Vašingtone pasauliui pristatytas restauruotas pirmasis spalvotas lietuviškas filmas

Lietuvos vardui tarptautiniuose kino festivaliuose skambant vis garsiau, vis dažniau renginių programose galima išvysti ir šiuolaikiniams kino ekranams pritaikytą lietuvių kino paveldą. Lapkričio 3-iąją Jungtinėse Amerikos valstijose prestižinėje Nacionalinėje Vašingtono meno galerijoje įvyko istorinis specialiai šiai progai restauruoto pirmojo spalvoto lietuviško filmo „Marš, Marš! Tra-ta-ta“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964) rodymas.

Prieš 55 metus sukurta ir Vakaruose niekada nerodyta istorija į kino ekranus sugrįžo programoje „Absurdistan: Central European Cinema of the Absurd“, kurią sudaro 1950-1989 m. Centrinėje ir Rytų Europoje sukurti filmai. Renginio tikslas – pažymėti 30-ąsias postsovietinių šalių nepriklausomybės metines, prisimenant tuo metu sukurtus siurrealistinius kūrinius. „Marš, Marš! Tra-ta-ta“, kuriame pinasi politinė parodija ir groteskas, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo rodoma drauge su to meto ukrainiečių, rumunų, lenkų, vengrų ir čekų filmais, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Filmo veiksmas nukelia į neegzistuojančių šalių – Centijos ir Grišijos pasienį. Kaimyninėse, amžinai besikivirčijančiose, šalyse gyvena įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė. Romantiški jų santykiai nepriimti, todėl jiedu vienas kitą paslapčia lanko naktimis kirsdami šalių sienas. Tačiau vieną rytą Grošijos majoras Varnalėša netyčia įkrenta į gatvėje atidarytą kanalizacijos vamzdį. Ieškodamas kaltų, jis beda pirštu į Zigmą ir Jadzę – taip tarp šalių prasideda karinis konfliktas. Novatoriškomis idėjomis pasižymėjęs režisierius Raimondas Vabalas, filme pats pasirodo režisieriaus amplua, vis primindamas žiūrovams, jog tai, ką jie mato, nėra realu.

Pasak kino kritiko Gedimino Jankausko, filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!“ reikėtų vadinti pamfletu, nes, kaip reikalauja šio žanro taisyklės, jis išjuokia konkrečius istorinius įvykius ar asmenis, jų tiesiogiai neįvardindamas. „Savo metu filmas susilaukė ir rimtų priekaištų. Bet kritikuojant nereikėtų pamiršti, kad pamfletas ir pasauliniame kine yra retas reiškinys, todėl lietuviško filmo kūrėjus reikėtų pagirti ir už drąsą, ir už išradingumą“, – teigia G. Jankauskas.

Šiai minčiai pritaria ir kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė: „Šiandien filmas „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ atrodo kaip pokarinės totalitarinės sistemos ir jos paprastų piliečių elgesio dekonstrukcijos bandymas. Politiniame-satyriniame pamflete režisierius pavaizdavo konformistinę veikėjų laikyseną. Karinė satyra Vabalui buvo pretekstas užduoti visuomenei pamatinį klausimą: ką reiškia gyventi herojiškai karo metu? Ar verta kovoti, jei kiekviena kova yra tik absurdo teatro imitacija? Jei karus sukelia valstybių sienas pažeidęs paprastas laukinis kiškis ir dviejų žmonių meilė? Filmą, besiremiantį „brechtianizmo“ estetika, galima interpretuoti kaip ankstesnės (taip pat – dabarties) politinės padėties audiovizualinį komentarą.“

Pasaulinę premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose sutikusį filmą „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ vėliau tikimasi pristatyti ir Europoje.

Lietuvos kino centro užsakymu iš viso šiais metais suskaitmeninti ir restauruoti šeši Lietuvos kino klasikos filmai: „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964), „Riešutų duona“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1964), „Paskutinė atostogų diena“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1964), „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas, 1966), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983) ir „Neatmenu tavo veido“ (rež. Raimundas Banionis, 1988).

Artimiausiu metu planuojama restauruoti ir visuomenei pristatyti dar keletą legendinių kino kūrinių.