Prieš kelis mėnesius J. Adamonytė nustebino ir pritrenkė britų kritikus ir Velso Nacionalinės operos žiūrovus savo įstabia Melisandos interpretacija. Spauda kelias savaites netilo nuo komplimentų Lietuvos mecosopranui, vadindami ją „geriausia dešimtmečio Melisanda“. Solistės vaidybos subtilybės buvo įvertintos aukščiausiais balais ir apvainikuotos neoficialiu„lietuviškosios Ingrid Bergman“ titulu. O su I. Bergman lygiuotis gali ne bet kas, ji – trijų „Oskarų“, dviejų „Emmy“, keturių „Auksinių gaublių“ ir Tony apdovanojimo laimėtoja, Amerikos kino instituto paskelbta ketvirta žymiausia visų laikų aktore! Štai, kokiais žodžiais buvo apibūdintas Jurgitos pasirodymas:
„Jurgitos Adamonytės vokalas buvo idealus pagrindinei rolei – jos Melisandą tapė aukštas mecosopranas, užpildytas gaivios šilumos ir nuolankumo, kaip to norėjo pats Debiusi. Ji užvaldė ryškiausius momentus savo pasitikėjimu. Adamonytė yra žavinti.“ („The Telegraph“)
„Niekas negali užginčyti šio pastatymo muzikinės kokybės, kuri yra puiki. Jurgitos Adamonytės mecosopranas Melisandai suteikia didesnės, nei įprasta šilumos, išlaikant jos trapų susižavėjimą. Tai – viena geriausių šio dešimtmečio Melisandos interpretacijų.“ („The Guardian“)
„Jurgitos Adamonytės Melisanda yra nežemiško nepagaunamojo įsikūnijimas. Serijinė auka, ar serijinė vilioklė? Apskritai: ar ji – žmogus, o gal užkerėta dvasia? Adamonytės išmoningai paslaptinga vaidyba ir neįkainojamas dainavimas palieką šią paslaptį atvirą. Vienu momentu ji sužeista nekaltoji, o kitu – išmoninga, visų jos trokštančių vyrų manipuliatorė.“ („The Times“)
– Jurgita, kaip atradai savąjį raktą į šią operą? Kaip jai ruošeisi? Juk nelengva šitaip nustebinti visko mačiusius kritikus...
– Pasiūlymo dainuoti Melisandą sulaukiau prieš metus. Man tai – pirmoji prancūzų opera, todėl besiruošdama perskaičiau viską, kas tik įmanoma, apie kompozitorių, operą, vaidmenį, – iš tiesų gilinausi, studijavau. Šis vaidmuo absoliučiai skiriasi tiek muzikine, tiek dramine išraiška nuo bet kokio mano ankstesnio vaidmens. Reikėjo atrasti ir savo individualų muzikinį pojūtį jam.
Iš pradžių labai bijojau, vos sau neįsikalbėjau, jog tai – ne mano rolė ir aš jos neturėčiau imtis. Tik pradėjus negalėjau net įsivaizduoti, kiek daug galimybių interpretacijai suteikia ši medžiaga – neriboti pasirinkimai! Dabar labai džiaugiuosi įveikusi savo abejones: kuo intensyviau nėriau į šį vaidmenį, tuo daugiau atradau sau visiškai naujų dalykų.
Reikėjo daug laiko išmokti partijai, – žymiai daugiau, nei tikėjausi. Nors Debiusi nepavadinsi šiuolaikiniu kompozitoriumi, tačiau tai – visiškai kitoks stilius, kita kategorija.
– Iš tiesų, Debiusi muzikinė kalba ir forma labai skiriasi nuo to, ką esame įpratę girdėti operose. Kokius iššūkius tai iškelia solistui?
– Čia muzika labai poetiškai „plaukia“, nėra jokių atskirų arijų ir ansamblių. Dėl to yra sunku išmokti ir prisiminti visą muzikinį audinį. Ši muzika savyje turi nesuskaičiuojamą kiekį spalvų ir tekstūrų. Įdomu, kaip pats Debiusi rašė apie savo herojus: „Dainuokite mano personažus, kaip gyvus žmones, o ne formalią, senųjų tradicijų kalbą.“.
Šioje operoje visur randi giliai užslėptų draminių melodijų. Solistui išmokti šią muziką yra tolygu matematinei užduočiai. Tekstas čia seka natūralią prancūzų kalbos ritmiką, taip sukurdamas ypatingai sudėtingus ritmus vokalinėje linijoje. Todėl pirmiausia reikia išmokti kalbos ritmiką, o tuomet pridėti melodiją ir padaryti taip, jog viskas plauktų viena muzikine vaga, – be sustojimų, strigimų ar krūpčiojimų. Mintyse turi nuolat skaičiuoti, bet to niekuomet neparodyti!
Tai ir yra tikrasis smegenų išbandymas: sudaryti įspūdį, jog dainuoji nepaprastai laisvai, bet tuo pat metu turi būti labai reiklus ir griežtas sau, tam kad išlaikytum tempą ir formą. Be to užtikrinto ir idealaus ritmo ši muzika taptų tik baisiu „žaidimu“, bandant atspėti, ar gerai padainavai, o tuomet viskas gali subyrėti. Aišku, kiekvienam norisi būti bent kiek laisvam, tačiau Debiusi muzika yra parašyta idealiai, tad net nėra reikalo ką nors pridėti „nuo savęs“.
– Šios operos siužetas – gana šokiruojantis: tu vaidini moterį, mezgančią meilės ryšius su dviem vyrais vienu metu – broliais! Moterį, kuri iš pažiūros yra visai nekalta, tyra, trapi, tačiau aplink save nuolat palieka didžiulį chaosą ir destrukciją. Kiekvienas jos kelyje sutiktas vyras, vienaip ar kitaip prisipažįsta jai meilėje. Kokia tavo Melisanda: subtili viliotoja, ar naivi auka, nesuprantanti, kas iš tiesų aplink ją vyksta?
– Melisandą apibūdinti labai sunku. Ji tokia nenupasakojama, efemeriška. Pati sau apie ją sukūriau visą eilę vaizdinių, minčių. Operos siužetas – gana paprastas meilės trikampis, kurį užaštrina aplinkybė, jog abu vyrai yra broliai. Vis dėlto šiame trikampyje yra ir mistinių elementų, dalykų, kurie nesiprašo įvardinami, galbūt tai –žmogui nepavaldžios galios? Čia taip pat daug tamsios atmosferos. Man tai net nėra istorija apie realius žmones realiame gyvenime, – mes juos tik taip kuriame. Kaip ir Melisanda nėra paprasta moteris, aplinkybių auka, – tai būtų labai nuobodu.
Man labai patinka siaubo filmai, bet nesijaučiu patogiai juos žiūrėdama viena. Tokį jausmą bandau sukurti šioje operoje: Melisanda desperatiškai bando išgyventi šioje siaubo filmo aplinkoje, kur yra tamsi pilis, kvepianti mirtimi, užslėptos žmonių emocijos, jokios šviesos, tvankuma, klaustrofobija... Tuo pačiu Melisanda žino, jog ji pati yra viso aplink tvyrančio siaubo priežastis, bet ji negali pasikeisti. Galbūt ji turi tos antgamtinės įtaigos, energijos, kurios net nenaudoja sąmoningai. „Tai yra stipriau, nei aš pati“, – sako ji operoje. Melisanda ieško meilės, ja maitinasi, klesti ir tarpsta joje, bet tuo pačiu žino, kad meilė sunaikins ją ir visus aplink. Ji – daugialypė mistinės energijos turinti asmenybė, kuri slepiasi po naivia išore. Melisanda miršta atėjus žiemai, bet ko gero atgimsta kažkur kitur... Visiškas siaubo filmo siužetas!
Operos muzika yra prisodrinta stiprių emocijų ir įtampos: pavydo, neapykantos, žiaurumo, aistros, mirties baimės... Tačiau visos šios emocijos atkeliauja iš vyrų, supančių Melisandą. Ji pati neišreiškia jokios emocijos. Man tai yra nepaprastai įdomu.
– Po praėjusio sezono „Jono ir Gretos“ pastatymo Vilniuje, iškart išvažiavai į Velso Nacionalinę operą Kardife, – į legendinį avangardinio britų režisieriaus Richard Jones pastatymą „Jonukas ir Gretutė“, atlikti Jono vaidmens…
– Kardife dirbau jau tris kartus: prieš tris metus dainavau Kerubiną Mocarto operoje „Figaro vedybos“, o praėjusį sezoną Joną ir Melisandą. Richardo Joneso pastatymas buvo fantastiškas! Su Richardu esu dirbusi prieš 6 metus S. Prokofjevo operoje „Lošėjas“ Londono Covent Gardene. Aišku, mano asmenine patirtis dirbant su juo pačiu buvo kitokia, nes dabar, vykus spektaklio atstatymui, su mumis dirbo jo asistentas. Tai – senas spektaklis, apvažiavęs pusę pasaulio, bet kiekviena detalė čia fantastiškai išieškota. Per visus metus spektaklis keitėsi, net pats R. Jones pridėjo naujų detalių, pritaikydamas spektaklį Metropoliteno operai Niujorke. Palyginus su „bohemiečių“ pastatymu jis kiek tamsokas, nėra labai pasakiškas, labiau tinka suaugusiems.
– Kiek žinau, Kardifas tau yra išskirtinis miestas ir nėra stebėtina, kad tu čia dažnai grįžti. Kaip pirmąkart čia atsidūrei ir kodėl šis miestas tavo gyvenime užima ypatingą vietą?
– Mokiausi Karališkojoje muzikos akademijoje Londone ir pirmųjų metų pabaigoje patekau į žymaus tenoro Denniso O‘Neillo seminarą. Tuomet uždainavau kaip niekada anksčiau ir supratau, jog tai – kažkas ypatingo! Aš jį tiesiog įsimylėjau! Jo dėstymą, jį patį – tai nerealus menininkas. Ypatingai retai sutinki žmogų, kuris ne tik sukaupia, bet ir moka dalintis savo neįtikėtina patirtimi, paaiškinti, kaip dainuoti, perteikti emocijas. Jis turėjo begalę žinių, kaip,panaudojant vokalą, maksimaliai publikai perteikti personažo emocijas. Jis pats yra nepaprastai muzikalus, be to, labai detaliai ieško, kaip išreikšti kiekvieną žodį, frazę.
Ir ką aš padariau? Išėjau iš Karališkosios muzikos akademijos! Mečiau po pirmųjų metų! Kilo didelis skandalas: „Ką, mūsų studentai vagiami?“. Žinoma, jog jie sužinojo, kad išeinu į D. O‘Neillo naujai atidaromą „Tarptautinę Kardifo balso akademiją“. Net turėjau parašyti oficialų laišką, jog savarankiškai priėmiau šį sprendimą, kad niekas manęs nekvietė – pati pasiprašiau. Nors Karališkoji akademija ir pyko, bet davė man visus diplomus. Tai buvo prieš aštuonerius metus, o Kardifo akademija gyvuoja iki šiol.
Metai, praleisti Kardife buvo nerealūs! Kadangi akademija buvo ką tik atidaryta, Dennisas kvietėsi savo visagalius draugus – profesionalus, su kuriais buvo dainavęs visame pasaulyje: žymiausi, geriausi dirigentai, pedagogai iš Italijos, Amerikos, Metropoliteno... Fantastika! Mūsų buvo mažai – 11 žmonių, turėjome 3-4 dainavimo pamokas per savaitę. Pats Dennisas buvo kupimas entuziazmo, buvo gavęs gerą finansavimą, todėl mes visiškai nieko nemokėjome už mokslą, gavome bendrabutį ir pinigų pragyvenimui.
Tai buvo itin šviesūs studijų metai. Esi studentas ir štai tavo visi pirmieji gyvenimo atradimai, o ir mokslas – kiek visko naujo mokiausi, ko Lietuvoje net nebuvo. Man atsivėrė kitas pasaulis, kita informacija.
Iki šiandien pastoviai sugrįžtu pas Dennis, – jis mano guru, su juo aš pasitariu apie viską ir jis žino viską apie mano darbus ir gyvenimą. Jis padeda priimant sprendimus, pataria, kaip žengti kitus žingsnius.
– Tavo balso tipas lemia tai, jog tau dažnai tenka atlikti vyrų vaidmenis, bet stebint tavo Melisandą, neapleido mintis, kad tu visą vaidmenį lyg sušokai. Tavo plastika ir judesiai šį kartą buvo ypatingai tikslūs, – nebuvo nieko atsitiktinio. Pati Melisanda tryško moteriškumu, seksualumu ir neišsipildžiusia aistra. Kiekvienas jos likimo smūgis, lūžis ryškiai atsispindėjo tavo plastikoje ir ją keitė...
– Pirmą kartą gyvenime tiek dirbau prie savo judesio, plastikos. Pirmą kartą studijavau, kaip išreikšti mintis kūno judesiu. Tai man yra aukščiausias solisto profesijos pilotažas, kuomet viską perteiki ir kūnu, ir balsu.
Dirbau logiškai ir sunkiai. „Pelėjas ir Melisanda“ yra gana statiška opera be didelio veiksmo. Tam tikra prasme aš ją matau kaip baletą. Mano vaidmeniui būtent tokios išraiškos priemonės labai tinka, nes kiti personažai kunkuliuoja emocijomis ir aistra, o aš būdama visą laiką scenoje ne visada dainuoju ir dažnai turiu parodyti vidines emocijas nieko nesakydama, tik būdama. Viskas turi turėti kūno kalbą, tu turi reaguoti, skleisti impulsą, o ne stovėti kampe, laukiant kitos savo frazės.
– Koks tavo įspūdis padirbus su vienu iškiliausių britų režisieriumi David Poutney, turinčiu ilgametę tarptautinę patirtį sėkmingai statant retai atliekamas operas bei šiuolaikines klasikinių operų interpretacijas?
– Davidas Poutney – mano naujas atradimas, naujas mano genijus! Jam labai tiko ši opera, jis turėjo genialių sprendimų, genialių idėjų, kaip vizualiai perteikti operos simbolizmąir kaip personažus išlaikyti realiais žmonėmis. Manau, jis buvo labai laimingas, jog visa mūsų sudėtis buvo labai geri aktoriai, galėję įgyvendinti didžiąją dalį jo sumanymų.
– Na, o pabaigai belieka pridurti, kad David Poutney ir buvo pirmasis, Jurgitą pavadinęs lietuviškąja Ingrid Bergman. Tai – fenomenalus komplimentas ir tokio profesionalo lūpų. Belieka džiaugtis, kad ir Lietuvos žiūrovai turės galimybe išvysti Jurgitos Adamonytės magiją.