Suvaidinta šimtuose teatrų ne tik Lietuvoje, pamėgta vaikų ir suaugusiųjų „Aš vejuos vasarą“ – stebuklinga istorija apie laimę ir apie tai, kaip nelengva ją išsaugoti. Apie dalykus, kurie ir po pusės amžiaus nepasensta ir išlieka kaip niekad svarbūs. Simboliška, kad 1968 metais pasirodžius istorijai apie taikų Pienės Pūko miestą lemtingi įvykiai klostėsi Čekoslovakijoje, o šiemet tariantis sugrąžinti pjesę prasidėjo karas Ukrainoje. Už knygą gautą honorarą V. Palčinskaitė nedvejodama pervedė Ukrainos vaikams. O apie fatališką „Aš vejuos vasarą“ likimą su V. Palčinskaite kalbasi knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
– Pjesė „Aš vejuos vasarą“ pasirodo nauju pavidalu, su dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracijomis. Pirmą kartą ji pastatyta 1968 metais Valstybiniame jaunimo teatre – prieš 54 metus, tačiau tekstas nė kiek nepaseno. Ir šios pjesės likimas tikrai neeilinis. Kaip sekėsi „Aš vejuos vasarą“ scenoje?
– Visų pirma, norėčiau papasakoti, kaip gimė mintis „reanimuoti“ šią pjesę. Su „Aš vejuos vasarą“ susiję tiek nutikimų: ir labai gražių, ir fatališkų, ir netgi baisių, tad ilgą laiką net nedrįsau jos judinti, net buvau šiek tiek prietaringa. Ir štai praėjusių metų pabaigoje portale Bernardinai.lt netikėtai pasirodo vieno labai garsaus lietuvių kalbos mokytojo iš Utenos Stepo Eitminavičiaus tekstas, kur jis labai gražiai pasakoja su šia pjese susijusią savo istoriją.
Kaip jis, būdamas vaikas, pamatė „Aš vejuos vasarą“ scenoje, kokį stiprų įspūdį jam paliko tas spektaklis ir kiek sykių pats su mokiniais statė šią pjesę. Tas mokytojo tekstas man buvo tokia kalėdinė dovana ir tada kilo idėja, o gal reikėtų „Aš vejuos vasarą“ vėl iškelti į šviesą.
„Aš vejuos vasarą“ yra viena iš dviejų pirmų mano parašytų pjesių. O istorija tokia. Kažkada, baisu net pasakyti, 1968 metais, man kilo sumanymas vaikišką pjesę pastatyti Panevėžio teatras, kurį labai mylėjau ir vertinau.
Buvo vasara, atostogavome Palangoje, tačiau pareiškiau, kad saulė man kenkia, neisiu į paplūdimį, tad sėdėjau bibliotekoje ir rašiau. Kai įpusėjau pjesę, ištiko fatališkas dalykas – paskambino tuomet labai garsi režisierė Aurelija Ragauskaitė iš Jaunimo teatro ir užsakė parašyti... vaikišką pjesę.
Aišku, ji nieko nežinojo apie tuometinius mano bandymus. Išsigandau atsakomybės, nes pradėjau rašyti būdama laisva, o čia – užsakymas. Vadinasi, teatras pasitiki manimi, esu įpareigota. Ir staiga supratau, kad nebemoku rašyti...
Kaip tik buvo vasaros vidurys, tad ir pavadinimas iš to laiko: „Aš vejuos vasarą“. Sugalvojau veikėjus. Mamą Pienę, verdančią vakarienę. Atsirado taikus Pienės Pūko miestas. Po to Kmynai – pikti miesto kaimynai. Braškė, kurią ne laiku nuraškė. Nasturtas – miesto galva ir Konvalijos turtas. Tetulė Konvalija, sauganti savo taliją. Lapą su veikėjų sąrašu padaviau režisierei ir pasakiau, kad viskas, daugiau nemoku.
O Ragauskaitės būta geros pedagogės ir ji man sako: palauk, yra veikėjai, yra pavadinimas, tai yra ir pjesė, juk beliko tik sugalvoti, kas ką veikia. Taip ir atsirado, kaip vadinu, ta „antra pirma“ pjesė.
Fatališka tai, kad 1968 metais, kai pasirodė spektaklio premjera, rusų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją. Nekaltas Pienių Pūko miestas ir pikti kaimynai kmynai. Kaip šiandien prisimenu – šių metų pradžioje kalbėjome apie pjesės atgimimą, o vasario gale išgirdome kitą baisią naujieną.
– Į miestą atvykstančių piktų kaimynų kmynų maršas iš tikrųjų pranašiškas: Cha! Tai mes, nenuoramos, pikti kaimynai. / Traukitės iš kelio, kai žygiuoja kmynai. / Nusibodo snūduriuot senam kieme. / Užkariauti Pienės Pūko miesto – marš – eime! Ir tarsi to nebūtų gana, kmynai pradeda prievartinį Pienių Pūko miesto apželdinimą. Turbūt nieko nuostabaus, kad, kai skaičiau apie tą apželdinimą, galvoje aidėjo visi tie dalykai, apie kuriuos kalbame šiandien. Kartais knygos sukuria savo neįtikėtinus likimus, tiesa?
– Tikrai taip. „Aš vejuos vasarą“ statė per 100 teatrų. Net Kanados lietuvių bendruomenė visai neseniai sukūrė savo „Aš vejuos vasarą“ versiją. Įdomu, kad ypač šią pjesę pamilo ukrainiečiai, turbūt nė vienoje šalyje jos nestatė taip dažnai kaip Ukrainoje. Pati lankiausi premjerose Kyjive ir Lvive, tad, kai matau subombarduotą teatrą, žuvusius vaikus, negaliu sulaikyti ašarų. Nieko baisesnio negaliu įsivaizduoti.
– Būtinai turiu paminėti, kad honorarą už šią knygą jūs ir pervedėte Ukrainos vaikams. Noriu klausti apie daugybę „Aš vejuos vasarą“ pastatymų. Scenoje matėte daugybę Pienių Pūko miestų, daugybę braškių, daugybę blogiečių kmynų. Kas buvo tie aktoriai, sukūrę vaidmenis pirmame pastatyme? Juk šiandien tie vardai labai svarbūs Lietuvos teatro pasaulyje.
– Visų pirma, paminėčiau, kad pjesė „Aš vejuos vasarą“ buvo kitokia, nei tuomet buvo įprasta matyti vaikų teatre. Poezija ir muzika, zongai – tuo metu nebuvo įprasta scenoje. Kaip sakau, įvedžiau pirmuosius bardus į vaikų teatrą. Tai buvo Saulius Sipaitis su Kristina Kazlauskaite ir abu jie buvo puikūs. Puikios ir Viktorijos Gatavynaitės dekoracijos. O kaip vaidino Nijolė Gelžinytė, Eugenija Pleškytė, Birutė Didžgalvytė...
– O blogiečiai kmynai buvo įspūdingi?
– Kmynai buvo tokie grėsmingi – S. Sipaitis, Algirdas Grašys, Rimgaudas Karvelis – visas mūsų aktorių žiedas.
– Ar labai skyrėsi skirtingų teatrų interpretacijos?
– Siužetinė pjesės linija labai aiški, tad iš esmės interpretacija buvo ta pati. Švelnus, taikus Pienės Pūko miestas ir kmynai užkariautojai.
Bet, aišku, kiekvienas teatras įnešdavo savo braižą ir net savo tautinių motyvų. Pamenu, Kyjivas „Aš vejuos vasarą“ statė ne jaunimo, o dramos teatre, labai puošniai. Spektaklis dalyvavo teatrų festivalyje, tai nebuvo vaikiškų spektaklių festivalis. Ir tarp visų pjesių „Aš vejuos vasarą“ pelnė trečią vietą. Labai didžiavausi, kad vaikiška pjesė gali būti vienoje gretoje su suaugusiųjų dramaturgija.
– Minėjote, kad pjesės „Aš vejuos vasarą“ modernumas slypi zonguose, toje muzikinėje dalyje. Skaičiau pjesę šiandienos akimis, norėjau pasižiūrėti, kas paseno, ir mane ištiko priešingas jausmas. Labai svarbi ir intensyvi pjesės dramaturginė linija. Juk net ir braškė pasikeičia – prinoksta, prisiėmusi atsakomybę dėl laiko išbandymų. Tekste yra ir nuostabios poezijos, kuri galėtų virsti atskiru eilėraščiu ar atskira daina. Tarkim, „Daina apie mėlyną saulę“. Parašėte ją 1968 metais.
Mergaitė sukūrė mažutį pasaulį / Ir nupiešė didelę mėlyną saulę. / Suaugę sušuko: apgaulė! Apgaulė! / Na, kurgi jūs matėte mėlyną saulę? / Mergaitė pravirko: mačiau aš tą šalį, – / Ten saulė kaip nori, taip šviesti tau gali. / Suaugę – supraskit, / Suaugę – nepykit / Ir tik netrukdykite jai. / Netrukdykit!
Yra dalykų, kurie per 54 metus visai nepasensta. Dirbote su daugybe žymių dailininkų ir šiandien jūsų jaunatviška kūrybinė dvasia pritraukia jaunus, visai kitos kartos dailininkus. Kaip jums šis naujas „Aš vejuos vasarą“ pavidalas?
– Man labai patinka. Čia jau antra mano knyga, kurią iliustruoja Marija Smirnovaitė. Prieš tai ji sukūrė pavidalą knygai „Ką padarė šokių salė“. O šįkart tokia žaluma, kad norisi tiesiog į ją įeiti.
– „Aš vejuos vasarą“ buvo dažnai statoma mokyklose. Man regis, kad mokyklinio teatro tradicija šiandien gerokai prislopusi. Žinoma, tam įtakos turėjo ir pandemija. Kaip manote, ar daug vaikai praranda, neturėdami galimybės realizuoti savęs scenoje? Ar grįš tie laikai, kai teatro spektaklis mokykloje tapdavo didžiuliu įvykiu? Juk scena visus suvienija.
– Nesitikiu, kad kas nors ryšis statyti visą pjesę. Galbūt atsiras kas perskaitys knygą ir, pajutęs tam tikrų momentų aktualumą, imsis statyti ištraukas. Gal ką nors sudomins poetiniai tekstai, gal dainos. Kažkas turi įvykti.
– Jūs prisižadėjote ir laukiame trečios prisiminimų knygos – trečių babilonų. Šiandien vis labiau suprantame, kokios svarbios prisiminimų knygos, koks svarbus žmonių, nugyvenusių kūrybišką ir turiningą gyvenimą, žvilgsnis ir pasakojimas apie laikus, kurie, jei tie žmonės nepapasakos, tiesiog išnyks. Tai dėl trečios prisiminimų knygos esame sutarę, o, žvelgiant į ateitį, kas dar laukia?
– Labai sunku pasakyti, nes, kaip žinote, esu prietaringa, sunku planuoti. Treti babilonai tikrai bus. Tik sunku pasakyti, kaip pavyks. Knyga jau trečia, tad turiu pasakoti kitaip, naujai, tai, ko dar nepasakojau. Bet pažadu – tikrai bus.