- Kas buvo anksčiau – „Utopijos“ idėja, būtent ši sąvoka ar siužetas?
- Pradžioje buvo idėja. Maskvoje yra tokia aludė „Antras kvėpavimas“, garsi tuo, kad nuo sovietinių laikų praktiškai nepasikeitė. Aš vis galvojau apie tą vietą, kur per tiek metų niekas nepasikeitė, ir apie tai, kad pas mus savotiškai grįžtama į sovietmečio epochą. Todėl nusprendžiau, kad „Utopija“ – gera metafora pakalbėti apie tai.
Šios pjesės žanras – tragedija, kai nėra jokių galimybių kažką pakeisti. Tragedija pjesėje prasideda nuo tos akimirkos, kai „Utopijos“ šeimininkas sako, kad viskas bus kaip anksčiau, ir kitų veikėjų šeima neturi galimybių ką nors pakeisti. Aš, pavyzdžiui, svajojau apie tai, kad nuo šio epizodo aktoriai nustotų vaidinti, tiesiog perskaitytų tekstą arba galima būtų projektuoti tekstą ant ekrano. Nes koks tikslas vaidinti finalą, kai ištinka lemtis.
Man kaip tik norisi, kad ši tragedija būtų kaip nors vizualiai išryškinta. Juk tragedija – kai žmogus slysta nuo slidaus kalno į bedugnę ir jam nėra už ko užsikabinti. Atrodo, į ką čia tada žiūrėti, o mes stebime, kaip jis priešinasi likimui.
- Kodėl būtent narkomanas Jura „Utopijoje“ jaučia grožį, skrydį, bent kažkokią laisvę?
- Na kodėl, man atrodo, kad Nadia taip pat turi savitą grožio supratimą, ji juk svajoja apie raudonas sukneles. Tiesiog kiekvienas herojus turi savo įsivaizdavimą apie grožį, o Jura turi galimybę pažiūrėti į pasaulį plačiau nei jo tėvai.
- Ar yra pjesėje atsakymas, kaip nuolat negrįžti į praeitį, į tą „Utopiją“?
- Man nesinorėtų pabrėžti kažkokių išeičių, kelių. Tai išvis nėra dramaturgo užduotis – mokyti žmones kažko. Čechovas taip pat „Trijose seseryse“ neparodo, ką seserims reikia daryti toliau. Ir išvis dramaturgijos tradicija, paskirtis nėra ko nors pamokyti – tai propagandos, agitacijos, ideologinio meno, bet ne kultūros tradicija.
Man labiau norėjosi pakalbėti apie tai, kad likimas ištinka tą akimirką, kai nustoji keistis. Tai juk vienas iš dramaturgijos dėsnių: jei herojus nesikeičia, jis arba numirs, arba pasiliks amžinybėje.
Kaip Vampilovo pjesės „Ančių medžioklė“ finale sukuriamas pojūtis nei gyvybės, nei mirties, o kažkokios nuobodžios skaistyklos – tai iš principo irgi yra mirtis. Judėjimo nebuvimas – tai pabaiga. Man norėjosi parodyti, kad noras pasislėpti praeityje prieštarauja pačiam gyvenimui, kad tai priveda prie mirties.
- Tai, kad galiausiai „Utopija“ sudega, gali reikšti kažkokią viltį nebegrįžti į praeitį?
- Simbolikoje, kurią galima įžvelgti šiame gaisre, yra ir toks simbolis. Pjesė neturi apie kažką konkrečiai kalbėti. Pjesę galima perkaityti skirtingai. Iš tikrųjų aš juk myliu šią „Utopiją“, aš mylių tą praeitį ir noriu į ją grįžti, tiesiog žinau, kad nereikia.
Todėl kai aš sudeginu ją, tai sudeginu kažkokią vidinę savo „Utopiją“. Aš draudžiu sau ten grįžti. O kiekvienas jau pats tegul daro savo išvadas. Klausimai man patinka labiau negu atsakymai, menas neturi pateikti atsakymų.
- Kaip jums atrodo, ar šiuolaikinių pjesių atsiradimo didžiuosiuose teatruose procesas pastaruoju metu tapo lengvesnis?
- Ne. Šiuolaikinėse pjesėse labai stipri realybės baimė. Taip bus nuolat, kol oficiali realybė skirsis nuo meninės. Visada bus bijoma parodyti ką nors, kas nesutampa su oficialia realybe. Jei ši takoskyra išnyks, šiuolaikinis menas taps paklausesnis.