Valdovų rūmai ruošiasi Užgavėnėms: šeštadienį – kaukių dirbtuvės, persirengėliai ir spurgos su rožių žiedlapių uogiene

Užgavėnės – tai laikas prieš pasninką. Šios šventės apeigos atspindėdavo šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, pavasario ir žiemos kovas, kurios dažnai buvo inscenizuojamos kautynėmis, karnavalais. Svarbiausia buvo daug linksmintis, laužyti visuomenėje nusistovėjusias taisykles, riebiai valgyti. Įdomu, kad Užgavėnės per šimtmečius išlaikė pagonišką dvasią. Ankstyvaisiais Viduramžiais Europoje Katalikų Bažnyčia stengėsi Užgavėnėms suteikti krikščionišką atspalvį, bet nenugalėjo senųjų tradicijų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Aristokratiškų kaukių edukacinės dirbtuvės

„Dabar Užgavėnes minime vieną dieną, nors anksčiau žmonės švęsdavo beveik savaitę. Valdovų rūmų muziejus šiemet siūlo pradėti linksmintis jau šeštadienį ir lankytojus pasitiks edukacinėmis dirbtuvėmis, pagal senuosius receptus virtomis spurgomis, o tikrąją Užgavėnių dieną, antradienį, į rūmų menes sugrįš valdovo dvaro damos“, – sako Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos skyriaus vedėja Lirija Steponavičienė.

Lietuvos valdovai turėjo savas, aristokratiškas Užgavėnių šventimo tradicijas. Jos aprašytos istoriniuose šaltiniuose. Gaivindamas senąsias tradicijas, šeštadienį Valdovų rūmų muziejus kviečia į aristokratiškų kaukių gamybos dirbtuves. Nuo vidurdienio iki 15.00 val. Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulio auditorijoje vyks edukacinės dirbtuvės „Užgavėnių belaukiant“. Šeimos su vaikais ar pavieniai lankytojai galės susikurti išskirtinę, didikų dvaro vertą kaukę. Užgavėnių kaukės ir persirenginėjimas simbolizuoja gamtos permainų laukimą.

Užgavėnių spurgos, kvepiančios rožėmis

Per Užgavėnes nuo seno ne tik persirenginėjama, bet ir gausiai, riebiai valgoma. Daugelyje šalių kepami blynai, nes šis patiekalas simbolizuoja sugrįžtančią Saulę, jos spalvą ir karštį. Lietuvoje dar būdavo verdamas šiupinys, o turtingesnių šeimų namuose – spurgos, ypač su rožių žiedlapių uogiene.

Kaip teigia prof. Rimvydas Laužikas, „Užgavėnių valgiuose – daug mėsos ir riebalų. Archajiškiausias lietuviškas patiekalas – šiupinys, vėliau atsirado blynai. Dar minimos „lazankės“| (skryliai) ir „pampuškos“ (pampuchai). „Pampuškos“ – tai mums gerai pažįstamos spurgos. Jos į Lietuvą pasklido per Lenkiją, iš Vokietijos. Net žodžio kilmė vokiška – nuo Pfannkuchen, tai yra „keptas keptuvėje“ (die Pfanne). Spurgas virdavo iš raugintų gerų kvietinių miltų tešlos, yra ir mielinės tešlos receptų. Iš tešlos formuojamos apvalios bandelės ir kepamos verdančiuose taukuose. Pasiturinčių namų virtuvėse į spurgas būdavo įšvirkščiama ir rožių žiedlapių uogienės“.

Lenkijoje dar ir šiandien yra minima Spurgų diena – visi tą dieną valgo šį skanėstą. Valdovų rūmų muziejus parengė staigmeną ir šeštadienį lankytojus vaišins spurgomis su rožių žiedlapių uogiene. Pagal iš kartos į kartą perduodamą receptą jas išvirs „Mažosios Ragainės“ kepyklėlė. Lankytojai, įsigiję bilietą į muziejų, bus vaišinami ir šiuo skanėstu, tačiau, ar užteks visiems, – pažadėti sunku, siūloma atvykti pirmoje dienos pusėje.