Sebastieno biografiją puošia darbai su tokiais dirigentais, kaip Placido Domingo, Zubin Metha, Carlo Rizzi. Šis tenoras atlieka pagrindines partijas operose „Faustas“, „Verteris“, „Hofmano pasakos“, „Bohema“, „Traviata“, „Rigoletas“, „Manon“, „Romeo ir Džiuljeta“.
Gimęs Lione, vokalą S. Guèze studijavo Pietų Prancūzijoje ir tuo pačiu metu mokėsi tarptautinio verslo specialybėje. Vis dėlto labai greitai vaikinas nusprendė pasišvęsti tik muzikai ir išvyko mokytis į Paryžiaus konservatoriją. Bestudijuodamas laimėjo kelis konkursus, tarp jų - Enrico Caruso konkursą Milane bei gavo pagrindinį Prancūzijos meno asociacijos apdovanojimą „Metų operos atradimas“. Tačiau pagrindinė tarptautinė S. Guèze karjera prasidėjo laimėjus antrąją vietą ir pagrindinį žiūrovų prizą tarptautiniame Placido Domingo konkurse „Operalia“. Šis laimėjimas solistui atvėrė duris į tarptautinę areną ir bendradarbiavimą su pačiu P. Domingo.
Įspūdingos išvaizdos jaunasis atlikėjas šiuo metu susilaukia daugybės komplimentų, kuriuose yra įvardijamas vienu įdomiausiu ir perspektyviausiu savo kartos tenorų. Visi išskiria Sebastieno aktorinę meistrystę ir emocijų gilumą.
– Atvykstate į Vilnių antrą kartą. Kokį įspūdį paliko šis miestas?
– Kai pirmą kartą atvykau, labai skubėjau. Išmokau visą pastatymo („Bohema“- aut. past.) eigą per dvi repeticijų dienas, o tada jau vyko patys spektakliai. Norėjau geriau pažinti miestą, bet lankiausi taip trumpai. Tikiuosi, kad šį kartą galėsiu kiek daugiau jį patyrinėti.
– Fausto vaidmenį esate atlikęs ir anksčiau. Kokią personažo interpretaciją pamatysime šiame pastatyme?
– Turiu kelias idėjas, kaip kursiu savo personažą. Tačiau „chemija“, kylanti iš partnerių scenoje, man duos pagrindinį orientyrą kaip kurti charakterį. Pati scena ir režisieriaus vizija parodys naujų idėjų ir galimybių vystyti charakterį, kiek kitaip nei atlikau ankstesniuose pastatymuose. Kiek galiu, stengiuosi išlaikyti atvirą protą galimybėms, bet svarbiausia - scenos partnerių tarpusavio santykis ir tarp jų atsirandanti chemija. Tai ir yra pasirodymo sėkmė.
– Kaip kuriate vaidmenį, kaip jam ruošiatės?
– Naujam vaidmeniui, dar prieš gimstant pastatymui, dažniausiai pradedu ruoštis prieš pusantrų metų, kad spėčiau peržiūrėti natas, surinkti visą informaciją apie personažą ir operą, pavyzdžiui, jei yra knyga kaip „Faustas“, „Manon“, ar pjesė, kaip „Romeo ir Džuljeta“, - jas perskaityti. Tada, iki paskutinės minutės, dirbu su pianistais ir mokytojais, kad išgryninčiau vaidmens vokalinę dalį, kuriu vaizdinį pastatymą namuose, kad rasčiau vaidybinius raktinius elementus ir idėjas.
– Jūs dirbote su tokiais žinomais operos režisieriais, kaip Graham Vick, Willy Decker, Mariusz Trelinski, Andreas Homoki. Ar vaidyba ir dainavimas jums lygiaverčiai elementai ar kuris nors svarbesnis?
– Sakyčiau, kad jei nėra vaidybos – pasirodymas nuobodus, tačiau kalbame apie operą, todėl balsas – pirmoje vietoje. Šiandien mūsų, operos dainininkų darbas, yra rasti gerą abiejų derinį. Tačiau man pačiam įsimintiniausi ir geriausi matyti pasirodymai buvo, kai dainininkams pavyko sujungti kūną ir sielą. Tokiu atveju, kai balsas ir siela kartu, vaidyboje niekas negali nepavykti. Tuomet savo mene būsi tikras ir vesi publiką paskui save.
– Nepaisant Jūsų jauno amžiaus, profesionalioje scenoje dainuojate jau daugiau nei dešimt metų ir esat atlikęs pagrindinius vaidmenis tokiuose žymiausiuose Europos teatruose, kaip La Fenice (Venecija), La Monnaie (Briuselis), Staatsoper Dresden, Paryžiaus opera Comique, Kiolno, Romos, Strasbūro, Marselio, Bonos, Avinojno, Eseno operose ir daugelyje kitų. Kokie ryškiausi, geriausi ir blogiausi prisiminimai iškyla iš šio laikotarpio?
– Geriausios akimirkos yra tos, kaip jau sakiau anksčiau, kai pajunti visišką kūno ir sielos susijungimą, publika kvėpuoja su tavimi ir laikas tarsi sustoja. Mano darbo tikslas yra sukurti tokią akimirką, bent po vieną kartą kiekviename pasirodyme, kad oda pašiurptų.
Aš myliu sceną, man patinka improvizuoti, scenoje išgyventi kiekvieną sekundę ir atrasti sprendimus veiksmo metu. Kai paneri į savo personažą, laikas sustoja, gali daryti ką tik nori. Jauti, kaip maestro ir orkestras kvėpuoja su tavimi, net nežiūrėdamas į juos, o žiūrovas, nuostabios tylos fone klausosi. Tai – magija ir aš tikiu, jog žmonės myli operą būtent dėl šių magiškų momentų. Dėl tokių akimirkų myliu savo meną.
Blogiausias prisiminimas, - kai likus dviem valandoms iki pasirodymo pavalgiau prastame restorane ir mane pykino visą vakarą. Neturėjau dublerio, tad teko dainuoti. Po kiekvienos scenos ėjau išsivemti – siaubinga!
– Jau atlikote tiek daug vaidmenų. Kuris ar kurie jūsų mėgstamiausi?
– Labai sunkus klausimas. Priklauso nuo nuotaikos. Kai norisi būti šmaikščiam, bėgioti ir visur šokinėti, man patinka Nemorinas („Meilės eliksyras“) ir Rodolfas („Bohema“), kai noriu būti romantiškas mylimasis – Romeo („Romeo ir Džuljeta“) ir De Griję („Manon“), kai norisi būti aistringam ir beviltiškam – Verteris ir Don Chosė („Karmen“). Galbūt Hofmanas („Hofmano pasakos“) geriausiai įkūnija visus šiuos bruožus, jis galėtų būti tobulas personažas. Kiekviename vaidinime gali vaidinti skirtingai – pamišusiai, įsimylėjusiai ir aistringai.
Nesvarbu ar vaidmuo didelis ar mažas. Svarbiausia, jog būčiau tikras, nesumeluotas, nesuvaidintas. Viską turiu pateisinti savo vidumi. Jei siela jaučia, jei kūnas jaučia, – tavo širdis pasieks žiūrovą. Tai man ir yra svarbiausia. Juk po spektaklio nelieka knygos, skulptūros, paveikslo, – tik jausmai ir vibruojanti energija, kuri ateina ir išeina. Mūsų spektakliai lieka tik žiūrovo atmintyje.
– Ar yra vaidmuo, kurį dar svajojate suvaidinti? Ar esate patenkintas visais savo darbais, o gal yra kas nors, ką dabar darytumėte kitaip?
– Jaučiu, kad sudainavau daugumą vaidmenų, kuriuos norėjau atlikti. Dėl to jaučiuosi labai laimingas! Tačiau tuo pačiu metu, kai atlieku vienus, mėgstu atrasti naujus charakterius, kad nebūtų nuobodu kartoti tuos pačius.
Man svarbu sudėlioti savo tvarkaraštį taip, kad kurčiau naujus personažus, bet kartu grįžčiau dainuoti jau pamėgtus. Operą atradau su „Turandot“, „Otelu“, „Toska“... Net jei sukurčiau didžiąją dalį romantinių vaidmenų, apie kuriuos svajoju, atlikti tokių didelių herojų vaidmenis, apibendrinančius karjerą, būtų didžiausios svajonės išsipildymas. Tik nežinau ar mano balsas išaugs iki tokio lygio, kad galėčiau juos atlikti.
Net ir vėliau žinau, kad mėgausiuosi darydamasis vyresniu, visą laiką juokaudamas ant scenos, atlikdamas mažesnius vaidmenis. Džiaugsiuosi tuo, ką gyvenimas man atneš - ar vis dar džiaugsiuosi šokinėdamas scenoje, ar balsas išliks toks gaivus.
– Gal galėtumėte įvardinti, kas jums svarbiausia karjeroje ir gyvenime?
– Jaučiu, kad man gyvenime pasitaikė puiki galimybė mėgautis savo darbu ir neskaičiuoti, kiek paaukoju tam valandų. Lipu ant scenos, nes be galo mėgstu tai, ką darau. Kai pats nedainuoju, einu pasiklausyti kolegų kone kiekvieną vakarą. Mane pakeri, žavi balsai, operos pasaulis ir visada domiuosi, ką darome kiekviename operos teatre, kad patobulintume, pagerintume savo meną, kad išlaikytume jį stiprų ir besivystantį.
Jei vieną dieną pajusiu nuobodulį – nustosiu dainuoti. Bet kokiu atveju, stengsiuosi atnešti visą savo patirtį ir ryšius į teatrą, kad sukurtume stulbinančius sezonus ir koncertus, vienu metu tobulindami strategiją apjungiančią filosofiją ir skoningą meną, kurį kuriame naujoms kartoms.
Opera privalo būti populiari, kad išliktų – kuo labiau ji bus matoma, tuo bus stipresnė. Tam pirmiausia turime palikti teatro langus atvirus – repeticijų garsai turi girdėtis miesto centre, tarsi miesto širdies plakimas. Smalsumas ir įtampa turi išlikti, būti jaučiama iki pasirodymų, į kuriuos visi veržtųsi ir rezervuotų vietas, kad tik galėtų pakliūti į teatrą. Dabar pats laikas publikai atrasti, ar tiksliau, vėl pradėti domėtis menu, emocijomis ir savo teatrais.