Apdovanojimas skiriamas asmenims ar jų grupėms, kurių veikla ir darbai reikšmingai prisidėjo kuriant ir gilinant abiejų tautų bendradarbiavimą. K. Sabaliauskaitei apdovanojimas skirtas už nepaprastai reikšmingą ir svarų indėlį į bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Lenkijos stiprinimą bei jo pakylėjimą į aukštą kultūrinį, visuomeninį, politinį lygmenį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šis apdovanojimas pirmą kartą skirtas 1999 m. ir buvo įteiktas tokioms asmenybės kaip Czesławas Miłoszas, Tomas Venclova ir kiti.
Nuo 2015 m. Lenkijoje leidžiami K. Sabaliauskaitės romanai sutinkami itin šiltai ir labai laukiami. Štai vasario pabaigoje lenkų kalba pasirodžiusi trečioji tetralogijos „Silva rerum“ dalis iš karto sulaukė ne tik didžiulio skaitytojų susidomėjimo, bet ir itin palankių kritikų vertinimų bei atsiliepimų.
„Silva rerum III“ – tai pasakojimas apie žmones, kurie junta neišvengiamą senojo pasaulio pabaigą ir artėjančius apšvietos laikus. Kristina Sabaliauskaitė eilinį kartą nenuvilia: trečiasis tomas – tai nuostabiai, stipriai ir su dėmesiu detalėms, išpuoselėta kalba parašytas romanas. Iš jo (ir iš visos tetralogijos) išeitų puikus TV serialas – apie tai turėtų rimtai susimąstyti stambiausi mūsų televizijos rinkos žaidėjai“, – laikraštyje „Gazeta Wyborcza“ rašė Michałas Nogaśas.
„Istorijos pamokose dažnai stebina užtikrintumas pasakojant apie praeitį. Faktų ir datų galia antspauduoja viską, laidoja bet kokią abejonę, o sykiu praranda kai ką labai svarbaus – istorinių asmenų gyvastį. Laimei, literatūra čia gali pagelbėti. Vienu žodžiu istorinio romano autorius gali užpildyti dideles vadovėlinių žinių spragas, o faktui suteikti emocinį krūvį. Kristina Sabaliauskaitė tą meistriškai sugeba. XVIII a. Vilniaus gaisrai – tai ir pažodinis, ir metaforiškas epochos vaizdas. Ugnis ryja pastatus, pasiglemžia Vilniaus gatves, tačiau rusena ir žmonėse bei tuoj tuoj juose įsiliepsnos – barokine aistra viską užvaldyti, charakterių sugedimu, alchemija, kuria ima žavėtis lietuvių ir lenkų bajorija. „Silva rerum III“ – pasakojimas apie iracionalumą, kuris nebeatpažįstamai pakeis pasaulį. [...] Tai, kas labiausiai žavi Sabaliauskaitės tekstuose, yra gebėjimas rasti balansą tarp tiesos ir išmonės“, – savaitraštyje „Polityka“ teigia Kamila Dzika-Jurek.
„Kristinos Sabaliauskaitės vertėjas, jos kritikas, skaitytojas, literatūros istorikas – visi jie nuolat viliojami ieškoti prasmės, kurią, atrodytų, tereikia iškoduoti. Kiekvienas, pasirinkęs tik vieną versiją kaip galutinę pasakojimo esmę, rizikuoja sulaukti pajacui skirtos pajuokos. „Teksto tiesos“ paieškos, vykstančios kažkur už paties teksto ribų, alina. Pasakojimo autorė, deja, nepadeda. Kristina Sabaliauskaitė – tobula teksto audėja. Juk skaitymas taip pat yra viena iš romano temų“, – pastebi Kamilas Pecela apžvalgoje, paskelbtoje interneto portale „Przegłąd Bałtycki“.
„Nors pertekliuje skęstančius herojus yra užvaldęs materializmas, romane atsiranda vietos metafiziniam pasauliui, tiesiog įsiskverbiančiam į materialųjį. Mąstantys ir šio to daugiau geidžiantys žmonės užduoda sau klausimus apie būties prasmę, žmogiškąją sielą, mirtį ir nemirtingumą. [...] Lenkų nobelistė Olga Tokarczuk yra pavadinusi Kristiną Sabaliauskaitę vienu stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje. Tai išties taiklus apibūdinimas šiai meistrei, kuri iš didžiosios istorijos sugeba paimti visus skonius ir niuansus, suausti juos į tokį gyvą ir trimatį pasakojimą“, – interneto žurnale „Zycieipasje.net“ pateiktoje apžvalgoje pastebi Katarzyna Pękala-Kuchta.
K. Sabaliauskaitės kūrybą Lenkijoje leidžianti leidykla jau rūpinasi ir ketvirtosios dalies vertimu, o kito autorės romano „Petro imperatorė” vertimo teises įsigijo ne vienas užsienio leidėjas: lietuvių autorės kūrinys turėtų pasirodyti net dešimčia užsienio kalbų, tarp jų – Europos didžiosiomis.