Pavyko rasti tinkamą laiką ir vietą
Viena iš priežasčių Marselyje surengti tokią parodą buvo praėjusią savaitę prasidėjęs Lietuvos sezonas Prancūzijoje, tačiau iš tiesų idėja kilo kur kas anksčiau, kuratorėms iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos prieš ketverius metus rengiant bendrą programą „Manifestos“ bienalėje ir pristatant Baltijos šalių menininkus su Baltijos šalių kultūros fondo parama.
„Manifestos bienalė yra tarsi skirtingų kultūrų susijungimas ir vyksta vis kituose miestuose – ji yra buvusi Sankt Peterburge, Palerme, Gente, Ciuriche, o prieš ketverius metus, kovido metu, ji vyko Marselyje – tada ir atkreipėme dėmesį į šį miestą, užmezgėme čia ryšius ir norėjome juos gilinti. Tai yra pajūris, tai yra Žydroji pakrantė, tai yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas, kuris labai patrauklus menininkams – daug kas iš Paryžiaus dabar keliasi gyventi į Marselį arba gyvena tarp Marselio ir Paryžiaus, dėl to, kad čia pigiau, bet taip pat dėl to, kad Marselis yra labai ryškus, toks rupus, nenugludintas, pilnas migrantų miestas, kuris turi savo jėgą ir savitą charakterį. Čia nėra tiek daug to kultūrinio gyvenimo, kiek galėtume įsivaizduoti – todėl dar yra daug erdvės pasireikšti. Pats miestas yra tiesiog žavus, jame yra apstu urbanistinių pliažų, tiesiog nustelbiančių visokias kitas problemas, esančias mieste“, – pasakojo J. Kostikovaitė.
Ar mieste, kuriame lengva pasiduoti paplūdimio pagundoms, žmonėms lieka noro skirti laiko ir menui? Kuratorė neslepia, kad besidominčių menu čia tikrai ne tiek daug kiek Paryžiuje – žmonės prioritetą teikia sveikatingumo užsiėmimams, scenos menams, muzikai – tačiau tinkamai viską paruošus, taikliai parinkus laiką ir vietą, viskas įmanoma.
„Mūsų paroda susilaukė labai daug dėmesio, nes mes specialiai jos atidarymą rengėme per meno mugę „Art-O-Rama“, kurios metu suvažiuoja daug kuratorių ir kolekcininkų iš visos Prancūzijos ir jos regionų, taip pat iš Belgijos, Olandijos, žinojome, kad mieste bus didelis sujudimas. Per keturias atidarymo dienas suorganizavome ne tik patį atidarymą, bet ir darėme specialius turus, pristatėme Emilijos Škarnulytės video darbus, organizavome diskusiją šioje mugėje, nors ji vyko kitame pastate, nei mūsų paroda“, – dalinosi ji.
Galerija „Le Traverse“, kurioje eksponuojama paroda „Dryads of Cosquer“, pasak J. Kostikovaitės, yra turbūt madingiausiame Marselio rajone Corniche, netoli įlankos Malmousque.
„Pati galerija yra unikali. Jos lokacija labai jaukiame rajone, visai šalia paplūdimio, suteikia išties ypatingą atmosferą visoms parodoms, vykstančioms toje erdvėje. Be to, išskirtinis ir galerijos dizainas – interjeras sukurtas menininkų ir dizainerių netikėtai pernaudojant objektus, pavyzdžiui, sukurti visiškai unikalūs virtuvės ar apgyvendinimo kambarių baldai, grindys sudėtos taip, kad atrodo, lyg jos būtų iš baseino – tai labai tiko mūsų parodai, kuri akcentuoja ekologinius, feministinius, ritualinius motyvus, kurioje norime atskleisti Marijos Gimbutienės senosios Europos idėjas, kurios, kaip žinia, buvo įkvėptos gamtos“, – pasakojo J. Kostikovaitė.
Jūra – jungiantis Lietuvos ir Prancūzijos dėmuo
Pati J. Kostikovaitė pasakojo M. Gimbutiene rimčiau susidomėjusi ir į jos darbus atidžiau pasižiūrėjusi prieš trejus metus, dirbdama su Lietuvos nacionaliniame muziejuje organizuota paroda „Deivės ir kariai“, kuri buvo skirta 100-osioms mokslininkės gimimo metinėms.
„Ši mūsų paroda iš tikrųjų pirmą kartą Prancūzijoje pristato Marijos Gimbutienės idėjas per šiuolaikinio meno prizmę. Mes bandome per šiuolaikinį meną skleisti Marijos Gimbutienės teorijas ar mums inspiravusias potemes apie vėlyvojo neolito laikų matristinę visuomenę – ne tik surengėme parodą, bet ir darėme filmų peržiūrą, organizavome menininkų rezidenciją, lapkritį dar laukia performansas, kurį pristatysime darysime kartu su šokio teatru „Low Air“, – planus atskleidė ji.
„Iš tiesų Marselis kaip vieta mums „nutiko“ ir dėl to, kad tai yra miestas prie jūros, o M. Gimbutienės teorijos remiasi būtent ta vadinama senosios Europos civilizacija, arba deivės civilizacija, tyrimais radinių iš pietryčių, Viduržemio jūros baseino – būtent ten rastos jos nagrinėtos skulptūrėlės ar laidojimo vietų artefaktai. Mes per tą jūrą kaip ir priartiname jos asmenybę, tai yra, lituanistinį paveldą, jo heroję prie Prancūzijos ir Viduržemio jūros aspekto – būtent jūra yra tas jungiantis dėmuo“, – aiškino kuratorė.
J. Kostikovaitė pasakojo, kad projektas „Dryads of Cosquer“, labiausiai inspiruotas M. Gimbutienės, yra ne tik apie praeitį, apie kurią ji kalba, tai, kas vyko prieš 5-6 tūkstančius metų: „Ne, tai yra apie tokį laiko ir erdvės susiliejimą, kas gali paskatinti mus permąstyti santykius su pasauliu ir pagroti klavišais mąstant apie mūsų ateities sąmoningumą. Aišku, simboliška, kad tai yra Viduržemio jūros pakrantė, kuri atrodo žydra, skaidri, švari ir be galo estetiška, bet pats tas regionas yra gana užterštas. Kaip ir Baltijos jūra – mes ją dieviname, garbiname, važiuojame į mūsų pajūrį pasikrauti, atsinaujinti, tačiau pats vandens telkinys, juk žinome, kad yra užterščiausia pasaulyje jūra. Tai toks priminimas, sąmoningumo skatinimas ir mąstymas apie ateitį, kaip galime gyventi ir ką galime padaryti toliau“.
Tikisi skatinti dialogą
Lietuvai šioje parodoje atstovauja menininkės Morta Jonynaitė, Lina Lapelytė ir Emilija Škarnulytė. „Tačiau iš viso menininkų yra žymiai daugiau – mes rodome Baltijos menininkus, taip pat dalyvavo keli menininkai, gyvenantys Prancūzijoje. Mes norime, kad vyktų dialogas, kad tai nebūtų tik projektas patiems sau – t.y. kažkoks lietuvių nacionalinis projektas kitiems menininkams“, – pabrėžė ji.
Kai kuriuos menininkų darbus parodos organizatoriai buvo matę ir pasirinko iš anksto, kitus – menininkai kūrė specialiai.
„Labiausiai buvo kreipiamas dėmesys į Marijos Gimbutienės ekosofines mintis. Dalį kūrinių mes jau buvome matę tam tikrose parodose, dalį menininkų ir menininkių sekėme ir pasirinkome jau sukurtus kūrinius, bet, pavyzdžiui, tokie menininkai kaip Prancūzijoje gyvenantis persų kilmės menininkas Darius Dolatyari-Dolatdoust arba Darija Melnikova iš Latvijos specialiai parodai sukūrė kūrinius, remdamiesi informacija, apie kurią kalbėjome. Pavyzdžiui, apie Cosque olą, kuri yra šalia Marselio – net parodos scenografija atkartoja priešistorinius Cosque olos darbus, grafikos kūrinius, kurie buvo sukurti prieš daugybę dešimčių tūkstančių metų. Jie tarsi su rezonuoja su vėlyvojo neolito grafika ir priešistoriniais menais, kuriuos tyrinėja M. Gimbutienė, irgi priešistoriniais“, – pasakojo J. Kostikovaitė.
Lietuviai prancūzams – egzotika
Kas prancūzus privilioja į parodą – jiems aktualios temos ar tiesiog galimybė susipažinti su Baltijos šalių menu?
„Įvairiai. Labiausiai eina dėl menininkų, pasižiūrėti meno darbus – žmonėms tiesiog patinka eiti į parodas, be to, pati erdvė jau labai gerai žinoma Marselyje, taigi, turi savo auditoriją, jos įkūrėja – žymi galeristė Catherine Bastide turi savo lankomumą. Bet labai nemažai žmonių domisi būtent Baltijos šalių kultūra. Prancūzai apskritai, drįsiu tokią klišę pasakyti, yra smalsūs, jiems viskas įdomu, galima sakyti, jie mus savotiškai egzotizuoja. Anksčiau pas juos buvo labai stiprus susidomėjimas Japonija ir kitomis Rytų šalimis, toks orientalizmas, dabar jie domisi ir mumis. Šiaip jie iš principo tiesiog yra labai smalsūs kultūros vartotojai – jei žmogų užkalbinsi gatvėje, kuris net nelabai susijęs su kultūra, jam bus įdomu“, – sakė J. Kostikovaitė.
Tiesa, mūsų menininkų pavardės plačiajai Prancūzijos visuomenei, tenka pripažinti, retai būna girdėtos. „Be abejo, priklauso nuo konteksto. Profesionaliojo šiuolaikinio meno kontekste Linos Lapelytės, Emilijos Škarnulytės ir kitų menininkių ir menininkų vardai tikrai žinomi, yra ir daugiau jiems girdėtų menininkų. Bet jei kalbame apie platesnį pop kultūros meno kontekstą, tokias didžiąsias žvaigždes kaip Marina Abramovič, meno pasaulio Beyonce, mes tokių vardų neturime – na, galbūt Jonas Mekas yra tas didysis ir labai žinomas vardas. Ir, tikėkimės, Marija Gimbutienė gali būti“, – vylėsi ji.
Privačioje kolekcijoje – šimtai pasaulinės reikšmės kūrinių
Darbas Marselyje J. Kostikovaitei atnešė ir dar vieną ypatingą patirtį.
„Prieš penkerius metus pasisekė užmegzti ir pratęsti pažintį su kolekcininkais Marku ir Jose Genzolen, kurie gimė ir visą gyvenimą gyvena Marselyje – jie yra vieni svarbiausių Europoje konceptualaus ir minimalizmo meno kolekcininkų, kurie tą kolekciją yra įkurdinę savo namuose. Nežinau, kiek pas juos tų darbų skaičiais, bet jie dirba su šimtais muziejų, skolina iš savo privačios kolekcijos darbus muziejinėms parodoms. Tai yra įspūdingas pavyzdys, kai psichiatrų pora, kuriems dabar apie 70 metų, o savo kolekciją pradėjo rinkti nuo 20-ies, turi savo muziejų ir turi jį ne tik sau, bet nuolat bendrauja su išoriniu pasauliu. Jie kolekcionuoja pasaulinį meną, patys organizuoja turus nedidelėms grupelėms žmonių, faktiškai vykdo žmonių edukaciją. Jie buvo ir į mūsų parodos atidarymą atėję – nežinau, ar kas krito į akį, bet svajotume, kad ir iš lietuvių ar Baltijos šalių menininkų darbų ką nors įsigytų“, – šypsojosi ji.