Neklauskite, ko iš paminėtų dalykų negirdėjome apie save, lietuvius, bet Estijoje vis tiek viskas yra geriau, gražiau, elektroniškiau ir visaip kitaip pozityviau. Taip skelbia lietuvių žiniasklaida, remdamasi Estijos valstybiniais reklaminiais pranešimais, oficialia statistika ir pavienių piliečių išimtinai pozityviais turistiniais įspūdžiais. Tą pabrėžia ir estų reklamos kampanijos, kuriančios suderintą, pavydėtinai vieningą ir aiškų šalies įvaizdį. Todėl turiu prisipažinti, kad smalsumas buvo atmieštas nemenka skepsio doze, tolydžio mažėjusia ne dėl to, kad įvaizdis ėmė sutapti su realiu vaizdu (veikiau priešingai), o todėl, kad oficialią sausą spaudos pranešimų ideologiją pakeitė labai žmogiška realybė. Kelionės tikslas – pasižiūrėti Estijos teatro spektaklius, sukurtus šalies 100-mečiui, – virto galimybe patyrinėti tikrovę kur kas giliau, negu rodo skaičiai ar pavyzdingai sutvarkytos aikštės. Žinoma, jei teatras vis dar atlieka savo misiją.
Šimtmečio fasadai
Prieš penketą metų Vyriausybės šimtmečio komitetas ir Estijos scenos meno įstaigų asociacija pasiūlė, kad valstybės jubiliejui teatrai pastatytų 10 spektaklių, po vieną kiekvienam dešimtmečiui. „Šimtmečio pasakojimų“ sąlyga – didelis teatras turėjo bendradarbiauti su mažu, tiek būsimi partneriai, tiek aptartini dešimtmečiai buvo parenkami burtų keliu. Nors kai kurios trupės atsisakė bendradarbiauti, rugsėjo mėnesį per finalą Tartu – teatriniame forume Draama – parodyti visi 10 vaidinimų.
Klausimas, ar tokį sumanymą būtų įmanoma įgyvendinti Lietuvoje, tegu lieka retorinis. Valstybinis užsakymas su tikslingai skiriamomis lėšomis (kiekvienam spektakliui – 40 000 eurų, aišku, teatras galėjo prisidėti savo ištekliais) dvelkia ir fasadinės kultūros pompastika, primena savotišką valstybės meno dekadą, tik jau ne Maskvoje, o savo namuose. Kita vertus, valstybės šimtmetis vis dėlto turėtų būti ne vien šventė, paminklų statymas, bet ir nuteikti gilesniems šalies raidos apmąstymams, juo labiau kad medžiagą teatrai galėjo pasirinkti savo nuožiūra.
Teatras No99 su užsienio partneriais-koprodiuseriais savo pamąstymus apie pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį pristatė, nagrinėdamas revoliucijos fenomeną (šio spektaklio temas ir prasmes Kultūros barų nr. 7 / 8 jau aprašė Lina Klusaitė). Talino VAT su trupe Labirinto teatras G9 perpasakojo 1930–1940 m. valstybės perversmų ir Tylos laikotarpio (1934 m. buvo paleistas parlamentas ir uždraustas laisvas žodis) istoriją. Keliama hipotezė – jei Laisvės kovų veteranų judėjimo (Eesti Vabadussõjalaste Keskliit) vadas Arturas Sirkas būtų pasipriešinęs sovietams, dabar estai gyventų klestinčioje šalyje („Sirko Estijoje“).
Vienas populiariausių estų dramaturgų Andrus Kivirähkas parašė pjeses, skirtas net dviem dešimtmečiams. Vienoje („Varno akmens šeimininkė“) pateikė stalinizmo ir tremčių istorijas, atmieštas folkloru, bet iš to išėjo propagandinių antisovietinių banalybių rinkinys. Grafomanijos (galimà paklaida dėl vertimo) netrūko ir spektakliui „Tėvynės kregždutės“, pasakojančiam apie tai, kaip šiandien kultūros namuose kuriamas spektaklis Estijos nepriklausomybės šimtmečiui. Nei aktorių „žvaigždynas“, nei garsus estų režisierius Priitas Pedajas (gal kas dar prisimena jo „Epos Pilapart puodžių dirbtuvę“ ar „Gyvatės pėdsaką“?) nepadėjo – žaidimas su šiandiena, ironizuojant fasadinį jubiliejaus šventimą, virto pigia komedija, primenančia „Striptizo erelius“ su „Amerikos pirtyje“ dialogais. Ugalos teatras ir R.A.A.A.M. trupė „Hipių revoliuciją“ pagal Michailo Durnenkovo pjesę pavertė psichodeline agitbrigada, o bandymai atskleisti atšilimo laikotarpį buvo pernelyg paviršutiniški.
Rakverės dramos teatrui bendradarbiauti su modernaus šokio trupe Fine 5 sekėsi smagiau. XX a. paskutinio dešimtmečio atmosferą simbolizavo Estijoje susikūrusi modernaus šokio trupė kaip atsvara harmonizuotai dainų švenčių choreografijai. Parodija pavyko – blizgūs disko stiliaus kostiumai buvo ryškus kontrastas tautiniams, tačiau siužetinė linija peržengė net lėkščiausius Holivudo standartus. O spektaklis „Iki mūsų – tvanas“ (Talino Vaba Lava menų centras su vaikų NUKU teatru), bandęs suregistruoti XX a. 9-ojo dešimtmečio įvykius, pateikė ištisą epochos enciklopediją nuo Gorbačiovo iki Kašpirovskio, nes autoriai pasiklydo, atrinkdami tegul ir įdomią dokumentinę medžiagą. Pozityviai žvelgiant, tai priminė dar vieną Estijos nacionalinio muziejaus, kuriame ir buvo vaidinama, sekciją.
Tokiame paviršutiniško kalbėjimo, netikslių laikmečio rekonstrukcijų ir meninių kompromisų fone išsiskyrė pora spektaklių, pirmiausia dėl netradicinio ir gerokai laisvesnio žvilgsnio į laikotarpį, „laimėtą“ loterijoje.
Menininko pozicija
„BB naktį“ – tai keletą metų rengtas Ivaro Pöllu ir Marto Kolditso spektaklis (Tartu Naujojo ir Talino Von Krahl teatrų koprodukcija) pagal Ivaro Pöllu pjesę, paremtą Mačio Unto romanu. Bertolto Brechto kelionės į Suomiją 1940 m. rekonstrukcija nestokoja fantazijos elementų, o žiūrovų „išvyka“ trunka daugiau kaip 5 valandas. Talino ir Tartu geležinkelio stotyse sėdama į traukinius ir abi grupės susitinka apleistos Tapos stoties perone – ten, iš kur 1941 ir 1949 m. buvo vežami tremtiniai į Sibirą. Iki tol publika per ausines jau būna išklausiusi puikios kokybės radijo pjesę apie tai, kaip Brechtas su žmona Helene Weigel ir kitomis aktorėmis 1940 m. atvyko į Helsinkį, kur jį priglaudė suomių-estų rašytoja Hella Wuolijoki. Dramaturgas keliauja į pasaulio kraštą („Regis, iš čia kilo Ibsenas?“) ir iš savo komunistinių pozicijų mėgėjiškai apmąsto susiklosčiusią situaciją („Stalinu dėtas ir aš būčiau pasiutęs...“ „Sovietų Sąjunga, pamačiusi, kaip agresyviai su ja elgėsi Suomija, neturi kito pasirinkimo, kaip tik gintis nuo Estijos“). Susitinka suomį, kuris perspėja svečią saugotis vagių, bet pats jį apvagia, – štai, mąsto Brechtas, kaip atsiribojimo efektas pasireiškia realybėje.
Tapos stotyje įžengiame į Brechto tikrovę, tiksliau tariant, patenkame į filmavimo aikštelę, kur sukamas filmas apie 1940-uosius, ir tampame masuote, repetuojančia iš Maskvos sugrįžtančios delegacijos draugiškas sutiktuves. Mojuojame, mus filmuoja, vėliau tampame darbininkais, protestuojančiais prieš prezidento Konstantino Pätso neveiklumą. O perone, į kurį ką tik „parvežė Stalino saulę“ ir iš kurio išveš tremtinius, stovi būsimoji estų teatro legenda – dar jaunas Voldemaras Panso, kiekvieną dieną rašęs dienoraštį, kurį dabar garsiai skaito, – anuomet jam rūpėjo tiktai kūryba be jokios politikos. Taip neakivaizdžiai Brechtas susitinka Panso, punktyrais nužymimas menininko likimas ir jo pozicija. Deja, antroje dalyje daugiau jaučiama Mačio Unto proza, kuri šiandien sunkiai įveikiama, net sušveitus gautą sriubos dubenį, – sovietiškai paini, sunki, prigrūsta abejotinų metaforų (o gal čia ir vėl vertimo paklaida?).
Tapos stotį teatralai atrado jau anksčiau. Dabar menininkai čia instaliavo atskiras sceneles, repetavo estų madų pristatymus Maskvoje, kinematografiškai gražiai apšvietė Prezidento kabinetą, kur šis rašė paskutinį laišką tautai... Kai kas suvokiama tik vietiniams žiūrovams, ir tai ne visiems. Identiškos trynukės repetuoja (kaip mums išaiškino) estų klasiko Augusto Kitzbergo 1911 m. tragediją „Vilkolakis“ ir šaukia: „Į Maskvą! Į Maskvą!“ Bet ne tik todėl, kad pacituotų Čechovą, – mat paskelbtas konkursas, kuris teatras rodys šią pjesę Maskvoje, Estijos meno dekadoje.
Finale, perėję iš vienos salės į kitą, pamatome beržynėlį, kur su miela kompanija grybauja Brechtas, neišleisdamas iš dantų cigaro. Jam, matyt, sekasi, nes paklaustas, ar daug randa grybų, atsako, kad jų net neieško: „Kur tik pažiūriu, ten grybai.“ Vėliau visi kaitinasi saunoje, užkandžiauja, kalba apie meną, apie Suomiją, atsiduoda gamtos teikiamiems malonumams. Menininko pozicija aiški ir maloni. O mes stebime ant apsilaupiusių sienų projektuojamas neseniai nufilmuotas scenas, kaip mojavome atvykstančiam traukiniui. Kaip dalyvavome istorijoje.
Sustabdyti akimirką
Didžioji intriga estų teatralams buvo Estijos nacionalinės operos ir menų centro Kanuti Gildi SAAL opera „Estijos istorija. Tauta, gimusi iš šoko“, brandinta irgi keletą metų (vadinasi, ne valdžiai paliepus). Tai kolektyvinis darbas, pasirašytas Manfredo Mimo slapyvardžiu, nors kolegos išdavė kompozitorės Tatjanos Kozlovos-Johaness pavardę. Tarp kūrėjų – video, garso ir instaliacijų menininkas Raulis Kelleris, režisierius ir tarpdisciplininkas Taavetas Jansenas, instaliatorė ir performerė Maike Lond Malmborg. Po premjeros pasipylė prieštaringi vertinimai, ir tai suprantama – juk apie tautos genezę kalbama, nesilaikant pagarbaus atstumo. Netgi priešingai – pirmoji scena vyksta Turkmėnijoje, kur būsimasis prezidentas Lennartas Meris rašo, įsitaisęs kupranugarių fone. „Istorija rutuliojasi 7-ajame ano amžiaus dešimtmetyje, nes taip buvo nuspręsta“, – anotacijoje pašiepiama šimtmečio komiteto iniciatyva. Bet drauge atspindima epocha, kai vyko kosminės varžybos, kai Meris, paklajojęs po Vidurinę Aziją, išleido savo pirmą knygą, kai buvo statoma Dainų švenčių estrada. Tai faustiška kelionė per laiką ir erdves, net po kosmoso užkaborius.
Iš pradžių nelabai aišku, kodėl Manfredas Mimas, pasirodantis tai turkmėno, tai padavėjo, tai mokslininko pavidalais, prikibo prie Merio. Bet ilgainiui aiškėja, kad šis modernus Mefistofelis gundo būsimąjį prezidentą ne vien išsiaiškinti Estijos genezę, bet ir pakeisti šalies istoriją. Meris iš tiesų tyrinėjo graikų šaltinius, Ultima Thule vietovardį siejo ne su Islandija ar Norvegija, bet su Saremos sala, nagrinėjo Tacitą, aprašiusį ne tik aisčius, bet ir Fajetono ugninį skrydį, teigdamas, kad tai galėjo būti Kaali meteoritas, nukritęs Saremoje. Veiksmas kilnojamas iš 1962 m. Turkmėnijos į 1964 m. Tartu Wernerio kavinę („Neringos“ analogą išduoda džiazo melodijos ir interjeras), į Atėnus, kur 324 m. pr. Kr. statoma observatorija, net į kosmosą prieš kelis tūkstančius metų... Supinamas mokslas ir mitologija, akustika ir bažnyčių architektūra, astronomija ir fizika. Pažeriama teorijų apie estus, gimusius iš istorijų ir dainų arba iš stiklo, kevlaro ir geležies, meteoritui sukėlus aktyvią kūnų reakciją.
Naujoji opera nestulbina galingomis arijomis, melodijas drąsiai permuša visiškai kasdieniška dramos kalba. Įsitaisę balkone choristai skambina varpeliais, groja lietaus lazda, kelia vėją (Estijos mitų erdvė). Graikijoje statant observatoriją kaukši plaktukai ir mušamieji, Wernerio kavinėje soluoja trimitas, o Estijos ambasadoje Maskvoje 1944 m. Mimas su kompozitorium Gustavu Ernesaksu prie pianino kuria dainą „Mano Tėvynė – mano meilė“, tapsiančią neoficialiu estų himnu. Scenovaizdį kuria kokybiška vaizdų projekcija ir gigantiškas graikų observatorijos stogas, tampantis Talino dainų šventės kupolu. Šiek tiek užsižaidžiama su kryžiuočiais ir kitokiomis ne itin pagrįstomis kolizijomis, bet didysis persilaužimas įvyksta tuomet, kai Manfredas Mimas sugalvoja, kaip sustabdyti istoriją, – pasirodo, reikia išgaubti laiką, o tą padaryti gali tik didžiulis svoris. Ir toks yra – tai „estų depresija, kuri yra sunkiausias dalykas pasaulyje, ypač jeigu ją dainomis išreiškia 33 000 žmonių“. Taip Dainų šventės estrados linkis tampa laiko arka – mašina paleidžiama, ir laikas sustabdomas galimoje Estijos pradžioje, dar prieš meteorito krytį. Estija, – sako Mimas, – yra tik galimybė, ji dar neegzistuoja, estų dar nėra, ir Meris dar ne estas. Sprogimas, – finale konstatuoja Meris, – „pavertė daiktus į metalą ir ledą, į kirvius ir kalavijus, į žodžius ir poeziją, į žemėlapius ir pasaulėžiūras“.
Taip susipina ir istorija, ir kūrėjų ironija tautos genezės atžvilgiu, ir šiandienos motyvai. Meris tauškina mašinėle Kadriorgo parke, netoli būsimosios prezidentūros, ir nors apie tai neužsimenama, šį personažą / asmenį autoriai gerbia. Jis čia yra ir Faustas, ir Einsteinas – kartais nusišypso būtent ta ikoniška garsiojo fiziko šypsena. Neišvengiamai peršasi analogijos su Philippo Glasso ir Roberto Wilsono opera „Einsteinas pliaže“, nes kalbama apie istoriją ir idėjas, o siužetas, nors tėra linksmas pasižaidimas, vis dėlto grindžiamas realiais Merio atliktais tyrinėjimais ir biografija. (Logiškai kilo klausimas, kada išvysime operą apie Vytautą Landsbergį? Tai irgi galėtų atverti ne prastesnius užmojus nuo Čiurlionio iki Sąjūdžio ir net Fluxus...) „Kelionės yra vienintelė aistra, kurios intelektualui nereikėtų gėdytis“, – kadaise sakė Meris. Manfredo Mimo projektas tą su kaupu patvirtino – kelionės jau seniai tapo intelektualine veikla.
Pasakojimai apie teatrą
Teatro kalbos požiūriu „Šimtmečio pasakojimai“ liko aname šimtmetyje. Tai nuoseklūs, rišlūs, nesudėtingi, net stereotipiniai pasakojimai, o klišių netrūksta nei dialogams, nei siužetams. Tik Manfredo Mimo opera ir No99 bandė prabilti postdramine kalba, nors ši, regis, kaip tik būtų padėjusi lengviau susikalbėti skirtingiems kolektyvams. Bet jos vengta ne vien todėl, kad būtų atmesta, – panašiau, kad teatralams ji nėra nei įdomi, nei pažįstama. Trūko ir asmeninio santykio su medžiaga ar pačia istorija – pasinerta į iliuzijų pasaulį, vengiant bet kokių performatyvumo apraiškų, santykio su dabartimi. „Vaizdo už milijoną“, kurį garsus režisierius Elmo Nüganenas dedikavo konkrečiam namui Talino senamiestyje, veiksmas vyksta pastate, kurį ketinama nugriauti, – puikus įvietinto meno pavyzdys. Pro langus matyti baleto mokykla. Tartu šis spektaklis buvo rodomas laive, ir aktoriams atitraukus uždangą, atsivėręs vaizdas atgaivino – pagaliau pasakojimas, susijęs su dabartimi čia, Estijoje, kur netrūksta korupcijos, rezgamos pinklės, apgavystės, bet puoselėjamos ir viltys... Tačiau kitame krante tuoj pat ėmė šokti balerinos, ir vėl atsidūrėme siužeto belangėje.
Atkurti istoriją – vienas didžiausių iššūkių teatro dailininkams. Tiesiog glumino, kaip negrabiai ir atmestinai jie tą darė.
Tik trim spektakliams („BB naktyje“, „Estijos istorija. Tauta, gimusi iš šoko“ ir „Vaizdas už milijoną“) būdingas ne vien estetinis nuoseklumas, bet ir tikslesnė arba įdomesnė laiko rekonstrukcija. Kitur badė akis neva tiksliai parinkti baldai ir drabužiai, nors painiojami net ne dešimtmečiai, bet epochos, o kostiumai klaidžioja tarp sąlygiškų ir itin realistinių.
Šviesų dailininkai dažniausiai atlikdavo scenos apšvietėjų funkcijas. Beje, minėtuose trijuose spektakliuose esama puikių vaidmenų, kino ir scenos meistras Egonas Nuteras pats vienas ištempė „Vaizdą už milijoną“, netiesiogiai primindamas, kad teatre egzistuoja ir aktorius.
O kur pažangioji e-valstybė su savo technologijomis? Bandyta atskleisti ir tai. Rusų dramos teatras, fatališkai ištraukęs loterijos bilietą, nurodantį, kad turės pranašauti Estijos ateitį, sukūrė net kelis utopinius scenarijus – kaip atrodys šalis, pasirinkusi technologinį, ekologinį, tautinį, daugiakultūrį ar vartotojų visuomenės modelį.
Tačiau, vos tik baigiasi „Penktojo elemento“ lygio vizualizacijos ir į sceną išeina aktoriai, atsiranda „Nežiniuko kosmose“ ar panašaus rusų teatro vaidinimo vaikams estetika. Technologiniais sprendimais nudžiugino tik vienas spektaklis – už šimtmečio programos ribų likusi Tartu Vanemuinės teatro „Beatričė“ pagal futuristinę estų dramaturgės Siret Campbell pjesę. Suskaitmeninus ir atgaivinus mirusiojo sąmonę, kuriamas naujasis žmogus-Golemas.
Serialo „Juodasis veidrodis“ stiliumi keliami visiškai netolimos ateities klausimai, kaip jaučiasi žmogus, „prikeltas“ iš mirusiųjų, ar jis pats to nori?
O kai gauna naują kūną, ar jo neištinka „kito“ likimas? Kaip į jį žiūri gyvieji, kai rasę, odos spalvą, lytinę orientaciją pakeičia atgijusio negyvėlio statusas? Nors tai gana banali istorija, bet geromis plačiaformatėmis projekcijomis išskleista per visą operos sceną, ji kūrė estetiškai rišlią ekranų ir scenos visumą.
Jei teatro estetikos rinkinyje esama ir muzikos, galima juokauti, kad buvo taupomos lėšos. Čia repertuaras itin siauras – stengtasi arba atspindėti laikmetį ne itin išradingai parinktais kūriniais, arba skambėdavo amžina ir, deja, iki gyvo kaulo įkyrėjusi klasika, nuo Čaikovskio „topų“ iki – sunku neatspėti – Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“.
Lyg ir suprantama – valstybinis užsakymas lemia, kad bendradarbiavimo kelias grindžiamas kompromisais. Tačiau tiek operos, tiek brechtiškos kelionės traukiniu kūrėjai neatsisakė ambicijų išdėstyti savo poziciją, pažvelgti į istoriją asmeniškiau. Kitur tarsi dėliotos varnelės ties grafa „Įvykdyta“. Vis dėlto net ir ten galima įžvelgti istorinius šių dienų pasakojimus.
Vienas iš tokių – kartais prasiveržianti ironija dėl pačių estų eskaluojamos jų šalies „sėkmės istorijos“. Tą pašiepia tiek komiškas depresijos motyvas, tiek neapsakomai laimingos šalies įvaizdis („Sirko Estija“).
Šalia skausmingų, Lietuvos teatre jau prieš 30 metų narpliotų stalinizmo ir pokario temų, keletas spektaklių tyrinėjo ir galimybę paneigti arba „moksliškai“ pataisyti praeitį. Kadangi kalbama apie šalį, daug kur juntamas rūpinimasis bendruomene – nuo hipių iki daugiabučio gyventojų, priklausančių skirtingiems socialiniams ar etniniams sluoksniams. Drauge iškeliama šeimos svarba įvairių pervartų, kapitalistinių-aferistinių vilionių metais.
Daug kur – kaip ir visame Tartu mieste su jo mokslo ir meno centru, muziejais ir universitetu – nepabrėžtinai juntama mokslo svarba, nuo Lennarto Merio tyrinėjimų, rašomų knygų iki utopinių šalies vizijų. Motyvai, visiškai išnykę iš mūsų scenos...
Skaičiai prieš faktus
Bet jei reikėtų kliautis vien mokslu, tyrimais, tai atsidurtume visiškai kitoje erdvėje. Estijos teatro agentūros surinkta ir skrajute išleista teatro statistika pritrenkia: 2017 m. veikė 50 (visų scenos menų) trupių, jos sukūrė 559 spektaklius. Teatrai pastatė 336 dramos, 60 šokio spektaklių. Naujų estų dramų parodyta 240. Talinui tenka 52 proc. visų pastatymų.
Estai mėgsta žiūrėti spektaklius, 2016 m. pasiekta lankomumo viršūnė – teatre apsilankė 1,2 mln. žiūrovų (Estijoje gyvena 1,3 mln. žmonių). Iš esmės teatrai dirba ištisus metus, nes vasaros festivaliai yra populiariausi, kuo toliau ir sunkiau tenka važiuoti, tuo susidomėjimas didesnis. Vieną spektaklį 2017 m. vidutiniškai žiūrėjo 173 žiūrovai.
Bilietų kainų vidurkis – 20 eurų. O mažiausias etatinio aktoriaus atlyginimas yra 1100 eurų (prieš mokesčius). Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas dosniai remia tiek Nacionalinę operą (9,5 mln. eurų), tiek valstybinius teatrus, vadinamus fondais, nes dirbančius pagal fondų įstatus (šiems tenka 1,8–2,4 mln. eurų per metus, o Tartu Vanemuinės operai ir baletui – 6,98 mln. eurų), tiek privačias trupes ar meno centrus. Savivaldybės šiame „versle“ beveik nedalyvauja, jei prisideda, tai labai menkai. Beje, kone visą festivalį stebėjo ir diskusijose dalyvavo Kultūros ministerijos Teatro skyriaus vadovė.
Bet yra ir kita šios „socialdemokratinės“ valstybės (taip sakau, nes atlyginimus aktoriams pakėlė būtent socialdemokratų ministras) pusė – akivaizdi spektaklių perprodukcija (maždaug prieš 10 metų tai patyrė ir Slovėnija). Jie dosniai finansuojami, bet suvaidinami vos 4–5 kartus. Publika ima teatrą vartoti kaip prekę, laukdama vis naujos, eina į teatrus iš įpročio ar dėl snobiško prestižo („Aš irgi buvau“). Teatras tampa tik pretekstu kelionei, turistinei ar ekologinei išvykai, menka populiarėjančių gyvenimo būdo festivalių dalimi, pokalbių prie stalo tema... Pamažu ima keistis kokybės kriterijai, o solidi valstybės parama, regis, gauna vis mažesnę meno „atramą“.
Viliuosi, kad kitas, gal ne toks oficialiai valstybinis festivalis remsis kiek siauresniu kūrėjų žvilgsniu į estų privačias, o ne globalias istorijas ir šį mano skepsį išsklaidys. Kai scenoje atsiras gyvas, o ne suprogramuotas teatras.
Kelionę parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“