Valensijos kino festivalio jaunųjų žiuri komisija, kurią sudaro nuo aštuoniolikos iki trisdešimties metų turintys nariai negailėjo lietuvių režisierės filmui komplimentų. Anot žiuri, kuri per vieną savaitę iš daugybės pateiktų filmų turėjo pasirinkti vieną, D. Šarutytės filmas iš karto labai ryškiai spindėjo bendroje festivalio programoje.
„Už scenarijų, tiek pat pat aštrų, kiek ir jautrų, už intymų atvirumą, kurį režisierė sukūrė filme, ir kuriuo pasidalino su mumis, už nuostabią vizualinę raišką, ir, apibendrinant, už tai, kad visomis prasmėmis D. Šarutytės filmas yra išbaigtas ir sudėtingas kūrinys, jam atiteko šių metų jaunųjų žiuri apdovanojimas už geriausią vaidybinį filmą,“ – ceremonijos metu sakė žiuri.
„Tai yra be galo malonus apdovanojimas, nes filmą įvertino jauna komisija, o pelnyti jaunos auditorijos palaikymą, gvildenant rimtą ir jautrią temą net, jei tai darai įvilkdamas į ironijos rūbą – labai svarbu,“ – sako D. Šarutytė.
Valensijos kino festivalyje tekęs įvertinimas – jau antras režisierės gautas apdovanojimas per pastarąsias savaites. Praėjusį savaitgalį Tarptautiniame Transilvanijos kino festivalyje D. Šarutytės filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ pelnė specialų žiuri prizą ir sulaukė kritikos dėmesio.
Po premjeros Transilvanijos kino festivalyje, rumunų kino kritikė Flavia Dima savo recenzijoje pasidalino savo pačios panašia į filmo herojės, ir režisierės patirtimi, kuomet jai teko atsisveikinti su tėvu.
„Jautrus ir aštrus, be nereikalingų efektų filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ pirmiausiai palies tuos žiūrovus, kurie yra išgyvenę artimųjų netektį. Tokie žiūrovai žiūrės šį filmą iš to paties taško, iš kurio žiūrėjau aš,“ – rašo F. Dima.
Kino kritikė, atkreipė dėmesį ir į tai, kad filme naudojama asmeninė režisierės archyvinė medžiaga, žiūrovams primins jų pačių patirtį, nes daugelio vaikystė taip yra suarchyvuota VHS kasetėse.
„Savo namuose turiu kasetę, kurioje užfiksuoti pirmieji penkeri mano gyvenimo metai, taip pat nufilmuoti tėvo, – rašo F. Dima. – Mane pribloškė ne tiek vaizdų panašumas (galbūt „namų filmai“ mus visus vilioja tuo, kad jie yra labai asmeniški, bet drauge ir šiek tiek universalūs), kiek jų reliatyvumas: tai užfiksuotos vaiko ir suaugusiojo nuoširdaus santykio akimirkos, tie malonius prisiminimus žadinantys žvilgsniai, kuriuos stengiesi išsaugoti, kurie iškyla prieš akis sunkiomis akimirkomis, bet kurie taip pat primena viską, ko neužfiksavo namų kameros akis. Filmas galbūt dėl to taip ir paveikia, nes režisierė neria į prarastų dienų prisiminimus.“
Lietuvos kino teatrų žiūrovams filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ bus pristatytas jau šį rudenį.