Režisierius, iš kurio mokosi teatro grandai
Spektaklyje „Užburtas kalnas“ vaidinsiantys aktoriai neslepia – premjeros laukti įdomu, o kartais ir šiek tiek neramu galvojant apie tai, kiek dar darbo reikia padaryti. Visgi, svarbiausia, žino galintys pasitikėti ir režisieriumi, ir kitais komandos nariais, kartu einančiais šį kelią.
„Spektaklio dar nėra, liko mėnuo, o bilietai jau visi išparduoti. Šitas dalykas man yra nesuvokiamas, aš gal pripratusi kitaip – esu pratusi įsivaizduoti, kada žmonės perka bilietus, kad jau būtų kažkas labai aiškaus ir konkretaus. Taip, režisierius mums atskleidžia labai daug idėjų, kaip bus, bet daug dalykų dar yra teoriniame lygmenyje. Tad daug nerimo“, – neslėpė V. Kuodytė.
V. Masalskis prisipažino svarstantis, koks bus susitikimas su festivalio žiūrovais.
„Kažkiek pažįstu austrus, vokiečius kaip žiūrovus, tad man tas susitikimas bus labai įdomus. Pavyzdžiui, kai mes vaidinome „Didvyrių aikštę“, K. Lupos pastatymą Prancūzijoje, jie labai normaliai skaitė visus tuos titrus, nors spektaklis buvo labai ilgas – jį išbūdavo, dabar įdomu, kaip išbus vokiečiai. Visų pirma – čia tikrai yra neeilinis įvykis, nes Zalcburgo festivalis paprastai priima vieną spektaklį ir vieną operą. Įdomu, kaip jie priims dabar šitą mūsų veiklą, kurioje yra vokiečių autorius, lenkas režisierius ir lietuvių trupė, ar ją visą išskaitys“, – kalbėjo jis.
Pirmą kartą su K. Lupa dirbantis D. Želvys pasakojo nerimą palikęs nuošalyje ir tiesiog bandantis pasinaudoti proga mokytis.
„Aš gal esu padėjęs į šalį nerimą, kažkokią kritiką, tiesiog kažkaip bandau dirbti, klausytis, mokytis. Man atrodo, kad iš K. Lupos iš tikrųjų galima labai daug išmokti – net norisi pakviesti kitus, ypač jaunus režisierius, į repeticijas, kad jie ateitų, pasižiūrėtų, kaip galima dirbti su aktoriumi, kaip galima fantazuoti, tiesiog pasimokyti to amato. Aš net atsimenu, kai Valentinas grįžo po „Didvyrių aikštės“, kur pirmą kartą dirbo su K. Lupa, netgi jis, teatro grandas, labai daug atsinešė po susitikimo su šiuo režisieriumi, tad labai džiaugiuosi, kad ir man teko kažkiek pabūti“, – sakė jis.
Ypatinga darbo metodika
Kuo ypatingas legendomis apipintas darbas su K. Lupa?
V. Masalskis svarstė, kad galbūt didžiausias skirtumas, lyginant su kitais režisieriais, kad nors spektaklio formą jis turi savo galvoje, bet didžiausią dėmesį skiria personažo psichologijai.
„Į kiekvieną personažą jis bando įeiti, bando sufantazuoti jo gyvenimą, jis tiesiog jį pasakoja, tapo mūsų akyse – kartais tai būna ir labai ilgai trunkantys procesai, bet visi jo spektakliai, kiek aš matau, yra lyg tokie trimatėje erdvėje tapomi paveikslai iš aktorių, iš muzikos, iš garsų, iš vizualinių dalykų, iš baldų, iš scenų pasikeitimo, iš verbalikos“, – pasakojo jis.
„Kiek aš esu dirbęs su juo, dabar mes jau trečiame spektaklyje, pastebiu, kad tu jautiesi spektaklio dalimi, kaip, man atrodo, ir turėtų būti. Juk net kai kartais vaidini pagrindinius vaidmenis, tu vis tiek esi dalis visos šitos simfonijos, nėra taip, kad ant tavęs pastatytas darbas, dirbi, veži, o visa kita nesvarbu. Bet čia būtent tu esi dalis, nesvarbu, kokį vaidmenį vaidini, didelį ar mažą. Man tas labai patinka, kad jis daro simfoniją iš aktorių, iš muzikos, iš garso, iš vaizdo“, – kalbėjo V. Masalskis.
V. Kuodytė pridūrė, kad K. Lupa pats yra fantastiškas aktorius, galintis suvaidinti visus personažus, tačiau aktoriams negalima daryti klaidos ir tiesiog pabandyti „nusiimti“ tai, kaip jis tai padaro – tenka patiems improvizuoti ir ieškoti savo kelio. Tačiau visam tam atrama – psichologinių portretų analizė.
„Mes tiesiog beprotiškai daug laiko praleidome klausydami nuostabių K. Lupos monologų, kur tikrai gal tų legendų sklandymas yra susijęs su tuo, kad tai yra nesustojamos minties žmogus. Tiesiog jo mintys gimdo kitą mintį ir tu klausydamas nesupranti, iš kur tiek? Atrodo, o jei jis dar sugebėtų sakyti ir visas pašalines mintis...“, – pasakojo ji.
„O man didžiausias džiaugsmas dirbti su K. Lupa dėl to, kad jis sugeba aktoriui visą laiką atverti tas vietas, kur tu niekaip pats neprieitum prie tų atradimų, prie to, kas yra neišsakyta autoriaus. Būtent ne kas parašyta, o kas neparašyta – jis atveria tokias situacijas, kur tu galvoji, iš kur, kaip jis tą sugalvojo, kad tas žmogus taip gali galvoti, arba kad jam buvo taip atsitikę? Tai, ko kartais labai pasigendi kitų režisierių, kad kai pats kaip aktorius nesugebi kažko surasti tekste, tau režisierius atveria kelią“, – kalbėjo V. Kuodytė.
„Kaip kažkada teko kalbėtis su vienu iš K. Lupos asistentų, kuris kažkaip lyg tarp kitko pasakė – jis niekada nepaliks aktoriaus pasimetusio, jis padės paklydusį pakreipti. Galbūt netemps už rankos, neišars tau kelio, bet gal garsu padės, pašauks. Nors tai net ne man buvo skirta, bet aš išgirdau, pasiėmiau ir su tuo pasitikėjimu į tą „Užburtą kalną“ ir einu“, – sakė D. Želvys.
Gyvenimiškos patirties atspindys
V. Masalskis pastebėjo, kad V. Kuodytės išsakyta įžvalga apie tai, kad K. Lupa sugeba parodyti tai, ko tu pats nesugalvoji – labai taikli.
„Aktoriai atsispiria nuo teksto, nuo savo patirties, ir kartais net nesitiki, kad galima atrasti tokių kampų, tokių požiūrių į šitą veikalą. Dėl ko ir Donatas sakė, kad kitiems reikėtų ateiti pažiūrėti, kaip K. Lupa dirba, nes kartais su kitais režisieriais būna, kad susiduri su tokiu banalumu, kuris daugų daugiausia remiasi tik tekstu, o kartais netgi ne tekstu ir jokia patirtimi – tada tiesiog pasidaro kančia dirbti, tu galvoji, ar jis pasiruošęs, ar jis nepasiruošęs, ar jis ką nors matęs gyvenime, ar nieko nematęs. Tarp mūsų, aktorių, dažnai vyksta tokie pokalbiai, kad susiduri, atrodo, patiki žmogumi, o paskui keliauji ir matai, kad atsiduri tiesiog baloje – o čia su juo visai kas kita“, – pasakojo jis.
V. Kuodytė sakė sveikinanti K. Lupą, kuris ir „Užburtame kalne“, kaip ir kituose savo kūriniuose, bando sustabdyti laiką: „Tai, aišku, vėl bus išbandymas žiūrovui, bet, man atrodo, tai yra labai gerbtinas dalykas, kada menininkas ne tik kad perša savo stilių, kad štai jam patinka tokie ilgi spektakliai, bet jis atliepia pasaulį, kuris dabar yra toks lekiantis – jis kaip menininkas revoliucingai eina prieš tai su tokiomis savo epopėjomis“.
Pasak V. Masalskio, K. Lupa tiesiog nepasiduoda madai: „Labai daug kas mes papuolame į tas mados pinkles. Tai blogai, nes taip mes tampame silke tarp silkių, plaukiame pagal madą ir tiesiog mūsų nebelieka“.
Būtent tokie kūriniai, kurie nėjo pagal madą, kurie kalbėjo apie tai, kas yra amžina, aktorių nuomone, ir įėjo į istoriją kaip klasika.
„O amžina yra žmogus su jo visais nuopoliais, su jo visais pakilimais – tie dalykai visada yra amžini, jie neturi laiko, jie yra belaikiai, atitinka bet kokį laiką. Tik, galima sakyti, forma buvo kita, bet iš principo niekas nesikeičia – kaip ir tie devalvuojantys pinigai arba karai“, – pastebėjo V. Masalskis.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.
