Patiems lenkams tai kėlė nemenką nuostabą, nes šalyje ir anuomet buvo gausu teatrų, įvairiausių koncertinių salių, klubų, kabaretų, varjetė scenų. Inteligentijos mėgstami vakarai – susitikimai su muzikos, teatro įžymybėmis – vykdavo restoranuose, studentai irgi turėjo savo kultūrines erdves – dar 1956 ar 1957 m. susibūrusius, daugiausia džiazą grojusius klubus Stodola, Hybrydy, į kuriuos atvažiuodavo net kitų socialistinio lagerio šalių jaunimas (beje, šie klubai gyvuoja iki šiol).
Vis dėlto mažutė, itin kukli, net skurdoka Piwnica na Wojtowskiej iškart sugebėjo sukurti tokią ypatingą atmosferą, kad ten patekti verždavosi ne tik publika, bet ir atlikėjai.
Teatrėlis atsirado ir beregint išpopuliarėjo vieno žmogaus – Ryszardo Ostromęckio, keliolika metų dirbusio aktoriumi, pastangomis.
Būdamas jau brandaus amžiaus, jis nutarė savo jėgomis ir asmeninėmis lėšomis įsteigti kultūros centrą, kur menininkai bendrautų su žiūrovais, kur vyktų koncertai, minispektakliai, poezijos ir diskusijų vakarai, o jauni menininkai galėtų tobulinti meistriškumą.
Šio darbo ėmėsi su begaline aistra ir atkaklumu. Patalpų toli neieškojo – suremontavo daugiabučio, kuriame gyveno, seniai nebeveikiančią katilinę, kad bent minimaliai pritaikytų ją kultūrinei veiklai.
Tai surijo beveik visas Ostromęckio santaupas, tačiau entuziazmo neatvėsino. Negana to, įrengti užkulisiams ir administracijos kambariui jis atidavė dalį savo paties buto.
Vietoj katilinės atsirado scena ir mažytė žiūrovų salė, kur tilpdavo vos 90 žmonių. Jie susėsdavo ant paprasčiausių suolų ir taburečių. Toks kamerinis stilius leido atlikėjams užmegzti itin draugišką, intymų ryšį su publika. Lenkijos žiniasklaida, simpatizuodama Piwnicos įkūrėjui, vadino jį „šauniai užsisukusia, pozityviai pakvaišusia asmenybe“.
Gerai prisimenu įspūdį, kai prieš daugelį metų pirmąkart patekau į tą lenkų spaudos ir televizijos nuolat giriamą teatrą. „Nejaugi čia ta garsioji Piwnica, apie kurią kalba visa Varšuva ir kuri laikoma kultine Lenkijos inteligentijos kultūrinio gyvenimo vieta?“ – stebėjausi, nes jau buvau mačiusi, kokie erdvūs, puošnūs sostinės teatrai.
Tačiau netrukus suvokiau Piwnicos unikalumą. Teatrėlio vadovas tvirtai laikėsi principo – rodyti vien aukštos prabos meną, kviesti neeilinio talento atlikėjus, kuriuos pažinti iš arčiau žiūrovai kitur neturėjo galimybių. Be to, į šią originalią vietą mielai atvykdavo ir Ostromęckio pakviesti garsūs užsieniečiai. Publika susirinkdavo dažniausiai irgi ypatinga – tikri teatro ir muzikos fanai.
Senutėliais girgždančiais laiptais nusileidus į rūsį, kukliame fojė svečius visada pasitikdavo šeimininkas, nepaprastai malonus, galantiškas, džiugiai besišypsantis. Svetingai ir iškilmingai, tarsi rengdamas prašmatnų priėmimą, kviesdavo pasivaišinti kava, arbata, pyragaičiais. Būtinai supažindindavo žiūrovus tiek tarpusavyje, tiek su atlikėjais.
Po koncerto ar spektaklio pabendrauti su muzikantais, aktoriais kviesdavo publiką į šalia įrengtas kitas kuklias patalpas, kur smagiai traškėdavo židinys, o ant medinių stalų laukdavo paties šeimininko pagamintos paprastos, „naminės“, kaip sakydavo Ostromęckis, vaišės, pavyzdžiui, blynai, kiaušinienė arba lenkų mėgstami juodos duonos sumuštiniai su „šmalcu“ – šaltais spirgučiais.
Anot dalyvių, „atmosfera visada būdavo labai šilta, nestigo skoningo humoro, žavėdavo koncertavusių garsenybių atviri pasakojimai apie jų asmenines patirtis, darbą, šeimą“.
Lenkijos žurnale Teatr rašoma, kad Piwnicos vaidmuo tapo ypač svarbus, kai generolas Wojciechas Jeruzelskis įvedė karo padėtį, po kurios sekė niūriausias socializmo laikotarpis.
Neseniai Lenkijoje pasirodė Patrycijos Korczago knyga „Nepakartojami“, pasakojanti, kaip Piwnica na Wojtowskiej tapo kūrybinių ieškojimų, eksperimentų, improvizacijų, naujų talentų atsiskleidimo vieta.
Daugiau kaip tris dešimtmečius šiam Varšuvos kultūrinio gyvenimo traukos centrui vadovavęs Ostromęckis užsibrėžė tikslą, kad „publika norėtų ten ateiti ne vien dėl kino ar estrados „žvaigždžių“, bet ir dėl originalios, savitai rafinuotos jų atliekamų kūrinių programos. Tad, nepaisant patalpų paprastumo, net primityvumo, ten koncertuodavo Tarptautinio F. Chopino konkurso laureatai, skaitydavo eiles, monospektaklius pagal Fiodorą Dostojevskį, Adomą Mickevičių, Witoldą Gombrowiczių, Federiko García Lorcą, Czesławą Miłoszą vaidindavo iškiliausi aktoriai – Gustavas Holoubekas, Tadeuszas Lomnickis, Janas Englertas, Beata Tyszkiewicz, Maja Komarowska ir daugybė kitų, nuostabius džiazo muzikos vakarus rengdavo plačiai žinomi saksofono meistrai Wlodzimierzas Nahorny’s, Zbigniewas Namyslowskis, grojo pasaulinio garso pianistai, violončelininkai, smuikininkai, rečitalius rengdavo mylimiausi lenkų dainininkai Irena Santor, Edyta Geppert, Hanna Banaszek, Sława Przybylska, Marekas Grechuta, Jeremis Przybora... Subtiliai šmaikščias programas pristatydavo baladžių, dainuojamųjų feljetonų didžiu meistru pripažintas kompozitorius ir atlikėjas Wojciechas Mlynarskis... Iš viso ten įvyko daugiau kaip 750 renginių“, – rašoma knygoje.
Mažytėje Piwnicos scenoje fortepijonu skambino Meksikos ambasadorius, grojo garsusis fortepijoninių improvizacijų meistras vengras Szabolcsas Esztény’s, kūrybinį kelią ten pradėjo Włodekas Pawlikas, vėliau tapęs pirmuoju džiazo muzikos Grammy laureatu.
Lenkų režisieriai, net iškilusis Andrzejus Wajda, rengdavo repeticijas su aktoriais, žinomi instrumentalistai tobulindavo savo meistriškumą, įrašinėjo plokšteles, nes tame „rūsyje“ puiki akustika. Beveik visas tas garsenybes iš Lenkijos radijo, televizijos laidų, iš lenkų kino filmų žino ir Lietuvos inteligentų vyresnioji karta.
Ostromęckis kviesdavo į Piwnicą žymius menininkus iš JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Japonijos... Dideles simpatijas jautė lietuviams, nors lietuviškų šaknų sakė neturintis, bet pabrėždavo, kad „Lietuva lenkams – labai artima, miela šalis, o jos teatro, muzikos, dailės pasiekimai nepaprastai įspūdingi, pasaulinio lygio“.
Lenkai pabrėžia: Piwnica fenomenali dar ir tuo, kad jos įkūrėjas ir vadovas ne tik siekė žodžio kultūros, sceninio meistriškumo, bet ir puoselėjo laisvojo teatro, kuriam svetimi oficialūs ideologizuoti renginiai, dvasią. Įdomiausia, kad visa tai Ostromęckis sugebėjo įgyvendinti, negaudamas jokių valstybės dotacijų.
Pats viską organizuodamas ir atlikdamas daugelį darbų, veikė pasiaukojamai, altruistiškai. „Mano Piwnica funkcionavo tik dėl teatro gerbėjų, bičiulių menininkų, tokių pat entuziastų kaip ir aš, paramos. Kai stigdavo lėšų, daugelis atsisakydavo honorarų, bet vis tiek mielai sutikdavo toliau koncertuoti pas mus“, – neslėpė Ostromęckis.
Pasak knygos „Nepakartojami“ autorės, ne veltui jis buvo laikomas tikru dvasios aristokratu – turėdamas puikią meninę intuiciją ir skonį, sugebėdavo ir kitus uždegti meile kultūrai.
Ryszardo Ostromęckio jau nebėra tarp gyvųjų. Savo išpuoselėtą teatriuką jis padovanojo miestui. Piwnica ilgą laiką stovėjo tuščia, bet, perėjusi Varšuvos Kultūros centro žinion, atgyja.
Varšuviečiai iki šiol randa ten išskirtinę aplinką, įdomius renginius, gali užmegzti artimą ryšį su menininkais, tačiau vyresnioji intelektualų karta su nostalgija prisimena neprilygstamus Ostromęckio laikus.
Lenkijos kultūros internetinis portalas culture.pl kiek anksčiau rašė, kad Piwnicos įkūrėjas „nuveikė milžinišką darbą populiarindamas tikrąjį meną – rengė ne pigius šou, bet skleidė aukštos prabos kultūrą, užtikrino tiesioginį talentingų menininkų bendravimą su visuomene, darydamas tai novatoriškai, su didžiuliu įkvėpimu ir pasišventimu. Kiek daug prasmingų dalykų įstengia nuveikti vienas žmogus net ir kukliomis sąlygomis, turėdamas menkas lėšas, jeigu užsibrėžia kilnų tikslą ir atkakliai siekia jį įgyvendinti.“