Šiuolaikiškas žvilgsnis
Valdovų rūmuose J. Marcinkevičiaus poema „Mindaugas“ kartą jau buvo statyta. Tačiau šis spektaklis bus išskirtinis. Jį kurianti režisierė Marija Simona Šimulynaitė dramą įvilko į modernų šiuolaikinį rūbą.
„Valdovų rūmuose, regis, 1990-aisiais buvo pastatytas kino teatro spektaklis. Jis atspindėjo aną laiką... Manau, tai nebepatrauklu šiuolaikiniam žiūrovui. Meškų kailiai, mėginimas atskleisti XIII amžių – ne mano stilius.
Šis „Mindaugas“ bus išskirtinis – aktyvus, judrus, vizualus, plastiškas ir temperamentingas“, – pasakoja režisierė.
Pasak šiuolaikinio meno kūrėjos, įspūdingo reginio tikslas – pritraukti jaunąją žiūrovų kartą. Todėl tai geriausia daryti bendradarbiaujant su jaunąja artistų karta ir mąstyti šiuolaikiškai.
J. Marcinkevičiaus poemos herojai – brandūs 50-60 metų vyrai. Tačiau režisierė nusprendė suburti jauną artistų komandą. Spektaklyje vaidmenis kuria 13 jaunų vyrų ir viena aktorė – Morta.
„Kadangi „Mindaugas“ yra Lietuvą vienijanti drama, nutariau aktorių ieškoti ne tik Vilniaus, bet ir kituose šalies teatruose – Panevėžio Juozo Miltinio, Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Projekte taip pat šoks profesionalūs Baltijos baleto teatro šokėjai. Mindaugo vaidmenį atliks Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Jonas Čepulis“, – pasakojo M. S. Šimulynaitė.
Modernių kūrėjų komanda
Valdovų rūmuose statomo šiuolaikinio spektaklio scena primins kupolą. Kertiniu scenografijos štrichu bus mobilūs balti laiptai, vedantys į „dangų“, „karūną“, „šlovę“, „teisybę“. Režisierė atskleidžia, kad pagrindinė dekoracija bus daugiafunkcė. Didingi laiptai taps ne tik sostu, bet ir, tarkime, vargonais.
Spektaklio scenografijai išskirtinumo suteiks specialiai kuriamos vaizdo instaliacijos.
„Su daugkartiniu projektų partneriu Rimu Sakalausku ieškome simbolio dramaturgijoje, jį pateikiame įspūdingai, šiuolaikiškai, suprantamai ir vizualiai patraukliai. Ypač šių laikų jaunajai kartai“, – sako režisierė.
Moderniam spektakliui muziką kuria kompozitorius Mykolas Natalevičius, kurio kūryboje susilieja folkrokas ir vargonų elektroninės sintezės.
Tiesa, nepaisant modernaus apdaro, M. S. Šimulynaitė stengėsi laikytis J. Marcinkevičiaus parašytos poemos kontūrų.
„Žiūrovai išvys pilną kūrinį, kurio tematika aktuali ir šiomis dienomis. Poema buvo rašoma sovietinės priespaudos metais (1968). Tai reiškia, kad J. Marcinkevičius negalėjo laisvai mąstyti ir rašyti taip, kaip nori. O tai itin jaučiama poemoje.
Tekstas rašytas konservatyviai, neišsišokant, atsargiai. Poemos stilių galima lyginti su klasės pirmūno laikysena. Man norisi išleisti J. Marcinkevičiaus tekste įstrigusius veiksmus, kurių rašytojas negalėjo sau leisti realizuoti. Jis negalėjo perlenkti lazdos, nes tuometinė valdžia būtų uždraudus išleisti kūrinį.
Todėl statydama šį spektaklį noriu atskleisti teisybę, kuri poemoje be galo jaučiama „tarp eilučių“, herojų santykiuose ir poelgiuose“, – teigė pastatymo sumanytoja.
Spektaklis laukė savo valandos
Režisierei keista, kodėl šis, beveik prieš 50 metų parašytas, kūrinys ilgą laiką niekur nebuvo statytas. Kūrėja svarsto, kad jis turbūt laukė savo valandos, kada jo labiausiai prireiks.
„Manau, ta diena išaušo – būtent dabar reikia pradėti kovoti už savo teises ir gerovę… Šis spektaklis byloja apie mūsų laikų aktualijas. Dabar mes, kaip tie XIII amžiaus lietuviai, iškrikę po savo pilaites, žemeles, nedrįstame jungtis, vienytis. Nors ir baisiais būdais, bet Mindaugas mėgino visą Lietuvą apjungti. Ar jam pavyko? Manau, kad taip.
Kronikose daug kur rašoma, kad lietuviai be galo kantri, stipri, galinga ir kovinga tauta. Noriu, kad šis spektaklis įkvėptų „kofeinų“ kartą būti ryžtingesnę, ne paliegusią. Noriu, kad vienytumės ir kovotume už Lietuvą – tokią, kokią norėjo matyti Mindaugas, kokią mes norime ją matyti dabar“, – neabejoja režisierė.