Pasak „Cineuropa“ kino kritiko Davide Abbatescianni, D. Šarutytės filmas yra puikus pavyzdys, kad kinui nebūtinos sudėtingos istorijos, režisierius neturi išradinėti dviračio, jei jo personažai, aktorių vaidyba ir mizanscenos sužadina žiūrovo smalsumą ir emocijas.
„Filme subtiliai ar atvirai paliečiamos kelios, artimos Vakarų tūkstantmečio kartai, temos. Tai idealizuota praeities (ypač vaikystės) vizija, sunkumai, bandant suprasti pagyvenusių žmonių prisirišimą prie religijos ir tradicijų, gyvenimo disfunkcinėje šeimoje rūpesčiai, bejėgiškumo jausmas ir baimė senstant supanašėti su savo tėvais. Tačiau šias temas režisierė atskleidžia be patoso ar smerkimo. D. Šarutytės debiutas yra tikras emocijų sūkurys ir filmas su didele širdimi,“ – rašo D. Abbatescianni.
Režisierė D. Šarutytė savo kino juostoje „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ su žiūrovais dalinasi pakankamai asmenine patirtimi, pasakodama jaunos moters, netekusios savo tėvo, istoriją. Režisierė atskleidžia su kuo susiduria neturintys laiko gedėti artimieji, kai jiems tenka skubiai organizuoti atsisveikinimą. Filmo herojė, norėdama įgyvendinti šią užduotį tobulai, rūpinasi kiekviena renginio detale, tačiau pakliūna į vis kurioziškesnes situacijas.
„D. Šarutytės filmas yra nedidelis perlas: žanro prasme – tai traumų persmelktas kelio filmas, kuriame jaunai moteriai netikėtai suduodamas dvigubas smūgis – susidūrus su mirtimi jai tenka organizuoti sudėtingą laidotuvių procesą ir čia režisierė pasitelkia juodąjį humorą,“ – rašo britų internetinio kino žurnalo „Filmuforia“ įkūrėja, kino kritikė Meredith Taylor.
Po filmo pasaulinės filmo premjeros Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kino kritikas Redmond Bacon internetiniame kino žurnale „DMovies“ pastebi, kad filmas atskleidžia, jog laidotuvių organizavimas sielvartą padeda ne tik išgyventi, bet ir atidėti: „Įsisukus į biurokratiją, ieškant laidojimų salonų ir gėlių, organizuojant priėmimus ir ieškant kunigų, rūpinantis kremavimu ir laidojimo procesu, herojei tampa sunku atsitraukti ir prisiminti savo mylimą žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų buvo.“
Pasak R. Bacon, pirmą kartą vaidybinį ilgo metro filmą režisuojanti D. Šarutytė, kruopščiai keisdama nuotaiką puikiai valdo filmo toną, sukurdama liūdną, bet ne slegiantį, juokingą, bet ne įkyrų, užjaučiantį, bet ne užgaulų kino pasakojimą.
„Labai tikėtina, kad prieš savo mirtį kiekvienam tenka organizuoti kieno nors kito laidotuves. Tai toli gražu nėra lengva užduotis. Be alinančio sielvarto, tenka atlikti daugybę užduočių, kurios iki šiol buvo visiškai svetimos ir reikalauja intensyvaus įsitraukimo. Pagrindinei D. Šarutytės filmo herojei Dovilei tenka susidurti su būtent su tokiu iššūkiu. Per vieną naktį jauna mergina turi tapti sumania šeimos šventės organizatore, o kartu ir karstų, urnų, vainikų bei laidotuvių šventės specialiste. Dovilės kelionę organizuojant tobulas laidotuves neišvengiamai lydi sunkumai ir nesėkmės, kurias režisierė palydi juoduoju humoru ir apipina komiškomis situacijomis,“ – rašo Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ programos sudarytoja Elise Eimre.
Anot jos, režisierė ir scenarijaus autorė D. Šarutytė filme emocijas sustiprina dokumentinėmis scenomis iš savo pačios vaikystės vaizdo archyvo, o satyriškai atskleidžiami stereotipai jos rankose tampa galingais pabūklais: „Žiūrint filmą, sunku atskirti – ar akys sudrėko nuo juoko, ar nuo slogaus liūdesio. Tačiau akivaizdu, kad D. Šarutytė, anksčiau pelniusi įvairių apdovanojimų už savo trumpametražius filmus, puikiai pasirodo ir savo pirmajame pilnametražiame vaidybiniame filme, pasiūlydama žiūrovams filmą, kuriame nevengiama tabu temų ar slepiamų jausmų.“
Lietuvos kino teatrų žiūrovams filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ bus pristatytas lapkričio 25 dieną.
Filmą prodiusavo Uljana Kim. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.