– Kuo Jus sudomino Alice’os Birch „Savižudybės anatomija“?
– Netikėjau, kad taip greitai grįšiu prie šios autorės. Dar pernai jos pjesę pastačiau „Berliner Ensemble“ teatre. Atrodytų, esu jauna režisierė, prieš mane – marios tekstų, jų erdvės dar neištyrinėtos, o grįžtu prie tos pačios autorės. Dar dabar bandau išsiaiškinti kodėl. Man patinka, kaip ji šneka. Racionaliai ir nuojautomis jaučiu turinti ryšį su tokiu pasauliu, kokį konstruoja dramaturgė. Ji yra britė ir jos tekstas, man regis, persmelktas britų dramaturgijos kanonų, jame matome ir Sarah’os Kane, Marko Ravenhillo, Martino Crimpo įtakas, kartu ji labai šiuolaikiška, ji yra tiesioginis atspindys to, kaip gyvename Europoje.
Jau statydama žavėjausi autorės subtiliu santykiu su moters realybe. Mano santykis su feminizmu, natūralu, kinta, taip, kaip kinta santykis su bet kokiu socialiniu judėjimu. Pradedi suvokti, kokia tu jame esi, kaip esi. Anksčiau tai atrodė tiesmukiau, tiesiau, o šiandien feminizmas man – daug subtilesnis, labiau vidinis procesas, darbo įrankis. Birch – labai laiku atėjusi autorė, kuri keičia mano požiūrį į feminizmą teatre arba moters vaizdavimą teatre. Galime kalbėti apie paprastus dalykus: nuogo kūno, intymių scenų vaizdavimą, tam tikrą moters pažeidžiamumą. Yra klišinių, normatyvinių būdų moterį vaizduoti kaip seselę, stiuardesę, asistentę – tai mano ankstyvojo feministinio laikotarpio klausimai. Šiandien visa tai man atrodo kiek kitaip. Daug kas pasikeitė analizuojant „Savižudybės anatomiją“, kurioje kalbama apie moterį, kuriai yra apie trisdešimt metų – kiek man. Ta moteris galvoja arba negalvoja apie vaikų turėjimą, šeimos modelius, pradeda vertinti savo tėvų kartos modelį, visuomenės struktūras, hierarchinius skirtumus, priklausomybę ir kopriklausomybę. Atrodo, kad žengi atgal, lęšį pasuki kitaip ir į tą patį procesą – moters vaizdavimą scenoje – žiūri labiau atsitraukęs, daug platesniu rakursu. Tai mane atvedė ir prie pjesės, ir prie „Savižudybės anatomijos“.
Man labai pasisekė, nes dabar dirbu su ypač talentingų aktorių komanda. Paradoksas: sakoma, kad statant komediją repeticijos būna labai liūdnos, o tragediją – linksmos. Gal įsijungia savigynos mechanizmas. Iš tiesų, mūsų repeticijos dažnai juokingos ir smagios, atmosfera – ypač gera. Baiminausi, kas bus, jei visi „panirsime po vandeniu“ ir sėdėsime tamsioje atmosferoje. Jaučiu, kad šiame procese aktoriai ir kūrybinė komanda gali drąsiai kalbėti apie tai, kaip jaučiasi. Man svarbi tokia kūrybinio proceso higiena.
– Spektaklio scenografė ir šviesos dailininkė – Agata Skwarczyńska. Kaip Jūs ją atradote, kodėl pasikvietėte net iš Lenkijos?
– Kuriant spektaklį, vieni įdomiausių ir jautriausių momentų – pirmieji susitikimai su dailininku, kuris bando įkūnyti tai, kas dar beveik neapčiuopiama.
Ilgai ieškojau scenografės. Susitikau gal su dešimt menininkų, kol galiausiai sutikau Agatą Skwarczyńską. Nuskambėjo kelios esminės frazės, jos mus sujungė. Ji man pasakė: „Atiduočiau bet ką, kad galėčiau susitikti su savo mama mano dabartiniame amžiuje. Kas, jei 30-metė aš sutiktų 30-metę savo mamą. Ar būtume draugės?“ Šiurpas nuėjo per kūną. Apie tai nemažai kalbama mūsų naujajame spektaklyje. Įdomu, ar toji mama buvo geras žmogus, ar teisingai elgėsi? Nes viena – tai, ką mes apie tėvus sužinome iš jų pasakojimų, iš jų sukurto mito. Biologiškai žinoma, kad jos pilve jau yra tas kiaušinėlis, iš kurio gimsi tu ir iš kurio gims tavo dukra. Tai mane labai veikia. Žinojimas, kad aš jau buvau močiutės pilve. Tai – kažkoks potencialas, kažkokia galimybė, kažkoks DNR junginys, veikiantis visą mano kūną ir protą. Visa tai – išskirtinai moteriškojo egzistavimo kvintesencija.
Mūsų susitikimas su Agata buvo netikėtas. Panašiai būna su dramaturgija. Agata į „Savižudybės anatomiją“ žiūri daug poetiškiau, metafiziškiau nei aš, bet turbūt tokia mūsų dinamika ir yra šio proceso raktas.
Man labai svarbu, kad scenografas būtų techniškai pasiruošęs, kad režisieriui nereiktų tapti įkaitu. Atsiverti Agatos brėžinius ir matai, kad tai yra architektūra.
O kostiumų dailininkės darbas vyksta kartu su scenografės. Tai – tandemas. Įdomu stebėti, kaip ir kas rūpinasi, pavyzdžiui, portfeliu ar įtvaru. Kieno tai teritorija, kur tie apsibraižymai? Tai kostiumas ar rekvizitas? Tai, atrodytų, smulkmena, bet man labai įdomu stebėti, kaip žmonės skirstosi užduotis. Juk paprastai būna taip: jeigu velkasi, tai – kostiumas, bet jeigu ima ir neša – tai rekvizitas.
– O su kostiumų dailininke Liucija Kvašyte jau susitinkate ne pirmą kartą?
– Kartu su ja stačiau beveik visus savo spektaklius, ji yra mano ilgalaikė kūrybinė partnerė. Dažniausiai režisieriai turi savo scenografus, su kuriais be paliovos dirba kartu, o aš dirbu su kostiumų dailininke Liucija.
Su Kvašyte mums buvo svarbu priešpriešinti pagrindines tris moteris ir galvoti apie jas versus visuomenę. Esi minioje žmonių, kuriems nuolat kažko iš tavęs reikia. Gal jie vedami meilės tavimi tiesiog rūpinasi, bet tavo susiaurėjusiai sąmonei, kuri mato tunelinį vaizdą, atsakymas – vienintelis... Žmonės tampa minia, dirgikliais. Žmonės kažko nori iš tavęs, galbūt net pasinaudoti tavimi. O tu turi šypsotis ir būti jiems gražus. Visiems kitiems lyg ir viskas gerai, o tu sėdi ir graužiesi: kodėl man nėra gerai, kodėl aš kenčiu, kodėl man nesiseka, kai aš matau šitas fasadines funkcionuojančias šeimas? Tai toks buvo mūsų raktas kalbant su Liucija.
Visai neseniai aktorius Kęstutis Cicėnas paklausė: o gal visgi spektaklio centrinė tema – ne savižudybė? Gal tai motinystė ir jos fatalizmas?
Spektaklio „Savižudybės anatomija“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks lapkričio 28, 29, 30 dienomis. Šeštadienį, 17 val. prieš trečiąjį premjerinį rodymą LNDT fojė vyks pokalbis spektaklio temomis „Auditorija tiria: „Savižudybės anatomija“, įėjimas į šį renginį nemokamas, laukiami visi norintys.
