Savo eilės tebelaukia ir kita Panevėžio rajoną plačiai išgarsinusi tradicija – Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos puošyba žolynais per Žolinę. Ar ji bus įtraukta į svarbųjį sąvadą, turėtų paaiškėti kitąmet.
Vadokliečių Velykų būgno mušimo tradicija – pirmoji Panevėžio rajono nematerialioji vertybė, įrašyta į reikšmingą sąvadą. Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė sako, kad į jį įtrauktosios vertybės svarbios ne vien Vadoklių ar Panevėžio rajono žmonėms, bet ir visai Lietuvai.
Pasak jos, tradicija Vadokliuose yra viena iš nedaugelio, kuri nepertraukiamai vyksta šiame miestelyje. Be per jį nuvilnijančio būgno dundesio čia neįsivaizduojamas Velykų rytas. Vietos žmonės patys nusiteikę ją išlaikyti, sudominti jaunimą, kad nenutrūktų. Žinios apie šią tradiciją perduodamos iš kartos į kartą ir toliau tęsiamos.
„Tai – pareiga ir kartu garbė mušti tą būgną, kviesti visus į šventas Mišias, tarsi pradėti po gavėnios naują laikotarpį – kalendorinį, bažnytinį, žmonių gyvenimo laikotarpį. Ši tradicija, ypač Panevėžio rajonui, labai svarbi ir ypatinga tuo, kad šiame krašte vyksta nepertraukiamai“, – teigė L. Sungailienė.
Ekspertų komisija, svarsčiusi vadokliečių paraišką, šią tradiciją į vertybių sąrašą nusprendė įtraukti su tam tikra išlyga – Vadoklių kultūros centras kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi bendradarbiaus ir gilinsis į istorinę medžiagą apie Velykų būgno mušimo paprotį.
„Tai, kas yra Vadokliuose, istoriškai yra ir kitose Aukštaitijos vietose. Ta istorinė ir dabarties informacija pakankamai svarbi, padeda įrodyti, kad tradicija turi aukštaitišką ženklą“, – sako L. Sungailienė.
Specialistė neatmetė galimybės, kad prireikus ateityje būtų galima pakviesti ir kitas bendruomenes atgaivinti tokį paprotį, o Vadokliai galėtų tapti pavyzdžiu.
Šimtametis būgnas
Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė džiaugėsi, kad jau kitą savaitę atsiims sertifikatą, liudijantį apie šio krašto tradicijos įtvirtinimą.
Surinktos žinios rodo, kad nuo XIX amžiaus su pertrūkiais įvairiose Aukštaitijos regiono parapijose Velykų ryto būgno garsai žadino vietos žmones, pavasario gamtą, žemę, kvietė į šv. Mišias. Vadokliuose būgną paeiliui muša du ar trys parapijiečiai specialiais mušikliais ir tam tikru ritmu. Kitu metu būgnas saugomas bažnyčios klėtelėje, nuėmus jo viršų, aptrauktą oda. E. Zakarkienės žiniomis, būgno metalinis korpusas išlikęs dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, o odą tenka kas keletą metų atnaujinti, nes susidėvi. Sovietmečiu, kad būgnas nestovėtų ant žemės, greičiausiai vietos kalvis jam pagamino tris kojeles. Dabar būgno mušimo tradiciją puoselėja trys vadokliečiai: Albertas Kisielis, Sigitas Liobikas, Vidmantas Skurdenis. Jau galvojama ir apie potencialius kandidatus į mušėjus ateityje.
„Esu vietinė, vadoklietė, gyvenu prie pat bažnyčios. Iš vaikystės prisimenu per Velykas būgnų bumbsėjimą. Dar varpai neskamba, o būgnus jau muša, kviečia į bažnyčią. Mūsų pareiga išmokyti jaunimą, kad perimtų tradiciją“, – sako E. Zakarkienė.
Mušti būgną – ne juokas
Vienas iš būgno mušimo tradicijos puoselėtojų Vadokliuose Vidmantas Skurdenis ir talkininkauja prižiūrint svarbųjį instrumentą. Pasak jo, teko valyti per laiką oksidacijos paveiktas varinės būgno dalis, keisti ir odą.
Vadokliškis pasakoja, kad tam tinka ne bet kokio gyvūno oda. Prieš tai buvusi šuns gerai neskambėjo, vėliau ją pakeitė ožio. Pasak V. Skurdenio, surasti tokiam reikalui tinkamą gyvūną sudėtinga. Pavyzdžiui, jei naudojama šuns oda, keturkojis turi būti ne bet koks, o didelis, per liemenį stambus, kad užtektų būgnui. Ožys taip pat turi būti ne jaunas, mat tokio gyvulio oda nestipri ir greitai trūksta. Odą būgnui reikia tinkamai išdirbti, džiovinti, apsiūti lanką, kol šioji neišdžiūvusi. Darbas – ne pats maloniausias ir dėl paties proceso, ir dėl kvapo.
Negana to, V. Skurdenio teigimu, svarbus ir metų laikas. Šiltuoju sezonu, jei musės sudės kiaušinėlių, oda bus sugadinta. Kai būgnas nenaudojamas, jo viršų vyrai nuima ir padeda saugiai, kad pelės nesugraužtų ir nepaveiktų drėgmė.
„Stengiamės tradiciją išsaugoti. Tam ir odos ieškome. Kaip gali būti toks dalykas užmirštas? Būtų labai keista, jei per Velykas Vadokliuose neskambėtų būgnas“, – sako V. Skurdenis. Tokį būgną turi ir Ramygalos bažnyčia. Jis mušamas pačiuose maldos namuose prieš Velykas – Didįjį penktadienį.
Pasak V. Skurdenio, jaunimas per Velykas irgi nori pabandyti mušti būgną, buvo atsiradę ir moteriškių, panūdusių tokio darbo imtis, tačiau nėra taip paprasta. „Čia rimtas reikalas. Reikia mušti abiem rankomis, bet paskui sueina į vieną. Tam reikia įgūdžių“, – pasakoja vadokliškis.
Bandys dar kartą
Nacionaliniam kultūros centrui šįmet buvo pateikta 14 paraiškų, tačiau į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta dešimt. Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos puošybos žolynais per Žolinę tradiciją teikusiems krekenaviečiams pasiūlyta papildyti paraišką. L. Sungailienės teigimu, išsakytos pastabos nereiškia, kad paraiška atmesta. Ją tereikia pakoreguoti ir teikti kitąmet.
„Neabejotinai pripažįstamas vietinis tos tradicijos originalumas, tiesiog reikia jį labiau išryškinti“, – sako L. Sungailienė. Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė, Panevėžio rajono savivaldybėje atsakinga už nematerialaus kultūros paveldo sąvado kūrimą, sako, kad paraiška dėl Krekenavos bazilikos puošybos tradicijos išties bus papildyta ir vėl teikiama. A. Sidorovienė džiaugiasi, kad viena Panevėžio rajono nematerialioji vertybė visgi pateko į sąvadą. Dabar vadokliečiai įsipareigoję penkerius metus saugoti ir puoselėti kraštą garsinančią tradiciją.
„Panevėžio rajonui tenka didžiulė atsakomybė saugoti ne tik jo, bet visos Aukštaitijos šią nematerialiąją vertybę“, – sako A. Sidorovienė. Nacionaliniame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade jau yra 32 vertybės, įskaičiuojant ir tris esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Šiemet sąrašą taip pat papildė drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.