– Kaip prasidėjo tavo pažintis su suomių kalba? Ir kuo sudomino būtent Suomija, jos kultūra ir literatūra?
– Kai mokslai vidurinėje ėjo į pabaigą, ir reikėjo rinktis, ką studijuosiu, norėjau tikrąją to žodžio prasme visko: nuo muzikos akademijos iki armijos. Pamažu nusprendžiau, kad vis dėlto kalbos, ko gero, man sekasi geriausiai. Tačiau atrodė svarbu, kad ketverius studijų metus būtų ką veikti, kad būtų įdomu – tad nutariau rinktis keisčiausią kalbą, kurią universitetas gali pasiūlyti. Taip įstojau į suomių kalbos studijas. Šia istorija iki šiol juokinu suomius.
– Kiek laiko gyveni Suomijoje ir kokia ši šalis tau atrodo vertinant iš lietuviškos perspektyvos?
– Į Helsinkį pirmą kartą atvažiavau gyventi prieš dešimt metų, per studijų mainus. Nuo tada buvo visokių etapų: Helsinkyje dirbau įvairiausius, keisčiausius darbus, nemažai keliavau, kurį laiką gyvenau Liuksemburge ir Kanadoje. 2016 m. įstojau į magistro studijas Helsinkio universitete, nuo tada Suomijoje gyvenu pastoviau. Ypač pandemija paskatino sėslesniam gyvenimui – liežuvis pagaliau apsiverčia vadinti Helsinkį namais.
Kita vertus, prisijaukinti šį miestą prireikė beveik dešimt metų. Galbūt taip tiesiog yra, kad kur nors gyvenant ilgesnį laiką, tai vietai išsivysto toks meilės ir neapykantos santykis. Miestų kultūrinis gyvenimas man visad svarbu ir manau, kad ta prasme per pastaruosius metus Helsinkis labai pasikeitė į gerąją pusę. Prieš dešimt metų visam mieste buvo gal viena vieta, kur galėjai išgirsti gyvos muzikos. Man rodos, Helsinkis labiau atsivėrė, tapo kultūriškai įdomesnis ir spalvingesnis, ir tiesą sakant, nemažai gaivių vėjų atvežė atvykėliai iš kitų šalių.
Manau, kad atvykus iš Lietuvos, du dalykai Helsinkyje justi itin stipriai: laisvė būti kokiu tik nori ir sąmoningumas klimato kaitos klausimais – tiesiog kasdieniame gyvenime. Kita vertus, sostinės gyvenimas ir pažiūros toli gražu neatspindi visos Suomijos – pavažiavęs vos šimtą kilometrų už Helsinkio susiduri su visai kitokia realybe.
– Kaip atrodo literatūrinis Suomijos gyvenimas? Ar žmonės noriai ateina į susitikimus su rašytojais? Kokie gyvi autoriai čia populiariausi?
– Viena vertus, Suomijoje susidariusi situacija tikrai neeilinė mažai šaliai: apie 80 proc. šalyje išleidžiamų kūrinių yra Suomijos rašytojų. O juk Suomija ne ką didesnė už Lietuvą – 5,5 milijono gyventojų. Ši situacija – tiesioginė kultūros ir švietimo rėmimo pasekmė. Šalyje gausu menininkus remiančių fondų, rezidencijų, svarbu paminėti ir literatūrinius apdovanojimus, kurių Suomijoje tikrai nemažai: apdovanojimai yra ne vien garbė, bet konkreti, solidi finansinė parama rašytojui.
Kita vertus, pastaruoju metu daug galvoju apie tai, kad ši gerovė sukūrė ir tam tikrą patogų burbulą. Šiuo metu visas leidybos pasaulis susiduria su milžiniškais iššūkiais, ir Suomija, rodos, tam visai nebuvo pasiruošusi. Suomiai visada daug skaitė ir pirko knygas, tad leidėjams niekad neteko rimčiau galvoti apie išgyvenimą ir ko nors keisti. Knygų leidybos ir rinkodaros modelis Suomijoje yra kaip reikiant pasenęs, ir tai leidėjams smogė labai netikėtai: visi dabar kraipo galvas ir nežino, ką daryti. Būdų spręsti tas problemas tikrai yra, bet kiek tai užtruks – kitas klausimas; leidybos pasaulis labai nenoriai įsileidžia žmones iš išorės, ir kol taip bus, tol niekas nesikeis.
Šiuo metu daug diskusijų kelia ir audioknygų populiarumo šuolis – audioknygos sudaro jau apie 40 proc. Suomijos leidėjų pajamų, ir tai įvyko vos per 4–5 metus. Rašytojai už audioknygas gauna kelis kartus mažesnius honorarus nei už spausdintas, tad natūralu, kad padėtis neramina. Negana to, ką tik suformuota, stipriai į politinę dešinę linkstanti vyriausybė ketina padidinti PVM spausdintoms knygoms, o tai, žinoma, irgi turės įtakos pardavimams. Taigi tiek leidyba, tiek rašytojai Suomijoje išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Kita vertus, manau, kad knygos ir susitikimai su rašytojais vis dar išlieka svarbūs ir skaitytojams, ir autoriams. Suomijoje man kiek pritrūksta kūrybingesnių literatūros festivalių ir skaitymų, kurių, rodos, gausu Lietuvoje. Pati šiuo metu kurpiu planus, kaip pagyvinti Helsinkio literatūrinį gyvenimą, pradėti kurti skaitytojų bendruomenes.
Dėl autorių – tikrai sunku pasakyti, kurie jų Suomijoje populiariausi: manau, kad viskas labiau priklauso nuo konkrečios knygos. Žinoma, tokie veteranai kaip Karis Hotakainenas, Mikko Rimminenas, Tommis Kinnunenas, Leena Krohn jau tapo tam tikru kokybės ženklu: kad ir ką dabar išleistų, skaitytojai gausiai pirks jų knygas, tokie jie mylimi. Svarbu paminėti, kad vis daugiau literatūros iš Suomijos verčiama į užsienio kalbas, o tai skatina didesnį susidomėjimą ir vietiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, viena legendinių autorių, Pirkko Saisio, šiuo metu išgyvena tikrą renesansą – prieš dvidešimt metų jos parašyta autofiktyvi „Helsinkio trilogija“ jau verčiama į 7 kalbas, rudenį bus perleidžiama ir Suomijoje. Tačiau šalyje gausu ir įdomių jaunų rašytojų, į Suomijos literatūrinį gyvenimą neretai įnešančių absoliučiai naujų formos elementų, idėjų. Susanna Hast, atnešusi į Suomiją autoteoretinį žanrą, Anu Kaaja, meistriškai lipdanti koliažinius romanus, Marisha Rasi-Koskinen, fantastiškai žaidžianti fikcijos ribomis ir galimybėmis – kelios iš mano favoritų.
– Neseniai į suomių kalbą išvertei R. Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“. Kuo, jei neklystu, jau trečią tiražą kartojantis, kūrinys patraukė suomių skaitytojus? Kokias temas jie knygoje atrado?
– Romaną išvertėme drauge su kolega Per Länsmans ir tikrai, šiuo metu jam sekasi puikiai – ne tik leidžiamas trečias tiražas, bet Helsinkio metropolio bibliotekų tinkle eilėje pasiskolinti knygą laukia beveik 600 žmonių.
Gavelis į Suomiją keliavo ilgai ir sunkiai, kaip tik todėl, kad verstinę literatūrą, ypač iš mažų šalių, leidėjams apskritai sunku įsiūlyti. Vis dėlto nė akimirkai nesuabejojau, kad romanas čia ras savo auditoriją. Suomiai – geri skaitytojai, net struktūriniu ar tematiniu požiūriu sudėtingi, eksperimentiniai kūriniai Suomijoje gali tapti bestseleriais ar laimėti svarbius literatūrinius apdovanojimus. Be to, taip jau susiklostė, kad vertimui einant į pabaigą, prasidėjo karas Ukrainoje. Tai paskatino skaitytojus ieškoti literatūros apie sovietmetį išgyvenusių šalių patirtis.
Kol kas iš apžvalgų aišku, kad romanas kelia labai stiprias emocijas – taip ir turi būti, net jeigu tos emocijos ne visada pozityvios. Gavelis neromantizavo sovietmečio, negražino laikmečio realybės, ji buvo baisi, ir tai atsispindi tekste. Manau, kad suomius tai sukrečia: nors jie visad laikė save didžiosios kaimynės žinovais, manau, kad iš tikrųjų jų suvokimas apie sovietmečio realybę gana abstraktus, o neretai ir keistai romantizuotas. Be to, suomiai stebėtinai mažai žino apie savo kaimynių, net tos pačios Estijos, istoriją. Manau, kad „Vilniaus pokeris“ daugeliu prasmių jiems – kaip kibiras šalto vandens. Vis dėlto iki šiol pasirodžiusios apžvalgos rodo, kad romanas perskaitomas giliai, iš esmės – skaitytojai suvokia, kad jame daug įvairių sluoksnių, žavisi išmoninga ir paveikia naratyvine technika. Ne vienas susidomėjo ir Vilniumi, jo istorija; prieš kelias savaites drauge su Lietuvos kultūros institutu ir kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje organizavome romanui skirtus renginius, ir ne kartą girdėjau, kad jį perskaitę skaitytojai užsidegė noru aplankyti romano vietas.
– O kaip atradai J. P. Laitineno knygą „Fiktyvus“?
– Esu ne tik vertėja, bet ir literatūros agentė – dirbu su autorių iš Suomijos užsienio teisėmis. Laitineno romaną įtraukėme į agentūros katalogą, taip jį ir atradau.
– Jos autorius – ilgą laiką apie aplinkosaugos temas rašęs žurnalistas, muzikantas ir performansų kūrėjas – į literatūrą atėjo su romanu „Fiktyvus“ ir išsyk pelnė keletą svarbių šalies apdovanojimų. Ar debiutuojantiems autoriams lengva būti pastebėtais Suomijoje? Kaip manai, kas buvo J. P. Laitineno sėkmės raktas?
– Taip, manau, kad pradedantiesiems autoriams iš tiesų sukurtos neblogos sąlygos tiek kurti, tiek būti pastebėtiems. Pastaruoju atveju labiausiai prisideda didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“: jis iki šiol yra nemažas autoritetas, tad laikraštyje paskelbta palanki apžvalga paprastai gerokai prisideda prie knygos sėkmės (taip, beje, nutiko ir su „Vilniaus pokeriu“). Dienraštis yra įsteigęs ir debiutinio literatūros kūrinio apdovanojimą, kuris pastaraisiais metais kaip reikiant išaugo ir sustiprėjo. Pavyzdžiui, pernai apdovanojimui iš viso buvo pateikta 80 kūrinių, iš kurių atrinkta 10 nominantų.
„Fiktyvus“ – gana neįprastas romanas šiuolaikinės suomių literatūros kontekste. Tai – filosofinių ir sociologinių idėjų gausybės ragas, įvilktas į nenutrūkstamą, įtraukiantį, tarpais netgi komišką – ar veikiau, tragikomišką – pasakojimą. Nepasakyčiau, kad Suomija pasižymi ypatinga filosofinės literatūros tradicija, paprastam grožinius romanus mėgstančiam skaitytojui ji galbūt neretai jau iš anksto atrodo sudėtinga ir todėl atstumianti. Manau, Laitineno romanas daugeliui skaitytojų buvo atradimas: „Ir taip galima rašyti apie filosofiją, apie visuomenę, apie individą!“ „Fiktyvus“ tarsi parodė filosofijos prieinamumą: nebūtina būti filosofijos daktaru, kad suprastum romano temas, kad jos užkabintų, paskatintų mąstyti ir diskutuoti.
– Apie ką ši knyga?
– „Fiktyvus“ – vadinamasis vienos dienos romanas. Pagrindinis veikėjas Henris Kvalija sulaukia skambučio: jo kadui kadaise prarasta meilė guli ligoninėje ir prašo ją aplankyti. Romanas – tai Henrio sąmonės srautas kelionės į ligoninę metu. Mintys apie paties Henrio bei jo šeimos narių likimus susipina su jo kuriama ir vystoma teorija apie fiktyvųjį žmogų, homo fabulatoris. Niekas pasaulyje nėra tikra, žmogus nėra tikras, netikros jo mintys ar prisiminimai. Tikrumo ieškoma proto kuriamame naratyve, kurį fiktyvusis žmogus priima absoliučiai.
Tačiau knygoje gausu ne tik filosofinių, bet ir visuomeninių temų, o taip pat – kiekvienam žmogui puikiai atpažįstamų gyvenimo vingių. Manau, kad kiekvienas skaitytojas į klausimą, kokia pagrindinė romano idėja, atsakys vis kitaip. Tuo romanas labai įdomus.
– Kvalija – analitinės sąmonės teorijos vartojamas terminas, skirtas nusakyti tokiems sensoriniams patyrimams ir reiškiniams kaip spalvos matymas, skausmo jutimas ir t.t. Pagrindinis personažas, kurio sąmonės srautu ir slystame, vadinasi Henris Kvalija. Maždaug ties knygos viduriu nebeapsisprendžiau, ar šis pasakotojas genialus, ar pamišęs ir kuo toliau, tuo šis jausmas stiprėjo. Kaip tu matai šį personažą?
– Man Henris Kvalija – tragikomiškas personažas. Kažkuris suomių kritikas rašė, kad jis primena Don Kichotą; manau, taiklus apibūdinimas. Knyga prasideda fantastiškomis teorijomis ir filosofinėmis idėjomis, skambiais tarptautiniais žodžiais, dideliais planais, bet kuo toliau skaitai, tuo labiau aišku, kad Henrio gyvenimas – visiškai pašlijęs. Rodos, tą su kiekvienu puslapiu vis aiškiau supranta ir pats Henris: jo padėtis – praktiškai be išeities. Knyga baigiasi dviprasmiškai, ir kiekvienas skaitytojas pats nuspręs, kurį kelią Henris galiausiai pasirinko.
Vis dėlto keisčiausia – kad ir koks Henris atrodytų komiškas, neįprastas personažas, tuo pačiu visą laiką galvojau, koks jis man atpažįstamas. Viena vertus jo pasipūtimas ir požiūris į akademinę bendruomenę, kita vertus, kone vaikiškas naivumas ir bejėgiškumas – visi šie bruožai kažin kokie nepaprastai žmogiški. Iš šono jis man atrodo ir labai vienišas ir pažeidžiamas, bet iki šiol nesu tikra, ar taip jaučiasi ir pats Henris. Pastaroji mintis tik patvirtina Henrio idėją, kad kiekvienas žmogus yra šimtalypis, net tūkstantlypis, nes jo asmenybė neegzistuoja pati savaime – ją projektuoja kiekvieno tą žmogų matančio protas.
– Kokią reikšmę šiame kūrinyje vaidina kiti intertekstai? Kuriuos iš jų išskirtum?
– Mano galva, su intertekstais knygoje panaši situacija kaip su temomis: jų tokia gausa, kad kiekvienam vis kitas atrodys svarbiausias ir ryškiausias. Tekste mažų mažiausiai persipina Handkės stilius, Platono, Kanto ir Berklio idėjos, rytų filosofija, įvairūs psichologiniai, neurologiniai ir sociologiniai tyrimai susiję su atmintimi, sensoriniais potyriais, savivoka. Pastarieji man asmeniškai buvo įdomiausi, kita vertus, vienas mano kolega, vertėjas į lenkų kalbą, labiausiai žavėjosi paralelėmis su budizmo filosofija, apie kurią aš ne ką išmanau ir todėl į ją ne taip koncentravausi. Nenustebsiu, jeigu skaitytojai atras tokių intertekstų, kurie man nė į galvą neatėjo.
– Ar verčiant tau svarbu, jei yra galimybė, bendradarbiauti su autoriumi? Kaip atrodė šios knygos vertimo procesas? Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?
– Taip, paprastai išvertusi knygą turiu bent vieną, du klausimus autoriui. Paprastai jie labai praktiniai: tarkim, reikia išsiaiškinti kokio nors trečiaplanio veikėjo lytį, mat suomių kalboje nėra giminių. Beje, yra tekę versti romaną (Lauros Lindstedt „Mano draugė Natalija“), kuriame buvo itin svarbu, kad pagrindin- veikėj- lytis liktų neatskleista – tąkart teko gerokai pavargti. Vertėjai paprastai yra ir tie, kurie sugaudo autorių priveltas klaidas, tad ir dėl jų kartais tenka aiškintis.
Šiuo atveju iš anksto buvau nusiteikusi, kad versti bus sunku, bet, tiesą sakant, tekstas slydo kaip per sviestą. Ko gero, sunkiausia „Fiktyviam“ buvo perteikti Henrio kalbos manierą – jis vartoja daug sudėtingų tarptautinių žodžių, kurie suomiam – labai neįprasti ir todėl jau savaime skamba komiškai. Lietuvių kalboje tarptautiniai žodžiai įprastesni, taip nerėžia ausies kaip suomiškai, užtat iki šiol svarstau, ar tikrai pavyko taip „perspausti“, kaip Henrio kalba prašosi. Skaitytojai raportuos.
– Ko palinkėtum būsimiems romano skaitytojams?
– Atvirumo, empatijos ir humoro jausmo.