Vaidotas Žukas pristato dešimtmečio kūrybą: net nekaltame natiurmorte ar peizaže gali slypėti ideologinis užtaisas

Molėtų rajone esančioje Alantos dvaro galerijoje, paskutiniojo dešimtmečio savo kūrybos parodą „Darbai iš Alantos periodo. 2010–2020“ suorganizavęs tapytojas Vaidotas Žukas tikino, kad šioje ekspozicijoje nebus etikečių su pavadinimais. Žiūrovai patys pamatys ir pajus – ciklai kartojasi, o siužetai esą nėra sudėtingi. Tačiau meno kritikai su šia paskutine autoriaus mintimi, greičiausiai, nesutiktų. Paprastas kontekstas? Anaiptol. Anot dailėtyrininko Vido Poškaus, politinis sluoksnis autoriaus kūryboje buvo ir yra ryškus.

Slypi ideologinis užtaisas

Rengiamos dr. V. Poškaus knygos įvade rašoma, kad V. Žuko kūryba politiškai angažuota gali būti net ir be politinio turinio.

„Net nekaltame natiurmorte ar peizaže gali slypėti ideologinis užtaisas. Politiška galima laikyti ir religinę Žuko tapybą – sakralinės temos taip pat yra ne kas kita, kaip politinė pozicija. Tokia ji buvo sovietinio ateizmo epochoje, tokia buvo ir pirmaisiais visuotinio religinio entuziazmo ir atsivertimų metais Lietuvoje. Tokia ji yra ir dabar, kai religiškai išsakytas apsisprendimas yra daugiau, nei vien pasaulėžiūros deklaracija“, – apibūdino V. Poškus.

Ir vis dėlto, pasak dailėtyrininko, nors ir ką darytų V. Žukas, visa tai vyksta remiantis intuicija ir tapybine logika.

Viską panardinant Danajos aukso lietuje

„Tapybinėje logikoje svarbiausias yra teisingas spalvų derinimas. Spalvos jo kūryboje derinamos įvairiais būdais – naudojant achromatines juodą ar baltą ir dažnai tarpinį – pilką variantą, lyg cementą, tarytum rišamąją kitų spalvų medžiagą, vieną šalia kitos siejant kontrastingas ir įvairiausiais atspalviais kibirkščiuojančias spalvas (mėlyną, geltoną, raudoną), suteikiant taurų rusvą arba rausvą, arba raudonai rudą, atkeliavusį iš senosios tapybos, viską panardinant Danajos aukso lietuje“, – kūrėjo tapybos manierą analizavo V. Poškus.

Pats tapytojas išskyrė keliolika temų vyraujančių naujoje parodoje: peizažai su laukais, akmenimis ir Alantos bažnyčia tolumoje, su Skiemonių šventoriaus medžiais, su jūrinėmis virvėmis, kabančiomis ant slyvos medžio.

Įsimylėjėliai ir piešinys su kūdikiu, sukurtas prieš pat anūkės gimimą

Antra darbų grupė, V. Žuko pasakojimu, yra natiurmortai – ant sienos su skuduriniu Pjeru, su kuolais, parsivežtais iš Latvijos pajūrio pievų, su žemaitiška velykine palme ir arnotu, su išdžiūvusių gaurių puokštėmis ir geležimis-noragais ant palangės. Dar parodoje – šešios kompozicijos su Įsimylėjėliais, tapytais Alantoje 2017–2018 m. žiemą. Arba keli darbai su surištomis užuolaidomis ir su moterų portretais, pieštais Alantos senelių namuose.

Kelis darbus paskatino klasikiniai kūriniai: antikinė oratoriaus Demosteno galva, Diurerio tapytas Adomas ir Ieva bei sėdinčio Zigmundo Froido figūra su sūnumi.

Didžiojoje salėje yra 2020-ųjų spalvotas piešinys su kūdikiu, tapytu pora dienų prieš V. Žuko anūkės Eleonoros gimimą.

„Ekspozicijoje aiškiai matyti, kur yra tiršti aliejiniai dažai, Įsimylėjėliai tapyti akrilu, o įstiklintuose darbuose dažniausiai buvo naudoti mineraliniai dažai, kartu su sausa arba šlapia pastele, tušu ir anglimi (tiksliau – presuotais suodžiais). Parašai, darbų datavimas, o kartais ir pavadinimai užrašyti ant paveikslų kampo“, – pažindino su parodoje eksponuojamais darbais V. Žukas, atsiųstame pranešime spaudai.

Tarsi daugiaplanis teatrinis personažas

Dailėtyrininkas V. Poškus, minėtos rengiamos knygos įvade V. Žuką palygino su daugiaplaniu teatriniu personažu: „Nesinori tarti dailininkas ar menininkas, nes toks pasakymas atvertų tik kelis šio veikėjo kultūrinius sluoksnius.“

V. Poškaus pastebėjimu, šis autorius kuria, žaidžia, projektuoja patį savo gyvenimą, kuris, susipindamas su kitomis biografijomis, kitų asmenų istorijomis, „veikia ir formuoja šalia vykstančius gyvenimus, kurie savo ruožtu patys veikia Žuko gyvenimą kaip tam tikrą meno formą“.