K. Gudonytė - dviejų premijų už geriausias knygas vaikams ir jaunimui laureatė. Siekdamas atskleisti ryškiausias šiuolaikinio jaunimo mimikas, laike kintančių stereotipų susidūrimus,spektaklio režisierius Titas Varnas neatsitiktinai pasirinko jauno žmogaus pasauliui neabejingos K. Gudonytės lietuviškąją komediją.
Daug metų su jaunimu dirbantis spektaklio režisierius surinko jaunų aktorių trupę. Žvilgsnis į savo stilių, grimą, kuriuo šiandieninis žmogus pasirodo visuomenėje, lūkesčių ir nusivylimų loteriją, kuria jis žaidžia kasdienybėje, yra perduodamas jaunų aktorių talentui.
Savojo laikmečio pajauta, gilesnis supratimas yra kiekvienai kartai rūpimas dalykas, tačiau pažvelkime į tai spektaklyje linksmai. Spektaklyje vaidina gerai žinoma jaunųjų aktorių karta –Marcelė Vikaraitė, Saulius Baltrūnas, Martynas Vaidotas, Irena Jankutė, Gediminas Gutauskas, Ervinas Peteraitis, Jovita Valčiūnaitė. „Niekada tavęs nepaliksiu“ kūrybinė komanda intriguojanti kaip ir pats komedijos siužetas.
Juk čia, scenoje, vienai misijai susitinka dvi kartos – jaunieji aktoriai ir vyresnei kartai priklausanti kūrybinė pora – K. Gudonytė ir T. Varnas. „Niekada tavęs nepaliksiu“vieną teatro erdvę nuspalvins charakteringiausiu dviejų tarpusavyje kovojančių kartų grimu. Įvairiai maišomos spalvos scenoje atskleis tiek kontrastus, tiek subtilius perėjimus tarp skirtingų kartų gyvenimo įvaizdžių, troškimų, jų gyvenimo gaires kreipiančių „žvaigždžių“. Elvis Preslis vis dar gyvas – tuo neabejoja spektaklio veikėjos Indrės močiutė.
Jai „žvaigždės“ - tai kartą amžiams pasirodę dangaus šviesuliai. Į šiandieninių „žvaigždžių“ mirgėjimą Indrės močiutės sutrikusios akys žvelgia jau kitaip. Indrės pasaulyje ji mato „kvailių“ vakarienę po perdegančių žvaigždžių dangumi. O kaip yra iš tikrųjų? Spektaklyje šiuolaikinis jaunimas numes savų kozirių priekaištaujančiai senajai kartai.
Kas yra teisus, o kas kvailys? Kieno muzika, meilė, laisvė, laisva meilė ir romantika šviečia tikriau? Argumentus išvysime per kartas besisukančioje meilės ir žvaigždžių ruletėje. Laikas ją ir vėl paleisti, nes teisingumas meilėje ir tikėjime loginių žaidimų nepripažįsta.
Spektaklyje logika užleis vietą komedijai. Įsivaizduokime, kad ruletė yra cirko arena, kurioje paleistais kamuoliukai juda praeities vaiduokliai, dabarties klounai, kurioje skamba savimi patenkina Elvio Preslio daina ir jai oponuojanti kažkur į Romą skubanti šiandienos prezervatyvų reklama. Nors esame šio cirko žiūrovai, ruletė sukasi dėl mūsų. Vieno cirkininko laimėjimas yra vieno spektaklio žiūrovo pralaimėjimas, o kito laimėjimas.
Neatsitiktinai spektaklyje drąsiai žaidžiama su laiku. Juk laikas matuojamas greičiu ir šešėliais. Karietos juda savo laikmečio greičiu, o jų metami šešėliai yra duotojo pasaulio horizontas. Automobilių spūstis kuria greityje nuobodžiaujančius šešėlius. Tai yra laiko ir laike kintančio žmogaus paradoksai, su kuriais kiekviena karta turi atsiskaityti.
Kai susitinka skirtingos kartos neegzistuojančiame scenos laike, jos nesutaria ne dėl laikrodžio rodyklių, o dėl jų metamo garso, dėl vos pastebimų greičio tarpų tarp laiko dūžių. Pasak T. Varno, loterijų, reklamų greičiu skubantis šiuolaikinis jaunimas netenka laiko dvasingumui. Dvasingumas reikalauja įsiklausymo į save, kuriam vartotojiškos visuomenės greitis veikia kaip nuodai. „Žvaigždės“ simbolika pjesės autorei K. Gudonytei padeda giliau pažvelgti į skirtumus tarp senosios ir šiuolaikinės kartos.
Elvis Preslis simbolizuoja ilgaamžiškumą, o šiandienos „žvaigždės“ greitus, tačiau neįsimintinus, vieno „mirktelėjimo“ pasiekimus. Elvis Preslis gyvas kaip ir mūsų močiutės arbatos servizas, senas sieninis laikrodis. Greičiui spektaklyje akomponuoja garsas, nes skirtumai pasirodo ir garse.
Atsimenate, koks yra dūžtančio močiutės arbatos servizo garsas? O gal niekada nedrįsote jo sudaužyti? Kodėl? Ar jums neatrodo, kad naujausias senojo Romos miesto turistas yra plastikinis puodelis? O gal šio miesto atmintis trumpam sustabdo, nusiperkate kavos porceliane? Atminties paradoksai yra daiktų aide. Savo laikmečio aidas yra tik viena komedijos pusė. Kitoje mes matome praeinančias kartas gaubiantį dvasinį ryšį, kurio netiesioginė pagava yra svarbiausia spektaklio užduotis. Kovos tarp kartų arena yra susitikimo vieta, todėl neabejotinai joje slypi ir taika.
Banali tiesa spektaklyje atskleis savo intriguojančią pusę. Gindami savo „žvaigždes“, pakliūname į tarpą tarp karo ir taikos, kuriame rezultatas amžinas ir kartu netikėtas. Spektaklyje svarbiausias yra haliucinuojančio įvykio prikėlimas, kai viename name susitinka praeitis ir dabartis arba senoji ir naujoji karta. Gyvieji ir mirę yra „Niekada tavęs nepaliksiu“ herojai. Dvi pagrindinės spektaklio merginos – Indrė ir jos jau mirusios močiutės vaiduoklis kartu su Elviu Presliu pasirodys erdvėje tarp laikrodžio rodyklių dūžių. Žiūrovas bus perkeltas į slapčiausius vaizduotės koridorius, kuriuosemes niekada vienas kito nepaliekame.
Ne haliucinacija suteiks tikrovei prieskonio, bet atvirkščiai, tikrovė haliucinacijai. Kiek besikeičiančių kartų, tiek ir laikrodžių. Spektaklyje laiko simbolika paliečia žiūrovo kūnus per skirtingus vidinio pojūčio ritmus – smėlio laikrodį, sieninį laikrodį, mirgančią laiko elektroniką. Skirtingi ritmai prižadina vidinės tąsos tarp praeities ir ateities jausmą. Tai dvasinė tąsa – nežmogiškas ir kartu mistine kalba žmogui kalbantis laikas.
Spektaklio premjera balandžio 5 d. Vilniuje buvusiame basųjų karmelitų vienuolyne adresu Aušros Vartų g. 12 (Domus Maria viešbutis).