– Esate daugybės tarptautinių prestižinių konkursų laureatė, koncertavote tokiose prestižinėse koncertų salėse kaip „Sala Verdi“ ir „Faziolli“ Italijoje, Londono „Wigmore Hall“, „Barbican Hall“, jūsų partneriais buvo Londono festivalio orkestras, Salonikų valstybinis simfoninis orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis ir kamerinis orkestrai ir kt. Ar sunkus buvo jūsų kaip pianistės-moters karjeros kelias?
– Kaip ir kiekviena karjera, kurią bandai pasiekti savomis jėgomis, ir dar svetimoje šalyje, ateina nelengvai. Tai reikalauja begalinio susikoncentravimo, darbo, atsidavimo ir tikėjimo bei pasitikėjimo savimi. Kiekvienam konkursui, perklausai, ar koncertui pasiruošdavau iki paskutinės natos. Tačiau būdavo dienų, kai įkvėpimo groti tiesiog nebūdavo.
Iki šios dienos man paslaptis, kodėl vieną dieną, kurią praleidi kaip, sakykim, gera studentė – prieš koncertą pavalgai, pamiegi, susikoncentruoji, tačiau išėjus į sceną groti tiesiog pajunti, kad nėra jokio įkvėpimo. O kituose pasirodymuose išlipi tiesiog iš lėktuvo, visiškai pervargusi, ir galvoji, kaip sugroti bent vieną natą, tačiau išeini į sceną, ir groji taip, lyg rytojaus nebūtų.
Kiekviename pasirodyme atiduodu labai daug savęs. Tačiau kaip ir kiekvienoje karjeroje, būna ne tik didelių džiaugsmų, bet ir nusivylimų. Tereikia jiems nepasiduoti ir tikėti savimi. Visada stengiuosi žiurėti tik į priekį.
– XXI a. vis dar aktuali tema – lygios moterų ir vyrų teisės. Ką apie tai manote? Ar laikote save silpnąja lytimi ar vyrui nenusileidžiate?
– Esu tos nuomonės, kad vyrai ir moterys turi lygias teises. Mudu su vyru vienodai dalinamės visus darbus namuose. Mūsų namuose nėra tokio supratimo, kaip – šie darbai yra tik moters, o šie yra tik vyro. Tiesa pasakius, niekada nejaučiau diskriminacijos šiuo klausimu nei asmeniniame gyvenime, nei karjeroje.
– 25-erių baigėte prestižinę Londono „Guildhall“ muzikos ir dramos akademiją. Kokie prisiminimai dažniausiai aplanko, prisiminus tą gyvenimo laikortarpį?
– Iš tiesų prisiminimai išlikę patys gražiausi. Nors tuo metu aš daug dirbau kiekvieną dieną, ruošdamasi koncertams, tačiau studijų programa buvo sudaryta taip, kad aš turėjau pakankamai laisvo laiko pagyventi ir studentišką gyvenimą. Kadangi dauguma buvo atvykėliai iš kitų kraštų, buvome kaip šeima. Skirtingos kultūros, gyvenimo istorijos, charakteriai ir muzikavimo stiliai – visa tai mus sujungė bendrai draugystei, kuri tęsėsi daugelį metų, ir kiekvienas vakaras, praleistas kartu, buvo be galo įdomus ir įkvepiantis tęsti muzikinį kelią toliau.
– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Berlyne. Kuo įdomus kultūrinis gyvenimas Berlyne? Ar turite savo mėgstamiausią galeriją ar muziejų, į kurį visada norisi sugrįžti, ar renginį, festivalį, kurio kasmet laukiate?
– Tiesą pasakius, ne taip dažnai ir esu Berlyne. Daug keliauju, o kai būnu čia, dažniausiai praleidžiu namie prie fortepijono. Beveik visas savo atostogas, kurias turiu, praleidžiu Graikijoje, savo vyro gimtinėje. Tačiau, kai galiu, būtinai nulekiu į koncertą Berlyno filharmonijoje. Berlyno filharmonijos orkestro negaliu palyginti su jokiu kitu orkestru. Man jų koncertai yra vieni nuostabiausių renginių. Berlyno kultūrinis gyvenimas yra vienas turtingiausių visoje Europoje, tad esu labai laiminga, gyvendama kultūros centre. Kartais tik norėtųsi, kad laiko dienoje būtų daugiau…
– Kokios charakterio ir būdo savybės reikalingos būti scenoje ir gyventi muzikanto gyvenimą?
– Tvirtas charakteris ir pasitikėjimas savimi. Kelionės ir koncertai fiziškai gali labai nuvarginti, tad turi būti tvirtos fizinės būklės. Kartais būna taip, kad suplanuota trumpa kelionė išsitęsia ir tenka nakvoti oro uosto viešbučiuose bei iš lėktuvo šokti tiesiai į sceną. Tai tikrai nėra lengva, turi būti tam psichologiškai pasiruošęs.
– Kokių muzikinių kūrinių atlikimas pareikalavo jūsų ypatingo ir išskirtinio emocinio pasirengimo? Kaip tam ruošėtės?
– Dažniausiai renkuosi repertuarą, kuris man patinka ir tinka – L. Van Beethoveną, S. Prokofjevą ar S. Rachmaninovą. Grojant šių kompozitorių kūrinius jaučiuosi visiškai natūraliai. Neseniai į savo repertuarą įtraukiau visus F. Schuberto impromptus. Dievinu jo kūrybą, nors F. Schuberto kūrinių mano repertuare beveik nėra. Jo muzika reikalauja kitokio prisilietimo, mąstymo, tad jo kūryba ir pasiruošimas man buvo tikras iššūkis. Mano įkvėpimo šaltiniu tapo Alfred Brendel ir Andras Schiff atlikimai.
– Kokį poilsį dažniausiai renkatės – ekstremalų ar ramų? Kokios tai veiklos?
– Laisvu laiku tarp grojimų man labai patinka bėgioti gryname ore, taipogi mėgstu mokytis naujas kalbas. Šiuo metu šneku penkiomis kalbomis ir jau porą mėnesių mokausi šeštąją kalbą – prancūzų. O šiaip poilsį renkuosi ramų – dažniausiai prie jūros su draugais, dievinu su mama ir seserim kepti šašlykus mūsų sode prie Kauno.
– Kaip manote, ar laimę susikuriame patys ar ji ateina savaime? Kas daro laimingą jus?
– Žinoma, patys. Kiekvienam žmogui laimė vis kitokia. Man labai pasisekė, kad mano gyvenimas yra kupinas įvairovių. Labai nemėgstu rutinos, tad laimingiausia esu, kai vyksta pokyčiai. Jie mane dažnai aplanko, ypač šiuo metu. Tačiau didžiausia mano laimė yra mano šeima ir jų juokas.