Tad kaip šiandien mes priimsime šį kūrinį? Mocartas - suktas kompozitorius. Nė viena jo opera iš tiesų nėra tokia, kokią ją matome paviršiuje. Tokia, pirmiausia, yra ir jo muzika klausytojui: lengva, užpildyta dažnai atsikartojančiomis temomis. Visgi pradėjus leistis gilyn, galime netikėtai sužinoti, jog ką tik girdėta „muzikėlė“ iš tiesų paliečia rimtas ir gilias temas. Mocartas savo kūryboje nuolat jungė kontrastus, taip savaip atkartodamas mus supantį pasaulį, kuriame „pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi“.
Šis posakis ypatingai aktualus operoje „Visos jos tokios“, kurioje du vyrukai, besididžiuojantys savo merginomis, yra draugo įtraukiami į savotišką realybės šou. Netikėdami, jog jų mylimosios gali juos išduoti, vyrukai apsimeta iškeliaujantys į tolimą kelionę ir ima meilintis vienas kito damai, persirengę atvykėliais iš kitos šalies. Kad ir kiek besispyriotų, finale moterys pasiduoda „svetimšaliams“, vyrų širdys lieka sudaužytos, o draugas švenčia savo tiesą: „Visos jos tokios“. Atrodytų, jog toks siužetas šiandienai - visiškai nepriimtinas. Bet, žvelgiant giliau, be situacijų komediją primenančio siužeto „kas, kur, su kuo“, Mocartas gudriai užslepia tai, kas ir gyvenime nepelnytai pamirštama antrajame plane. Tai - aplinkybės, ar „draugai“, verčiantys mus abejoti artimaisiais, vertybėmis ir, galų gale, pačia tiesa.
Vyrukus įkalbėjęs Donas Alfonsas, lyg Jagas, atkeliavęs iš Šekspyro tragedijos „Otelas“, vis kuždantis į ausį, įkalbantis nebūtus dalykus, skatinantis nepasitikėjimą. Jam į kompaniją pristatoma Despina – merginų draugė, galbūt ne tokia graži, turtinga ar sėkminga, ar tiesiog tokia nesijaučianti, - tyčia ar netyčia prisideda prie Jago plano. Šie personažai atstovauja tuos, kurie dažnai jaučiasi pamiršti, nepilnaverčiai ar tiesiog yra nepatenkinti savo gyvenimu ir savo pastabomis įstumia į tragiškas situacijas kitus. O juk daug nereikia, - gyvenime visuomet esame žingsnis iki katastrofos ir visuomet atsiras tokių „draugų“...
Šiandien Mocarto opera visų pirma tampa apie tai, jog visuomet turime tikėti savo tiesa, turėti savąjį kelią ir tvirtai laikytis savųjų įsitikinimų. Jeigu tave myli, - tikėk tuo ir džiaukis, neorganizuok ištikimybės „egzaminų“ kitam, nes galiausiai tai gali atsisukti prieš tave patį. Žinoma, tuo pat metu šis kūrinys niekaip „nesižiūri“ pernelyg rimtose aplinkybėse, tad veiksmo vieta VCO pastatyme perkeliama į Kaprio salą Italijoje, o visi veikėjai tampa nerūpestingais turtuoliais, „auksiniu jaunimu“, kurių problemos mus domina lyg Kardashianų šeimos gyvenimas. 21 a. realybės šou obsesija, susiformavęs iškreiptas noras pro rakto skylutę stebėti kitų gyvenimus ir ypatingai - nelaimes, sudaro labai šiuolaikišką foną Mocarto klasikinei istorijai. Taip „Visos jos tokios“ tampa puikia satyra, parodančia kuo baigiasi realybės šou principu remti išbandymai ir noras išgauti tiesą apgavyste, bet svarbiausia – su šypsena primena, jog vyrų ir moterų santykiai visais amžiais buvo klampus nesusipratimų liūnas.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo, maestro Gintaro Rinkevičiaus ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės prieš dešimtmetį pradėta kelionė, siekiant atvesti jaunus veidus į operos sceną ir salę, šį pavasarį įgaus dar vieną naują kvėpavimą. Dainuoti pagrindinių partijų jau grįžta jaunimas, pradėjęs savo muzikines karjeras VCO ansamblyje ir tie, kuriems debiutai su VCO pačioje karjeros pradžioje buvo kertiniai laipteliai į sekančius etapus.
Dar 2011 m. Laura Zigmantaitė, būdama LMTA studentė sukūrė ne vieną epizodinį vaidmenį „bohemiečių“ spektakliuose, o dabar ji jau žibės pirmajame plane ir atliks Dorabelos partiją. Pabaigusi jos gyvenimą pakeitusią Karališkąją Londono muzikos akademiją, 2017-18 m. sezoną ji praleido Škotijos operoje, kaip kylanti solistė.
Nenustygstančios Despinos vaidmenyje išvysime Mariją Nazarovą, kurią jaunoji VCO publika prisimins iš „Jono & Gretos“ pastatymo. 2014 m. Marijos Gretutė buvo pirmasis vaidmuo profesionalioje operos scenoje, bet nuo paskutinio vizito Vilniuje šios solistės karjeroje įvyko nemažai svarbių pokyčių ir pasiekimų. Šiandien ji - prestižinės Vienos Staadsoperos solistė, Despinos rolę jau atlikusi ir čia, ir Maskvos Didžiajame teatre, o šią vasarą debiutuosianti ir Zalcburgo festivalyje.
Ne veltui būtent Mocartas – kiekvieno jauno vokalisto kompozitorius ir mokytojas. Apie jo muzikos naudą vokalui ne kartą yra pasakojęs ir Edgaras Montvidas, šiame spektaklyje sukūręs romantiškąjį Ferandą. Jį scenoje pakeis jaunas, bet puikiai žinomas Tomas Pavilionis, su „bohemiečiais“ bendradarbiavęs nuo alternatyvaus „VCO Rock“ projekto. Tiek maestro G. Rinkevičius, tiek režisierė jau prieš kelis metus kalbino Tomą, paruošti šį vaidmenį, todėl su nekantrumu laukia jo debiuto. Na, o neužmirštamą Kosto Smorigino kurtą Guljermą šį kartą įkūnis rusų kilmės solistas Ilja Kutyukhin, šiuo metu esantis prestižinio Zalcburgo festivalio jaunųjų vokalistų programos dalyvis. Be to, šis baritonas jau spėjo debiutuoti ir Maskvos Didžiojo teatro scenoje, o Guljermo partiją atliko Glyndebourne‘o festivalyje D. Britanijoje.
Na, o visą istoriją „užsuks“ ir debiutantus prižiūrės nepakeičiamasis VCO bosas – Tadas Girinikas, be kurio paskutiniu metu neįsivaizduojamas nė vienas (ne tik „bohemiečių“) spektaklis.