Vaikystės namus praradusi ukrainietė Katedros aikštėje surengė performansą: niekada neturėsiu galimybės sugrįžti

Sostinės Katedros aikštėje ukrainietė Anna Zakopailo trečiadienį surengė performansą „Vaikystė. Namai“ , kuriuo pabandė išreikšti savo ilgesį vaikystės namams, kurių ji neteko visam laikui. Penktus metus Lietuvoje gyvenanti ukrainietė A. Zakopailo prisipažino jau kurį laiką užduodanti sau vieną ir tą patį klausimą: kas yra namai? „Suprantu, mano atveju, tai žmonės. Tačiau tokių namų, kaip visi suvokiame – aš jų neturiu, jau seniai. Suvokiau, kad niekada neturėsiu galimybės grįžti ten, iš kur esu kilusi. Taip kilo idėja padaryti šitą performansą“, – pasakojo A. Zakopailo.

Tikisi, kad stebuklas įvyks

Performanso dalimi tapo Katedros aikštėje esanti plytelė „Stebuklas“, ant kurios pasidėjusi lentą A. Zakopailo iš molio lipdė savo miesto projekciją, tikėdamasi, kad stebuklas įvyks.

„Mano miestas – Popasna, Luhansko srityje – vienas iš penkių, kurių, patvirtinta oficialiai, neįmanoma atstatyti. 90 proc. infrastruktūros sunaikinta, sulyginta su žeme. Jeigu aš ir grįšiu, niekada neturėsiu galimybės užeiti į savo vaikystės namus, ten, kur mano tėvai užaugo, kur aš augau. Neturėsiu galimybės pačiupinėti savo vaikiškų drabužių, žaislų, perskaityti savo dienoraščių, ką aš galvojau apie gyvenimą būdama aštuonerių... Visa tai – praradau“, – kalbėjo performanso sumanytoja.

A. Zakopailo tikino situacijos nedramatizuojanti, suprantanti, kad jai pasisekė – šeima gyva, visi sveiki.

„Tai nėra bandymas atkreipti dėmesį į dramą, ne, tiesiog mano asmeninės emocijos, išgyvenimai. Šis performansas asmeniškas, kalbėsiu už save, ir jeigu kažkas pamatys save šitame performanse, pajus, kad taip pat jaučiasi – esu nieko prieš, bet nesinori prisiimti atsakomybės ir sakyti, kad panašiai jaučiasi kiti“, – kalbėjo pašnekovė.

Anna Zakopailo

„Niekada neturėsiu galimybės užeiti į savo vaikystės namus, ten, kur mano tėvai užaugo, kur aš augau. Neturėsiu galimybės pačiupinėti savo vaikiškų drabužių, žaislų, perskaityti savo dienoraščių, ką aš galvojau apie gyvenimą būdama aštuonerių... Visa tai – praradau“

Lietuva tapo antraisiais namais

Į Lietuvą A. Zakopailo atvyko prieš penkerius metus. „Galima sakyti, dėl to, kad prasidėjo karas (karas Ukrainoje prasidėjo 2014-aisiais, o aš į Lietuvą atvykau 2017-ųjų rudenį). Atvažiavau mokytis, pabaigiau čia mokyklą, dabar studijuoju Vilniaus Gedimino technikos universitete Kūrybines industrijas. Per tą laiką išmokau lietuvių kalbą“, – pasakojo ji.

Paklausta, ar matanti čia savo ateitį, A. Zakopailo sakė, kad Lietuva tapo jos antraisiais namais, čia jaučiasi jaukiai. Tačiau jos šeima liko Ukrainoje – norėjo likti savo šalyje.

„Mano šeima – didelė, gyvena skirtinguose regionuose: Kyjive ir labiau į Vakarus. Jie norėjo likti savo šalyje, be to, nelabai gali išvykti. Ukrainoje niekur nėra saugu šiuo metu, bet, galima sakyti, kad ten, kur jie gyvena – mažiau bombarduoja negu okupuotose teritorijose ar šalia okupuotų regionų“, – pažymėjo A. Zakopailo ir apgailestaudama pridūrė, kad dabar neturinti galimybių jų aplankyti. Kelionė autobusu nuo Vilniaus iki Kyjivo trunka dvidešimt penkias valandas...

Norėtų būti aktore

Ar Kūrybinių industrijų studijų programos studentė matanti perspektyvų skleistis kaip menininkei? A. Zakopailo pabrėžė, kad kol kas visos mintys sukasi apie studijas, nori jas užbaigti, o šis performansas nėra meninis, nes nemokanti lipdyti iš molio. Tačiau save regi kaip aktorę.

„Šis performansas – tai tarsi vaikiškas veiksmas, būdami maži mes visi lipdėme iš plastilino, tarsi vizualas – pajausti, pabandyti sudėlioti viską į savo vietas. Kalbant apie menus bendrai – mane traukia vaidyba, stengiuosi kartkartėmis vaidinti, tikiuosi su tuo susieti savo ateitį ir dabartį. Galimybės yra visada, tačiau kol kas – nieko didelio, su draugais. Pirmiausia, noriu užbaigti studijas, apie tai sutelktos mintys“, – sakė ji.

Šiuo performansu A. Zakopailo tikino norinti priminti, kaip yra svarbu aukoti Ukrainai, kaip svarbu padėti šaliai kovoti, tai, anot jos, esminis dalykas, apie kurį negalima pamiršti.