Teisę ekranizuoti rašytojo André Acimano romaną „Vadink mane savo vardu“ prodiuseriai Peteris Spearsas ir Howardas Rosenmanas įsigijo 2007-aisiais, knygai dar net nepasirodžius, – pakako perskaityti signalinį egzempliorių. Filmo teko palaukti dešimtmetį, tačiau buvo verta, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Puikūs kritikų įvertinimai, ovacijos Sandanso, Berlyno, Londono ir Niujorko kino festivaliuose, keturios „Oskaro“ nominacijos (statulėlę pelnė už geriausią pagal literatūros kūrinį parašytą scenarijų)... Nenuostabu, kad subtiliai, tapybiškai ir jausmingai italo Lucos Guadagnino juostai „Vadink mane savo vardu“ sulaukus tokios sėkmės tarsi antrą kvėpavimą įgavo ir jos pagrindu tapusi André Acimano to paties pavadinimo knyga.
Pirmasis Egipte, Aleksandrijoje, gimusio, tačiau nuo 1968-ųjų JAV gyvenančio rašytojo romanas (iki tol buvo autobiografinė knyga „Iš Egipto“ („Out of Egypt“)) vos pasirodęs sužavėjo skaitytojus ir kritikus, tačiau filmas pavertė jį bestseleriu: vien JAV ir Kanadoje parduota per 800 tūkstančių egzempliorių, knyga verčiama į kitas kalbas. Acimanas taip pat nepajėgė pamiršti savo herojų – pernai rudenį pasirodė pasakojimo tęsinys, romanas „Surask mane“ („Find Me“). Duodamas interviu žurnalui „Time“ rašytojas neslėpė: rašant apie tai, kaip susiklostė pirmosios knygos herojų Elijo ir Oliverio likimai, prieš akis nuolat iškildavo juos filme įkūnijusių aktorių Timothée Chalamet ir Armie Hammerio veidai.
Romano ir filmo siužetas nukelia į devintojo dešimtmečio Italiją. Septyniolikmetis Elijas leidžia tingią vasarą su tėvais šeimos viloje. Maudynės, knygos, grojimas pianinu, buvimas su bendraamžiais, baikštus flirtas su merginomis... Kasdienybė pasikeičia, kai čia kelioms savaitėms atvyksta Oliveris – jaunas žydų kilmės amerikietis, Elijo tėvo – archeologijos profesoriaus – asistentas. Iš pradžių droviam, knygas ir muziką dievinančiam Elijui atrodo, kad tarp jo ir žavaus, savimi pasitikinčio, atsainaus atvykėlio – nieko bendra, tačiau svečias užvaldo sutrikusio vaikino mintis. Dėmesys, nedrąsios užuominos virsta sunkiai slepiamu geismu ir netrukus tarp jų įsiplieskia aistra.
Rašytojas yra sakęs, kad didžiulio populiarumo sulaukusi istorija atsirado kaip bandymas prasiblaškyti, pažaisti su šovusia į galvą nauja idėja. Beje, tai turėjo būti pasakojimas apie jaunuolio aistrą moteriai, tačiau galiausiai virto istorija apie netikėtai įsižiebusius paauglio ir jauno vyro jausmus. „Įsimylėjau istoriją, įsimylėjau jos personažus, – yra prisipažinęs. – Norėjau būti jais, norėjau į Italiją. Tiesiog negalėjau nustoti rašyti. Dialoguose net nežymėjau skyrybos ženklų. Nebuvo laiko.“ Rankraščiui užbaigti prireikė vos keturių mėnesių.
Filmo „Vadink mane savo vardu“ kūrimas, kaip minėta, truko beveik dešimtmetį, per tą laiką Acimanas išleido dar tris romanus ir esė rinkinį. Kilo problemų dėl finansavimo, ilgai nesisekė rasti režisieriaus. Iš pradžių planuota, jog Guadagnino imsis režisuoti filmą su vienu iš jo prodiuserių – britų kino veteranu, juostų „Kambarys su vaizdu“, „Morisas“, „Dienos likučiai“ kūrėju Jamesu Ivory.
Pastarasis sutiko, tačiau su sąlyga: jeigu jis bus vienas iš režisierių, pats parašys ir scenarijų. Po devynių mėnesių scenarijus buvo baigtas, bet tada, nerimaudami dėl darbo metu galinčių kilti nesutarimų, režisierių dueto idėjai pasipriešino vieni pagrindinių projekto finansuotojų iš Prancūzijos. Galiausiai buvo nuspręsta, kad Guadagnino imsis vadovauti filmavimo aikštelėje, o Ivory liks vienu iš prodiuserių ir scenarijaus autoriumi. Neatrodo, kad garbaus amžiaus britas dėl to būtų skundęsis: juosta sulaukė didžiulės sėkmės ir būtent Ivory atiteko pagrindinis filmo pelnytas apdovanojimas – „Oskaro“ statulėlė. Beje, Ivory, kuriam tuo metu buvo 89-eri, tapo vyriausiu konkursinio „Oskaro“ laureatu per visą šių apdovanojimų istoriją!
Pikantiškas faktas: filmas sulaukė kritikos dėl to, kad sekso scenos jame, esą, ne tokios atviros, kokias knygoje aprašė Acimanas – pirmiausia, žinoma, pagarsėjęs epizodas, kuriame Elijas masturbuoja, naudodamas persiką... Kita vertus, ne karštų scenų gausa buvo svarbiausia Guadagnino, beje, neslepiančiam savo homoseksualios orientacijos. „Man nebuvo įdomu atviros sekso scenos. Norėjau, kad žiūrovai visiškai patikėtų herojų emocine kelione, pajustų jų meilę. Juk pagrindinė filmo idėja – kad jausmai kitam žmogui tave padaro nuostabesnį, tarsi pakylėja.“
2017-aisiais prieš premjerą paklaustas, ar planuoja rašyti savo garsiausio kūrinio tęsinį, Acimanas nebuvo visiškai nuoširdus. „Apie Eliją ir Oliverį pasakiau viską, ką norėjau pasakyti“, – pareiškė viename interviu. O juk tada jis jau beveik metus dirbo prie naujos knygos apie šiuos herojus. Tiesa, pernai, prieš pat pasirodant romanui „Surask mane“, „Time“ teigė tuo metu dar nebuvęs tikras dėl knygos likimo. „O svarbiausia, nenorėjau vartoti to nuodingo žodžio „tęsinys“, – sakė rašytojas.
Atsargumą galima suprasti – dideli lūkesčiai gimdo didelį spaudimą. Tačiau knygai buvo lemta pasirodyti ir Acimanas dabar mini „Vadink mane savo vardu“ pasaulį, apie kurį jis negalėjo nustoti galvojęs: „Nors aš sukūriau personažus, buvau jų gyvenimo autorius, nesitikėjau, kad galų gale būtent jie išmokys mane apie intymumą ir meilę to, ko niekada nežinojau, – kol tai neatsirado ant popieriaus. O filmas privertė suprasti, kad prabėgus šitiek metų vėl noriu būti su jais, noriu žvelgti į juos. Todėl ir parašiau „Surask mane“.“
Ko gero, sužinoti, kaip susiklostė pamėgtų herojų likimai, galės ir kino žiūrovai – pagal „Surask mane“ planuojama kurti filmą. Jį veikiausiai režisuos tas pats Guadagnino, dar 2017-aisiais prasitaręs, jog mielai sukurtų „Vadink mane savo vardu“ tęsinį. Rudenį BALTO leidybos namai ketina išleisti romaną „Surask mane“ ir lietuviškai.