Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia.
Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama – mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena…
Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. „Lizos butas“ – aštuntoji jos knyga, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Siūlome paskaityti knygos ištrauką.
***
Ištrauka iš romano „Lizos butas“, Vaiva Rykštaitė, 2020
Rokas guli kniūbsčias ant svetainės sofos, tėtis Petras vanoja jo baltą pliką subinę diržu. Tadulis kitapus durų krūpčioja sulig kiekvienu kirčiu, o aš jaučiu beveik pasitenkinimą, nes žinau, kad manęs šitaip niekad nelups, – tėtis Petras aiškiai pasakė, kad bobų nei mergaičių mušti negalima, su jomis reikia kitaip. O jei ir norėtų, mano mama niekada to neleistų ir vien už tokią mintį priverstų ji patį išsiplakti ir tris kartus keliais apeiti Vytauto bažnyčią. Rokas nerėkia vanojamas, nesipriešina, tik kartais pasigirsta nosies šniurkštelėjimas. Šešiems jauniesiems senamiesčio Žibutės meilužiams diagnozuotas sifilis. Šešiems iš septynių, nes vienam tą dieną nestovėjo ir nieko nesigavo, tik dabar, va, nebeaišku, kuriam, mat visi septyni elgiasi lyg sergantys ir neva geria vaistus. Jau geriau tegu žmonės laiko tave sifilitiku nei impotentu, klausimų nekyla, ir čia ne šiaip kiemo paniatkės, o apskritai vyriškos garbės klausimas.
Labiausiai visgi nenuskilo Žibutei, mat užkrėtusi rajono paauglius ji neteko daugumos vietinių klientų – visi kaip susitarę pradėjo eiti pas Žaną iš Kurpių gatvės, nes mandavoškės vis dėlto geriau nei sifilis. Vargšė Žibutė dabar turėjo pasikliauti tik girtais lankytojais iš kitų rajonų, bet galiausiai jai vis tiek teko persikelti į stotį, kur jau visai kitokia klientūra, nes senamiesčio chroniai buvo inteligentai, palyginti su grubiais mikriukų dušmanais. Kiemo žmonės kalbėjo, kad jau po pusmečio darbo peronuose Žibutė visiškai nusibaigė ir atsidūrė Šančių senelių namuose. O juk buvusi dar ir ne tokia sena, iš nugaros, galvotum, – gal dvidešimtmetė, bet ir ne tokia jauna, nes net Danos mama, amžinatilsį Žuvelė, sakiusi ją iš savo jaunesnių dienų atsimenanti.
Mama dabar įsūniams į džinsų kišenes slapta vis prikaišioja prezervatyvų. Rokui tai kas be ko, bet ir Taduliui reik įdėti, nes bernai yra bernai. Pirmąkart prezervatyvą užpakalinėje kelnių kišenėje Tadulis aptinka stoviniuodamas su chebra kieme. Negalėdamas patikėti savo akimis, spokso į delne gulintį pakiuką, lyg tai būtų iš jo tamagošio išsiritęs gyvas viščiukas, laibu balseliu sakantis: aš noriu pistis!
– Tai ką pisi, Tadeli? – jau visai ne viščiuko balsu baubia kiemo pacanai, ir visi juokiamės, kol ištrykšta ašaros, skauda pilvus ir esu tikra, kad ne vien aš vos vos myžteliu į kelnaites.
Žydi kaštonai, žydi alyvos, senamiesčio grindinys nusnigtas žiedlapiais, kvepia, svaigina ir, atrodo, nieko nėra stipriau už džiaugsmu įelektrintą orą ir visa apimantį nerimą, sumišusį su nekantrumu būti ten, kur visi renkasi po saulėlydžio, – Kauno pilies aikštelėje. Čia suvažiuoja daug mašinų, o mes su Mode ateinam pėsčiomis. Būti ten į save traukiant cigarečių dūmus ir nekosint, nes prieš tai atsakingai praktikavomės laiptinėje. Būti ten, nes pasaulyje nėra nieko svarbiau, o už bausmę likus namuose atrodytų, kad tokį vakarą pražiopsau didį gyvenimo vyksmą.
Modės kirpčiai vis dar per ilgi, tik dabar ji pučia juos teatrališkai į viršų ir, panašu, bernams tai patinka. Todėl ir aš vieną dieną atsistojau prie veidrodžio ir ant kaktos prispaudusi storą sruogą nusirėžiau plaukus; nors jie paskiau styrojo, lyg būčiau visą dieną stovėjusi prieš vėją, bet sutepus žele pasidavė, pakluso ir jau atrodo visai nieko. Platėjantys džinsai ir leopardo rašto violetinė palaidinė, aš esu krūta, ir tai žinau, nes mus su Mode pabazarinti kviečia bachūrai iš balto bemvo, o aš matau, kaip Mantas žiūri. Jis sėdi ant bortelio su šaika, kartais spardo kamuolį vidury aikštelės, nes jie čia vietiniai, čia jų rajonas, ką nori, tą daro, kas, kad dar neturi savo mašinų. Bet kai mes su Mode kuo garsiau besijuokdamos leidžiame bernams iš balto bemvo pridegti mums cigaretes, Mantas spokso, jaučiu jo rudas akis ant savo pečių ir sėdmenų, bijau atsisukti ir atremti pilkai žaliu žvilgsniu – per silpna.
Bernai iš balto bemvo vyresni už mus, vienas bus man, o kitas – Modei, pasiskirstymas aiškus iš karto. Modei teko gražesnis, o man – linksmas draugas su nuskeltu dantimi ir viltimi, kad būtent jis yra bemvo savininkas. Važiuojam, sako, gal kur kitur, į Panemunę ar Aleksotą, kur mažiau žmonių.
Mašinos salonas kvepia sena oda ir laukiančiais nuotykiais, mano širdis plaka ausyse ir vos girdžiu, ką kalba Darius ar Marius, bet vis tiek juokiuosi, ir kuo garsiau, ir tikrai garsiau už Modestą, kuriai eilinį kartą pūstelėjus kirpčius nuo kaktos prie vairo sėdintis bachūras sako – bet tai kokios gražios tavo akys, Modesta. Aš pavydžiu, kaip jo lūpose skamba draugės vardas, todėl leidžiu Dariaus ar Mariaus su nuskeltu dantimi apkabinama ir nesipriešinu, kai jis pačiu netinkamiausiu momentu mane pertraukia sugrūsdamas liežuvį man į burną, nesimuistau.
Mes prisiparkavę kažin kur prie vandens, greičiausiai prie upės, automobilio šviesos lyg teatre nutvieskia tamsoje sprogstančius krūmų pumpurus. Modesta geria alų, užpakaliu atsirėmusi į kapotą. Josios bachūras daug kalba ir mažai klausosi, bet aš nieko negirdžiu, nes Darius ar Marius pagarsino radiją ir prispaudęs mane prie užpakalinės sėdynės lango bučiuoja prancūziškai, lėtai ir švelniai, sukdamas ratus, liežuviu tikrindamas kiekvieną mano dantų plombą. „Radijas TAU!“ – kniaukia magnetola. Užsigeriu Dariaus ar Mariaus seiles alumi ir vėl leidžiuosi glamonėjama, grabaliojama, tuo pat metu apimta jaudulio ir šleikštulio, visai kaip kadaise važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais Palangos atrakcionų parke jutau pilvo apačioje plazdenančią baimę, su kiekvienu posūkiu peraugančią į malonumą.
Sukasi ratu mano meilės laivas, vėjas ant bangų šėlsta lyg apkvaitęs! – per radiją dainuoja Alanas iš grupės „Naktinės personos“, o Darius ar Marius įkiša ranką po mano violetine leopardinių raštų palaidine, pirštais suspaudžia dar skausmingą augantį spenelį ir staiga mašinos salonas kvepia nebe nuotykiais, o pavojumi. Sakau:
– Baik, jau viskas, noriu namo!
Kur nuneši tu mano meilės laivą, ar tiesiu keliu, ar atgal, kaip gaila? – klausia Alanas iš „Naktinių personų“.