Kaip ir kita Nacionalinio dramos teatro besibaigiančio sezono kulminacija - lenkų garsenybės Krystiano Lupos režisuota Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Nėmaž nepanašūs lietuvių ir lenkų teatro genijai pastatė milžiniškos apimties scenos drobes, žiūrovus užgriūvančias lyg tamsus alinantis srautas, reikalaujantis iš jų ištvermės, kantrybės ir pastangų. Šiaip ar taip tai elitinis, nelengvai įkandamas menas.
Šiedu absoliučiai skirtingi scenos kūriniai panašūs ir savo maksimalia įtampa, kurios reikalauja režisieriai iš savo aktorių ir spektaklį aptarnaujančio personalo. K. Lupa, pastebėjęs premjerinio spektaklio (š.m.kovo 27 d,) apšvietimo netikslumus, nedvejodamas sustabdė įpusėtą antrosios spektaklio dalies pirmąją seserų sceną ir, atsiprašęs per mikrofoną publikos, po pauzės pradėjo ją iš naujo. Tokio dalyko man per per bemaž 40-ties metų teatro kritiko karjerą nebuvo nutikę.
Praėjusį šeštadienį antrąjį premjerinį „Boriso Godunovo“ spektaklį po pirmojo veiksmo buvo priverstas sustabdyti ir E. Nekrošius – įtampos neišlaikiusi ūmai susirgo jauna aktorė Ieva Triškauskaitė, atliekanti anaiptol ne svarbiausią caraitės Ksenijos - kraujuojančios Boriso Godunovo (aktorius Salvijus Trepulis) sąžinės veidrodžio, nebylaus vidujo priekaišto – mažne bežodį vaidmenį.
Nors E. Nekrošiaus teatre skirstyti vaidmenis į svarbius ir nesvarbius būtų visiškas nesusipratimas ar net kvailystė. Kaip minėjau, tai vientisas nenutrūkstamas srautas, kur kiekviena detalė turi savo prasmę ir paskirtį.
Ir dar, baigiant turbūt jau įkyrėjusią dviejų nepakartojamų režisūros meistrų paralelę, šias iškiliausias sezono premjeras netikėtai susieja melo tema. „Didvyrių aikštės“ pasaulis – karo, holokausto, emigracijų sudaužytas pasaulis, tačiau labiausiai jį (ir žmonių sielas) nusiaubė melas, kai toliau gyvenama neatlikus atgailos, nenubaudus nusikaltėlių, apsimetant, kad viskas gerai. Žmonėms trošku, nepakeliama gyventi krašte, kur melas paverstas valstybės politika.
Toks pat sudaužytas ir E. Nekrošiaus „Boriso Godunovo“ pasaulis it tas aktoriaus Mariaus Repšio Apsišaukėlio Dmitrijaus kūju suskaldomas akmuo. Šiame nusiaubtame psaulyje nieko nėra pastovaus, dėl nieko negali būti tikras – netgi dėl tiesos. Iš didžiausios tiesos – aktoriaus Remigijaus Vilkaičio vaidinamo tėvo Pimeno sąžiningai rašomos istorijos kronikų gimsta įžūliausias melas – Apsišaukėlis Dmitrijus.
M. Repšio Apsišaukėlis Dmitrijus – man didžiausias šio spektaklio atradimas, gal net stebuklas. Prieš ketverius metus man padaręs stipriausią įspūdį Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ šis talentu ir neribotomis galimybėmis trykštantis jaunasis aktorius stabtelėjo – ne jis pirmas ir ne paskutinis, kurį priveikia teatro ir televizijos konvejeris, nes nėra laiko ir net stipresnio poreikio naujai kokybei, režisierius amatininkus visiškai tenkina aktoriaus pasiektas meistriškumo lygis.
Negyva štampų pluta darosi vis storesnė ir sunkiau įveikiama. Ją pramušti galėtų tokios aktoriaus meno subtilios ir taiklios vertintojos kaip Dana Rutkutė kritiški smūgiai. Arba režisierius E. Nekrošius, kuris kelia aktoriams tokias užduotis, lyg jie eitų įtemptu lynu ir mirtų scenoje kiekvieną vakarą. Užtat pažadina aktoriuje tokias jėgas, kurių jis pats nesitikėjo turintis. Džiaugiuosi, kad režisieriaus ir aktoriaus susitikimas įvyko ne per vėlai.
M. Repšio vaidmuo – tai nuostabi ir sykiu kelianti siaubą Grigorijaus Otrepjevo kelionė į save – į Apsišaukėlį Dmitrijų. Kuo jis daugiau meluoja, tuo labiau tampa savimi.
Neprilygstama M. Repšio Apsišaukėlio Dmitrijaus ir aktorės Monikos Vaičiulytės Marinos Mnišek (nemačiau kitos šio vaidmens atlikėjos Elžbietos Latėnaitės) scena sode – lyg regėtum V. Šekspyro jaunystės laikų ledi Makbet ir Makbeto sceną. Nuo aistros ir nuodingų kerėsių net sodo laistymo vandens žarnos pradeda raitytis ir šnypsti, kaip tos A. Puškino tekste minimos gyvatės.
Silpnumo akimirką M. Repšio herojus tampa nuoširdus, atveria mylimajai širdį – ir baisingai ją nuvilia. Tiesa nei M. Vaičiulytės būsimajai ledi Makbet, nei šiam suskilusiam ir išsigimusiam pasauliui nebereikalinga. Daugiau tokios klaidos pabėgęs vienuolis Grigorijus Otrepjevas nebepakartos: jis visiems laikams virto Apsišaukėliu Dmitrijumi. Tai viena liūdniausių pasaulyje istorijų.
E. Nekrošius su savo ištikima komanda (scenografas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Faustas Latėnas), žinoma, stato ne „istorinį“ spektaklį. Vietos spektaklyje randa ne tik balionai, sugedęs, savo įkyriu džergesiu iš proto Borisą Godunovą varantis garso stiprintuvas, bet ir tokia politinė aktualija, kaip Lietuvos vargai dėl „w“ (lentelė su užrašu „wanduo“).
Režisieriaus pamėgtoje „šekspyriškoje“ (elžbietiško teatro) pustuštėje scenoje lyg be pastangų kaitaliojamos veiksmo vietos (kruopščiai perskaitant užsceniniam balsui A. Puškino visas remarkas), perstatant žaislinį Kremliaus maketą ir „laiptus į dangų“ (į valdžią), lengvai pereinant nuo išorinio veiksmo prie vidinio, nuo bendrojo plano prie stambaus, nuo masinės scenos prie detalės. Tai ir yra E. Nekrošiaus režisūros braižas.
Kaip įprasta E. Nekrošiui, „Borisą Godunovą“ jis pradeda režisūrine pauze – nebylia S. Trepulio Boriso Godunovo ir aktoriaus Povilo Budrio Jurodivo Nikolkos scena. Tai viso spektaklio raktas. S. Trepulio majestotiškas herojus – tikras caras, tvirtai stovintis ant žemės, neeilinio proto, paniręs į save, kiaurai permatantis aplinkinius, tačiau jiems neprieinamas ir neįžvelgiamas. Ir P. Budrio Dievo pateptasis kvailelis – lyg caro alter ego, lyg įspėjimas, jog nuo didžiausio proto iki giliausios beprotybės – tik vienas žingsnis.
Sykiu šis spektaklio prologas nusako dviejų „Boriso Godunovo“ stilistinių klodų jungtį ir neišardomą vienovę. Tai caro, bojarinų ir liaudies, sermėgių du pasauliai, gyvenantys šalia vienas kito. Tai ir du teatrai, kuriuos tiksliausiai galima nusakyti XX a. teatro klasiko Peterio Brooko sąvokomis „Šventasis teatras“ ir „Grubusis teatras“.
Be abejo, „Grubiojo teatro“ E.Nekrošiaus spektaklyje pagrindinis herojus – liaudis, beteisė, mulkinama, tylinti. Ir tamsi, kuri gali supainioti nukritusį iš aukštybių angelą su višta ir jį paprasčiausiai nupešti, ilgiausiai su pasimėgavimu medžioti įkyriai zirziančią musę (ar ne per ilgai?).
Tai farso, liaudiško šiurkštaus humoro, aikštės balaganų, mugės vaidinimų stichija, kuri sukuria komišką foną nuožmiai kovai dėl valdžios. Kaip sakydavo kitas XX a.teatro genijus, lenkų režisierius Jerzy Grotowski, geram teatrui vienodai būtina ir apoteozė, ir pajuoka. E. Nekrošiaus „Borise Godunove“ su kaupu ir apoteozės, ir pajuokos.
Galima ilgai rašyti apie E. Nekrošiaus alchemiją, kuri scenoje paprasčiausius buitinius daiktus paverčia daugiaprasmiais įvaidžiais, metaforomis, kaip ta spektaklio pradžioje P. Budrio herojaus į scenos grindis brūžinama kedė – sostas, liaudies apavas – medinės kaladės, virstančios veltiniais, Kremliaus sienos plytomis ar raitėlius į mūšį nešančių žirgų galvomis, bojarinų „šalikai“, tampantys laidotuvių vainikais. Tai neišsenkantis ir nesikartojantis E. Nekrošiaus išraiškos priemonių aruodas, nes niekad neišsenka ir niekad nesikartoja pats gyvenimas.
P.S. K. Lupos ir E. Nekrošiaus premjeromis savo kadenciją baigia ir Nacionalinio dramos teatro vadovų duetas – generalinis direktorius Martynas Budraitis ir meno vadovas Audronis Liuga. Jų pastangomis Nacionaliniame dramos teatre režisavo visi talentingiausi Lietuvos režisieriai – Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas (trūko tik Rimo Tumino), vaidino geriausi aktoriai iš visų Lietuvos teatrų, net Doloresa Kazragytė ir Valentinas Masalskis, repertuare pasirodė beveik viskas, kas įdomiausia iš Europos dramaturgijos, taip pat ir Lietuvos (Justinas Marcinkevičius, Marius Ivaškevičius).
Nacionalinis dramos teatras iš tikrųjų tapo reprezentacinis. Ir sykiu išliko Gyvuoju teatru, vėlgi prisimenant garsiąją P. Brooko Gyvojo ir Negyvojo teatro opoziciją.Todėl į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžo jaunimas, taip pat ir jaunoji teatro kritikų karta. M. Budraičio ir A. Liugos kadencija – vienas retų sėkmingų nacionalinės kultūros puslapių. Šiems šauniems ir kukliems vyrams kolegiškai spaudžiu ranką.