas man labai brangus, jame pasakoju apie įstabų spalvų suvokimą, apie meilę, kuri nusakyta spalvų kontrastu, taip pat apie budistų ir šintuistų laidotuvių apeigas. Apie slaptus spalvų gyvenimus.